Logikos teorijoje savivaldybių spaudimas mokėti socialinės infrastruktūros mokestį būtų vadinamas argumentum ad misercordiam – gailestingumo argumentas, kuriuo norima sukelti gailestį ir taip įtikinti oponentą dėl vargingų naujųjų rajonų gyventojų, kurie neturės socialinės infrastruktūros, padėties. Socialinės infrastruktūros mokestis – didžiausia naujiena, kuria nekilnojamojo turto plėtros įmonės remiamos prie sienos ir verčiamos ne tik laukti leidimų iš savivaldybės, bet ir už tai susimokėti.
Socialinį mokestį iš tiesų patraukliau „išmušti“ nei savivaldybės tarnautojų atlyginimų mokestį, greitesnio statybos ar teritorijų planavimo dokumentų sutvarkymo mokestį. Nors į pastarąjį jis labai panašus. Ant plėtros įmonių pečių uždėjus socialinės infrastruktūros mokestį, rodos, nukentėjusiųjų nelieka – savivaldybė imasi švento reikalo – plėsti mokyklų ir darželių tinklą, plėtros įmonės „geranoriškai“ prisideda prie socialinės aplinkos kūrimo, gyventojai patenkinti naujomis paslaugomis. Gyventojams keliamas gailestingumo ir rūpesčio jausmas yra sąmoninga socialinės infrastruktūros mokesčio įvedimo taktikos dalis.
Beje, pagrindinis dėmesys skiriamas „socialinės infrastruktūros idėjai“, o kelių infrastruktūros, aplinkos tvarkymo, privažiavimo ir keletas kitų svarbių su infrastruktūra susijusių klausimų palikti nuošalyje. Viešose diskusijoje nagrinėjami tokio mokesčio surinkimo ir efektyvaus, kontroliuojamo naudojimo klausimai, tačiau mažiausiai dėmesio skiriama jo reikalingumui ir pagrįstumui.
Kas turi mokėti socialinės infrastruktūros mokestį?
Kodėl socialinės infrastruktūros mokestį turi mokėti plėtros įmonės? Teigiama, kad jos gauna pelno iš gyvenamosios statybos plėtros, todėl turėtų prisidėti prie gyvenimo kokybės tuose rajonuose gerinimo. Situacija primena JAV teismų praktiką žalos sveikatai atlyginimo bylose – nukentėjusiajam rekomenduojama į teismą paduoti tą, kuris gali sumokėti, nesvarbu, kiek jis susijęs su žala. Lietuvoje pasirinktas taikinys, kuris, savivaldybės vertinimu, „gali“ mokėti. Ko galima pareikalauti iš naujame rajone įsikursiančios kirpyklos ar kavinės? Juk tai būtų smulkiojo ir vidutinio verslo žlugdymas. Be to, plėtros įmonės „negali“ nemokėti. Jos yra priklausomos nuo savivaldybės sprendimų dėl statybų ar teritorijos planavimo dokumentų. Plėtros įmonėms dokumentų sutvarkymo laikas šiandien svarbesnis veiksnys, nei 30 ar 100 Lt už 1 m2 padidėsianti kaina – vargu ar vartotojai kainų padidėjimą įžvelgs kainų sraute.
Kita vertus, socialinė infrastruktūra teritorijų plėtotojams yra sukuriamo produkto pridėtinė vertė – kaip automobilių stovėjimo aikštelės, žalieji plotai, sporto aikštelės, apsaugos paslaugos ir pan., kurias jie jau patys apgalvoję arba reglamentų verčiami teikia rinkai. Faktiškai socialinis mokestis padidina „apmokestintuose“ namuose būstą įsigyjančių gyventojų mokesčių naštą, nes, be jau sumokėtų mokesčių į savivaldybės ir valstybės biudžetus, imamas dar vienas papildomas mokestis. Jis neva turėtų užtikrinti, kad sumokėjusieji gaus laukiamus socialinės infrastruktūros objektus.
Už ką mokėti socialinės infrastruktūros mokestį?
