Nueinantys ir ateinantys vyriausybės nariai praeitą savaitę polemizavo apie tai, iš kur reikės imti elektros energijos, jei nebus statoma nauja atominė elektrinė. Panašiu laiku išėjo ir žinutė, kad elektros energijos kaina 2013-aisiais didės jau net iki 50 ct / kWh. Lyg ir pirštųsi išvada, kad investuoti į energijos gamybą reikia nedelsiant, kitaip energijos kainų kilimo nesustabdysi.
Tačiau, pasigilinus, situacija yra kitokia. Jei pažiūrėtume į elektros energijos kainos gyventojams struktūrą (žr. pav.) paaiškėtų, kad pati elektros energija galutinėje kainoje sudaro tik apie trečdalį. Jei staiga atsirastų elektros energijos tiekėjas, kuris dalintų energiją už dyką, vartotojas vis tiek mokėtų daugiau nei 30 ct už kilovatvalandę – už tinklų paslaugą ir mokesčius.
Elektros energija yra brangi ne dėl taip nemėgstamų „rinkos“ ar „privatininkų“. Rinka veikia tik tame trečdalyje kainos, kuriame pati energija įsigyjama (importuojama) ir parduodama vartotojams. Kitaip tariant, būtent dėl to, kad turime rinką, pati elektros energija vartotojams jau kelis metus jei ir brangsta, tai nežymiai.
Kitą trečdalį kainos sudaro tinklų paslauga, t.y. energijos tiekimas nuo elektrinės iki vartotojo. Žinoma, be tinklų neišsiversi. Tačiau reikia pastebėti, kad tinklų paslauga kainuoja panašiai, kaip ir pati elektros energija.
Paskutinį trečdalį kainos (o tiksliau – beveik 40 proc.) sudaro mokesčiai – pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir viešuosius interesus atitinkančios paslaugos (VIAP). Beje, PVM yra apmokestinami ne tik produktai, bet ir mokesčiai, t.y. PVM mokamas ir nuo VIAP. Vien dėl šio buhalterinio triuko elektros energija yra apie 5 proc. brangesnė, nei galėtų būti.
Kas gi yra tos viešuosius interesus atitinkančios paslaugos (VIAP)? Supaprastintai – valstybės vykdomos energetikos politikos kaina. Skirtingai nuo elektros energijos ir tinklų kainos, šis kainos komponentas yra nustatomas valstybės. Šie pinigai keliauja remti energijos gamybą „Lietuvos elektrinėje“ (Elektrėnuose), termofikacinėse elektrinėse ir atsinaujinančius elektros energijos šaltinius (žr. pav.). Iš vartotojų surenkamo milijardo litų akivaizdi liūto dalis atitenka „Lietuvos elektrinei“. Valdžios taip mėgstamiems linksniuoti „strateginiams projektams“ (pvz., jungtims) tenka mažiau nei dešimtadalis šios sumos.
Kiek ir kam to VIAP turėtų atitekti (ir ar iš vis jo reikia) yra kitos diskusijos klausimas. Tačiau negalima ignoruoti fakto, kad VIAP yra kone vienintelis ir lemiamas energijos kainos komponentas, kurį valdžia kelia, ir bendra suma jau priaugino iki milijardo litų. Kiek VIAP kainuoja vartotojui ir kam atitenka pinigai, tiesiogiai priklauso nuo teisės aktus rengiančios ministerijos.
Taigi, kokios išvados peršasi pažiūrėjus giliau? Pirma, du trečdaliai elektros energijos kainos yra nusprendžiama Lietuvoje. Iš tų dviejų trečdalių, vienas – administraciniu sprendimu. Tą svarbu atsiminti mėgstantiems piešti gąsdinančius scenarijus apie tai, kaip nepalankūs sprendimai už Lietuvos ribų didins energijos kainą ateityje. Šiuo metu energija brangsta dėl Lietuvoje, o ne už jos ribų, priimamų sprendimų.
Antra, rinka ir energijos importas ne kenkia, o gelbėja vartotojus. Bet koks energijos importo apribojimas reikštų mažesnes galimybes nusipirkti pigios energijos rinkoje. Tai savo ruožtu didintų galutinę elektros energijos kainą ir dar daugiau patuštintų vartotojų kišenes.
Trečia, noras didinti mokesčius energijai yra tikrasis grėsmės šaltinis, iš kur galima tikėtis tolesnio energijos brangimo. Štai, pvz., neseniai elektros energiją jau pradėta apmokestinti akcizo mokesčiu. Kol kas nedideliu (0,35 ct/kWh), bet labai tikėtina, kad ateityje tikrai kils iniciatyvų jį didinti. ES ir vietinė valdžia gali sugalvoti ir kitų argumentų – nuo energijos „žalumo“ iki „saugumo“ – naujiems mokesčiams ar įpareigojimams įvesti.
Ketvirta, VIAP sistemą reikia ir galima keisti. Reikia mažinti per ją perskirstomų pinigų kiekį ir keisti mechanizmą, kaip ir kam tie pinigai atitenka. Norima užtikrinti, kad nenutrūktų energijos tiekimas? Niekas nesiginčija, tikslas tikrai tinkamas. Bet gal yra būdų kaip tai padaryti pigiau nei už pusę milijardo litų per metus? Gal dalį šios pareigos galėtų užtikrinti ir kitos Lietuvoje veikiančios elektrinės? Aiškūs, skaidrūs konkursai, aukcionai ir konkurencija yra įmanomi ir renkantis, kaip, pvz., remti atsinaujinančią energetiką (jei jau politiškai nusprendžiama ją remti).
VIAP sistema yra viena iš nedaugelio sričių, kur valdžia savo sprendimais tikrai gali sumažinti kainas (aišku, tik dėl to, kad savo sprendimais ji tas kainas ir padidino). Strateguoti ir galvoti, iš ko gaminsime energiją ateityje, yra svarbu. Sekti pokyčius „žaliojoje energetikoje“ ar skalūnų dujose – protinga. Bet nusileidus ant žemės galima padaryti gerų pokyčių atpiginsiančių energiją čia ir dabar. VIAP yra „žemai kabantis vaisius“, kurį nuraškyti naujoji valdžia turi visus šansus. Bet kuri valdžia, kuri sumažins mokesčių naštą energijai, vartotojams atneš daugiau naudos, nei visos kalbos ir deklaracijos kartu sudėjus.
Komentaras publikuotas delfi.lt
