Reguliuoti darbo santykius – svarbi ekonominės politikos dalis. Didinti darbo rinkos lankstumą nėra tokia paprasta ir populiari investicijų pritraukimo ir valstybės reklamavimo priemonė, kaip mažinami mokesčiai ar laisvųjų ekonominių zonų kūrimas. Kadangi nė vienas verslas negali apseiti be žmogaus veiklos, galimybės pirkti ir parduoti darbą yra svarbus veiksnys.
Darbas dažniausiai nėra malonumų šaltinis ir visiškai akivaizdu, kad geriau dirbti 20, o ne 60 valandų per savaitę. Darbas daugumai darbuotojų yra pajamų, būtinų pragyventi, šaltinis. Ne paslaptis, kad ilgai dirbti sunku, kad dėl to nukenčia šeima, prastėja paslaugos ir mažėja darbo veiksmingumas. Tai žino ir darbuotojai, ir darbdaviai. Darbas yra neišvengiama būtinybė, o ne visuotinis noras ar pareiga. Darbas yra sekinamas, sunkus, jį baisu prarasti, jis kelia stresą. Tačiau ar norint apsaugoti žmogų nuo šių sunkumų išties reikia drausti dirbti daugiau?
Daug kas neskaičiuoja darbo valandų – dirbantieji pagal verslo liudijimus ar žemės ūkyje, vadovaujantys darbuotojai, visi, prisiduriantys prie pagrindinės algos rašydami, klodami plyteles ar mokydami vaikus biologijos. O galėjimas užsidirbti pakelia ūpą, todėl lietuviai užsienyje laikomi gerais, patikimais ir kruopščiais darbuotojais.
Pramoninkai pasiūlė maksimalią darbo savaitę ilginti iki 60 valandų. Ilginti ne visiems, o tik tiems, kurie sutinka, susitaria ir devyniais parašais prisipažįsta, kad jie nėra išnaudojami. Ir vėl ekonominės politikos sprendimas emocijų ir skaičių sūkuryje. Profesinės sąjungos argumentuoja, kad ilgos darbo valandos skatina emigraciją, o pagrindinė problema yra darbo užmokestis, tačiau tuo pat metu pasisako prieš galimybę uždirbti daugiau.
Emociniai ilgesnės darbo savaitės oponentų argumentai šaudo pro šalį, bet žmonėms patinka. Seimo nariai tęsia viešųjų ryšių akcijas ir siūlo uždrausti „per šventes dirbti visokioms maksimoms“, bet ne smulkiosioms parduotuvėms. Pataikauti antikapitalistiškai ir antimaksimiškai nusiteikusiems rinkėjams yra tokių akcijų strategija, o ne noras suvienyti šeimas per valstybines šventes. Nors apie tai trimituoja valstybinis pranešimas spaudai.
Ilgesnės savaitės šalininkai pateikia skaičių – lietuviai (dirbantys Lietuvoje) per savaitę dirba mažiausiai valandų iš visų naujų ES valstybių, valstybinių švenčių turime beveik daugiausiai Europoje, nedarbas, leidžiantis likusiems Lietuvoje laisviau rinktis geresnį darbą, čia yra rekordiškai mažas. Tačiau pagrindinis klausimas liks: ar darbo santykių dalyviams bus suteikta daugiau pasitikėjimo vienas kitu ir sudaryta galimybė tartis, kaip susitariama begalėje kitų gyvenimo sričių.
Draudimai ir apsauga nuo darbo glumina sveiką protą ir kenkia tiems, kuriems yra skirti apginti. Kasmetė Pasaulio banko studija apie verslo sąlygas pasaulyje darbo santykių reguliavimo skyrių pradeda istorija apie merginą iš Burkina Faso. Ji baigė studijas, tačiau nesugebėjo oficialiai įsidarbinti. Pasaulio bankas teigia, kad griežtas darbo santykių reguliavimas prie to prisidėjo. Šioje Vakarų Afrikos valstybėje, kaip ir Lietuvoje, terminuotą darbo sutartį galima sudaryti tik sezoniniams darbams (Lietuvoje – tik nenuolatiniams), moterims neleidžiama dirbti ilgiau nei aštuonias valandas (Lietuvoje aštuonių valandų limitas visiems), ir iki 2004 m. buvo draudžiama dirbti savaitgaliais (pas mus iniciatyvos drausti dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis – ne retenybė). Burkina Fase iš 12 mln. gyventojų tik 50 tūkst. žmonių dirba legaliai privačiame sektoriuje.
Lietuvoje šešėlis siekia iki 40 proc. rinkos, o vokeliais maitinami iki 20 proc. darbuotojų. Darbo inspekcija siūlo mažinti šešėlį smarkiai padidinant baudas darbdaviams, nelegaliai samdantiems darbuotojus ar nesilaikantiems darbo ir poilsio laiko reikalavimų, kai tokie pažeidimai nustatomi ne pirmą kartą. Kadangi Burkina Fase problema dar aktualesnė, ten baudas reikėtų patrigubinti, o darbo inspektorių skaičių padidinti dešimteriopai. Remiantis tokia logika, problemos turėtų spręstis. Tačiau iš tiesų pradedama nuo klaidingų prielaidų.
Visoje Airijoje darbo santykių pažeidimus tiria 21 inspektorius, o vien Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriuje yra 36 inspektoriai ir specialistai.
Vieninga erdvė Europos Sąjungoje leidžia palyginti skirtingų valstybių verslo sąlygas. Galima matuoti įvairiausiais rodikliais ar reitingais, tačiau darbo jėgos judėjimas demonstruoja, kad lietuviai renkasi ilgesnes darbo valandas Didžiojoje Britanijoje ir didesnį užmokestį. Tikriausiai naivu būtų argumentuoti, kad reformavus darbo santykių reguliavimą emigrantai plūstels atgal į Lietuvą. Bet darbo santykių biurokratija, nepaslankumas, darbo inspekcijos grasinimai ir kolektyviai reguliuojami darbo santykiai potencialiai atmuš norą samdyti ir pradėti verstis Lietuvoje žmonėms, paragavusiems laisvesnių darbo santykių reguliavimo svetur.
Be to, verstis užsienyje patiems patogiau. Ūkio ministerijos užsakytas tyrimas rado, kad verslą Lietuvoje kontroliuoja 152 institucijos. Pagal jau minėtą Pasaulio banko tyrimą Didžiojoje Britanijoje darbuotojo atleidimas kainuoja 9 proc. mėnesinės algos, Lietuvoje 28 proc.; verslui pradėti būtinas minimalus kapitalas Lietuvoje sudaro 57 proc. asmens metinių pajamų, Didžiojoje Britanijoje – 0 proc., t. y. įstatinis kapitalas nebūtinas.
Darbo reguliavimo svarba neįvertinama. Trumpalaikiai laimėjimai valdžios rankomis nusveriant darbdavių ir darbuotojų santykių svarstykles į vieną pusę, turi įtakos ilgam laikotarpiui – žmonių motyvacijai imtis verslo ar samdytis; darbuotojų saugojimas atsirūgsta nesantiems darbo rinkoje, duoda atgarsį mažėjančioms vietos ar užsienio investicijomis. Todėl vien dėl to, kad neturime darbuotojų, kuriems dirbti trukdo darbo santykių reguliavimas, bendrystės ir kad nematyti aktyvaus agitavimo už teisę pasirinkti, kaip ir ką dirbi, neturėtume apsigauti, kad ilgesnė darbo savaitė yra tik verslo interesas.