Socialinės infrastruktūros mokesčio reikalavimas pagrįstas tuo, kad savivaldybės savo funkcija laiko tokios infrastruktūros plėtrą, sąmoningai neatsižvelgdamos, jog didelė dalis infrastruktūros perleidžiama į privačias rankas. Neatsižvelgiama ir į tai, kad yra daug painiavos socialinių švietimo ir sveikatos paslaugų srityse, kurios be privačios konkurencijos spaudimo nebus reformuotos.
Pagal Teritorijų planavimo įstatymą, infrastruktūra – tai įvairių veiklos sričių objektų, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, kompleksas: inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, komunaliniai, visuomeniniai, prekybos ir kiti gyventojų paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti reikalingi objektai. Šis išsamus apibrėžimas apima įvairiausių veiklos sričių objektus, kurių paslaugos teikiamos tiek privačiai, tiek viešai.
Pagal tai, kas prisiima atsakomybę dėl infrastruktūros plėtros ir aptarnavimo – privatūs subjektai ar valstybė, galima išskirti keturias infrastruktūros grupes. Pirmoji, valstybės teikiamų paslaugų infrastruktūra – teismų, viešosios tvarkos apsaugos infrastruktūra. Antroji, „sunkioji“ techninė inžinerinė infrastruktūra – keliai, nuotekų surinkimas, vandens, elektros, dujų tiekimas. Dalis šias paslaugas teikiančių įmonių yra buvusios monopolijos, kurios, tolydžio atsisakant valstybės vaidmens, šiuo metu yra privatizuojamos, nors išlieka reguliuojamos. „Sunkiąją“ infrastruktūrą imama suvokti ne kaip inžinerinį objektą, o kaip paslaugą gyventojui. Trečioji grupė – vadinamoji socialinė infrastruktūra, dėl kurios ir kyla ginčų – mokyklos, vaikų darželiai, poliklinikos, kultūros įstaigos. Nors įstatymai įpareigoja valstybę sudaryti sąlygas ugdyti, mokyti ar teikti sveikatos paslaugas, valstybė turi ribotą ir mažėjančią įtaką tokiai infrastruktūrai, nes rinka tai pat siūlo analogiškas paslaugas. Šioje srityje savivaldybės nenori netekti įtakos ir kontrolės. Tai prieštarauja Lietuvos pasirinktai ekonominės politikos krypčiai – mažinti valstybės vaidmenį ir leisti rinkai teikti žmonėms reikiamas paslaugas.
Ketvirtajai grupei priskiriami objektai, faktiškai atliekantys infrastruktūros vaidmenį, tačiau tradiciškai teikiami rinkos, todėl su atskiromis išimtimis nekelia diskusijų dėl valstybės įsikišimo – skalbyklų, drabužių valymo, automobilių taisymo, mažmeninės prekybos ir kitos paslaugos. Apie tokių paslaugų infrastruktūros valdymą valstybė nesvajoja, nors kai kurios jų, pvz., mažmeninė prekyba, reguliuojamos.
Socialinės infrastruktūros mokesčio rinkimas yra dvigubas apmokestinimas ir pagrindas viešųjų paslaugų teikimui plėsti, kai į gretimas duris beldžiasi privatūs tiekėjai. Valstybės įmonių ir atskirų veiklos sričių privatizavimas Lietuvoje rodo, kad mažėja tiesioginis valstybės dalyvavimas ekonomikoje, pačiai vykdant verslo projektus. Nors tai pirmiausia siejama su ES reikalavimais, tačiau faktiškai užtikrina efektyvesnį vartotojų poreikių tenkinimą ir mažesnę mokesčių mokėtojų pinigų riziką.
Kam bus nenaudinga mokėti?
