Nuo 1998 m., kai baigėsi stagnacijos ir korupcijos apimtas Mečiar‘o laikotarpis, Slovakija transformavosi iš regiono autsaiderių į valstybę, galinčią pasigirti viena iš sparčiausiai besivystančių ekonomikų.
Dėl liberalios ekonominės politikos, 19 proc. proporcinio mokesčio (flat tax) įvedimo, panaikinto draudimo privatizuoti „strategines“ įmones, tiesioginės užsienio investicijos, palyginti su 2000-aisias, išaugo šešis kartus, realus BVP augimas 2005 m. buvo apie 5 proc., atlyginimai 2005 metais paaugo apie 6 proc.
Kiti liberalios ekonominės politikos elementai, skirti nedarbui ir šešėlinei ekonomikai mažinti – pensijų reforma (pensijų dydis nustatomas pagal įmokas), nedarbo reforma (sumažintos išmokos bedarbiams, kurie savanoriškai nedirba), privaloma registracija darbo biržoje norint gauti bedarbio pašalpą, valstybės parama už vaikus skiriama kaip mokestinės lengvatos – pasirodė nepopuliarūs, ir, galima teigti, yra viena iš priežasčių, kodėl rinkėjai pasirinko antireformatorišką partiją.
Aukštas nedarbo lygis (apie 15 proc.), kuriuo “pasižymi” Slovakija, jokiu būdu neparodo liberalios ekonomikos netinkamumo. Pirma, nedarbo lygis nuo 2000 m. mažėja kiekvienais metais, be to, į statistiką neįtraukiama šešėlinė ekonomika, kurioje veikia apie 4 proc. darbo jėgos.
Antra, kaip pažymi EBPO, ryškūs nedarbo skirtumai tarp regionų. O tai reiškia, jog ilgalaikio nedarbo priežastys yra daugiau socialinio ir mobilumo nei ekonominio pobūdžio. Įdomu ir tai, kad žemas darbo jėgos mobilumas pasireiškia ir judėjimui šalies viduje, ir emigracijai: 2006 m. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka 0,71 išvykusiųjų, tuo tarpu Slovakijoje 0,3 atvykusiųjų, kitaip tariant, palyginus su lietuviais, slovakai nėra tokie mobilūs.
Trečias labai svarbus faktorius yra tai, kad pusė ilgalaikių bedarbių yra Romai, kuriems ilgalaikes darbo perspektyvas neretai užkerta tiek visuomenės požiūris, tiek kitos priežastys, pvz., aukštas neraštingumo lygis tarp suaugusiųjų ar gyvenimo būdas. Tačiau reikia pripažinti, kad visi faktoriai yra ne liberalios ekonomikos reformos padarinys, o greičiau tam regionui būdinga ir istoriškai susiklosčiusi situacija.
Populistų pergalė?
Tiesa, partijos „Smer“ užims trečdalį vietų (50) Slovakijos parlamente, tačiau ir reformatoriška ministro pirmininko partija šiuose rinkimuose surinko penktadaliu daugiau balsų (18,35 proc.) nei 2002 m. rinkimuose (15 proc.), tuo paneigdama nuomonę, kad reformatoriškoji partija prarado populiarumą. Be to, visa buvusi koalicija kartu turi 65 vietas (iš 150). Jei prisiminsime, kad ankstesni nesutarimai koalicijoje atsirado dėl abortų, galima teigti, kad nesutarimai tarp buvusių partnerių nėra neišsprendžiami, nesutarimų priežastis nėra ekonominės reformos.
„Smer“ lyderis Fico pareiškė stabdysiąs liberalias reformas, tokias kaip 19 proc. proporcinis mokestis, pasisakė už didesnį ekonomikos reguliavimą bei pasakė atsisakysiąs planų įsivesti eurą, jei tai trukdys „žmonių gerovei“.
Tačiau, šioms programoms įvykdyti Fico reikės sudaryti koaliciją, o pagal rinkimų rezultatus ir tam tikrų partijų nesutarimus susidarė tokia padėtis, kad bent viena iš buvusios koalicijos partijų turėtų būti įtraukta į valdančiąją daugumą. To neįvyktų tik jei Smer suformuotų koaliciją su nacionalistais SNS ir to paties Meciar‘o partija (HZDS). Fico pradėjus pašnekesius su šiomis partijomis, Slovakijos valiutos kursas krito į žemiausią lygį per 7 mėnesius, o slovakų ekonomistai teigia, kad šalies ekonomikai tokia koalicija būtų pats baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti.
Déjà vu?
Tai, kad dalis visuomenės skaudžiai išgyvena liberalias ekonomikos reformas, žino kiekvienas lietuvis. Tai, kad tokiomis sąlygomis reakcingas visuomenės sluoksnis pasirenka „gelbėtojus“, galima laikyti beveik taisykle. „Smer“ sėkmė parodo ne tiek socialdemokratinių, kiek populistinių idėjų populiarumą.
Kaip pažymi „Financial Times“, nors ekonomikos reformatoriai Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje anksčiau taip pat patyrė pralaimėjimus rinkimuose, po jų sekusios vyriausybės vykdė reformatorių pradėtą politiką (tik kiek lėčiau). Reikia tikėtis, kad taip bus ir šiuo atveju, nes Slovakijai reikia tęsti reformas, o ne jas stabdyti. Tarptautinė konkurencija (ypač automobilių gamybos sektoriuje) yra intensyvi, be to, dėl tų pačių investicijų reikia konkuruoti ir su kitomis šalimis.
Ko gero įtakingiausias savaitraštis „The Economist“ teisingai įvardijo šią situaciją kaip populizmo pasirinkimą. Tačiau tai rodo ne liberalios ekonominės netinkamumą, kiek tai, kaip pažymi „Financial Times“, jog sunku išlaikyti palaikymą rinkos reformoms tęsti. Šitoje vietoje labai tinka Ortega y Gasset mintis: „Kada tik yra duonos trūkumas, pirmas dalykas, ko imasi žmonės, tai padegti kepyklas“.
Priešgaisrinė sauga
Lietuva ir Slovakija turi daug ką bendro ir gali daug ko viena iš kitos pasimokyti. Viena vertus, liberalios ekonomikos reformos pritraukia investicijų ir lemia ekonomikos augimą. Kita vertus, į reikalingas reformas dažnai yra reaguojama skausmingai, ir žadantys tokias reformas stabdyti sulaukia dalies visuomenės palaikymo.
Reikia tikėtis, kad ir Slovakijoje, ir Lietuvoje visi koncentruosis į duonos kepimą, o ne duonos dalybas. Tada ir duonos visiems bus daugiau, o ir kepyklos degs rečiau.
