Sezoninis darbymetis yra karštas nelegaliai dirbantiems nepilnamečiams, nes laikantis archajiškos Vyriausybės nustatytos tvarkos legaliai įdarbinti gali tik įstatymų laikymosi fanatikai. Nenuostabu, kodėl trūkstant darbuotojų nepilnamečiams tenka išgirsti, kad darbų jiems nėra. Pasak Vyriausybės nutarimo, sudarydamas darbo sutartį su vaiku nuo 14 iki 16 metų darbdavys turi pateikti darbo sąlygų aprašymą mokyklai, kurioje vaikas mokosi, gauti jos ir vieno iš tėvų raštišką sutikimą ir šeimos gydytojo leidimą dirbti nurodytus darbus. Vasarą ištuštėjus mokykloms, o poliklinikoms kenčiant nuo lankytojų antplūdžio, ir vaikas, ir darbdavys tik iš sportinio intereso gali susirinkti būtinus leidimus.
Greta to, galima dirbti tik nurodytus darbus: Vyriausybės nutarimas skelbia 33 rūšis darbų, kuriuos leidžiama dirbti jaunimui nuo 14 iki 16 metų. Pavyzdžiui, raištelių vėrimas į avalynę, mažų naminių gyvuliukų ir paukščių priežiūra, naudotų indų ir įrankių rinkimas į vežimėlius ir vežimas į indų plovyklą, tvorų, suolelių, vaikų žaidimui skirtų įrenginių dažymas teptuku lauke nenaudojant dažų, kurių sudėtyje yra pavojingų cheminių medžiagų. Kaip šiandieniniai nepilnamečiams patrauklūs ir esantys rinkoje darbai gali įsisprausti į kazuistinę Lietuvos įstatymų leidybos mašiną?
Vyriausybė turėtų prisiimti visą atsakomybę už nelegalų vaikų nuo 14 iki 16 metų darbą ir paaiškinti, kodėl faktiškai užkertama teisė legaliai juos įdarbinti ir legaliai dirbti. Darbo inspekcija galanda dantį ant vykstančių talkų ir siekia, kad talkose jaunesni nei 14 metų darbininkai apskritai negalėtų dirbti. Taigi, būtų užkirstas kelias legaliam braškių rinkimui, šieno grėbimui, obuolių skynimui ar kitiems darbams, kuriuos vaikai pagelbsti atlikti saviems ir kaimynams. Per didelė nepilnamečių apsauga nuo darbo ir darbo vietoje virto tyčiojimusi iš jaunų valstybės piliečių ir nepagarbos jų atliekamam darbui demonstravimu, o nelegalaus darbo patirtis skiepijama nuo mažų dienų.