Bet koks lėšų perskirstymas visuomet naudingesnis tiems, kurie gauna viešą, už bendras lėšas pirktą paslaugą, o nenaudingas tiems, kas ja nesinaudoja. Ši taisyklė galioja ir įmonėse, ir valstybėje perskirstomiems pinigams. Pavyzdžiui, įmonė, finansuodama savo darbuotojų užsiėmimus sporto klube, daugiau naudos suteikia tiems, kurie tuo naudojasi. Su valstybiniais mokesčiais tas pats – nesinaudojantys keliais permoka už kelių priežiūrą, kaip ir visi, mokantys už valstybės paramą „elitinei“ kultūrai, kuria naudojasi tik maža dalis mokesčių mokėtojų. Tokia pati situacija ir su socialinės infrastruktūros mokesčio mokėjimu bei iš jo gaunama nauda. Todėl nors už surinktą mokestį pastatytą vaikų darželį lankys tik dalies naujojo kvartalo gyventojų vaikai – už jų priežiūrą bus sumokėję ir neturintys vaikų ar kitur juos vedantys žmonės.
Gyventojai pralošia, nes jų pinigai beveik negali daryti įtakos sprendimui, koks socialinės infrastruktūros objektas atsiras – mokykla ar darželis. O gal prakutusiems jauniems miestiečiams naudingiausia būtų pastatyti senelių namus? Nematomai prarandama ir tai, kad naujame rajone galėtų atsirasti privati mokykla, kuri, rajone esant savivaldybės įstaigai, jau nepakeltų konkurencijos su savivaldybės maitinamu žvėriuku. Gyventojai, kurie nori viešų mokyklų, praloš ir ateityje, nes pagerinti privačią mokyklą galės tik gerindami visą sistemą, o be alsuojančios konkurencijos tai vargiai tikėtina. Akivaizdu, kad socialinės infrastruktūros mokesčiui skirtus litus gyventojai daug efektyviau vaikų ugdymui ar sveikatai išleistų patys. Iš dalies socialinės infrastruktūros mokestis yra paslaugų priartinimas prie vartotojo, tačiau kaip tik ši situacija rodo, koks bejėgis yra vartotojas, kurio mokesčius perskirsto savivaldybė.
Kodėl neplečiama privati socialinė infrastruktūra?
Privati socialinė infrastruktūra nepastebimai ir greitai plinta tose srityse, kur neveikia valstybė – mažai kas skundžiasi dėl kirpyklų, parduotuvių, autoservisų ar kitų kasdieninių paslaugų tinklo trūkumų. Privati socialinė infrastruktūra lėtai plinta ten, kur veikia valstybės sistema ir institucijos. Pirma, privačių investicijų trūksta dėl jau esamų viešų darželių, mokyklų ar sveikatos apsaugos įstaigų. Antra, investicijas į socialinės infrastruktūros objektus stabdo įvairūs teisiniai reikalavimai – licencijavimo, privalomos kvalifikacijos, mokymo standartų, higienos ir kt. Trečia, privatūs investuotojai atsargiai žiūri į sektorius, kuriuose gresia potenciali konkurencija su valstybės teikiamomis paslaugomis. Švietimo, ugdymo ar sveikatos paslaugų sektoriuose valstybė ne tik teikia paslaugas, bet ir perskirsto bendrų mokesčių pinigus. Dažniausia investuotojai, siekdami eliminuoti konkurentus ir sumažinti būtinas privačias investicijas, iš karto stengiasi užsitikrinti, kad valstybė taip pat prisidės prie projektų. Be to, privatūs socialinės infrastruktūros objektai sunkiai atsiranda ir dėl teritorijų planavimo keliamų sunkumų.
Priklausomybė nuo kontrolės
Ne tik socialinių paslaugų klausimai turėtų būti sprendžiami šioje diskusijoje – deramai dėmesio turi būti skirta pagrindinei šios problemos prielaidai. Socialinės infrastruktūros mokestis atsirado dėl perdėto teritorijų planavimo reguliavimo, kai privatus savininkas yra visiškai priklausomas nuo valdžios institucijų, leisiančių ar neleisiančių statyti nuosavame sklype. Tokia kontrolė, galimybė vilkinti ar leisti lemia susitarimą dėl bet kokio mokesčio.
