Nors Europos Sąjungoje esam dar tik dvejus metus, tačiau jos ritmu gyvename jau bene dešimtmetį. Ausiai įprastas tapo valdžios pasiteisinimas, kad Europos Sąjunga liepia arba kad Europos Sąjunga draudžia, todėl ir darom. Krūvos reformų Lietuvoje įgyvendintos dėl to, kad to reikalavo Europos Sąjunga. Tai kuo įvairiausi restruktūrizavimai, reguliavimų pakeitimai, naujų reguliavimų nustatymai. Tačiau nemažai reformų dėl Europos Sąjungos liko nepadarytos. Tarkime, atšaukta pora metų gerus vaisius davusi pelno mokesčio reforma, kurią Estija išsaugojo, o mes kažkodėl – ne, nors Europos Sąjungos spaudimą patyrėme panašų.
Neseniai atlikta akcija, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar tikrai Europos Sąjungos reikalavimų diegimas Lietuvoje yra toks sklandus, kaip rodo ataskaitos. Pastarosios teigia, kad Lietuva Europos Sąjungos teisę į savo įstatymus perkelia sparčiau nei bet kuri kita Europos Sąjungos valstybė. Kai kurie praktiniai pavyzdžiai, deja, iliustruoja, kad šis spartumas neapsieina be rimtų problemų.
Visų pirma, Europos teisė neretai panaudojama kaip priedanga ne tiek reikalaujamiems, kiek „reikalingiems“ sprendimams prastumti. Pavyzdžiui, šiuo metu Seime svarstomos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos. Projekto aiškinamasis raštas nedviprasmiškai teigia, kad pataisos reikalingos tam, kad įstatymas atitiktų Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus. Deja, panagrinėjus konkrečias įstatymo nuostatas išryškėja, kad ne viskas yra taip. Vienas iš labiausiai „reikalaujamų“, tačiau Vyriausybės atmestų pakeitimų, yra kūrinio atgaminimo funkciją turinčių įrenginių apmokestinimas ir mokesčio už įvairias laikmenas didinimas. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, už kopijavimo, fakso aparatus, magnetolas, kompaktines ir kitas skaitmenines laikmenas teks mokėti daugiau. O surinktas mokestis autorių teises ginančių agentūrų pagalba kompensuos autorių prarastas pajamas. Pajamos gi tariamai prarandamos dėl to, kad įstatymas leidžia pasidaryti sau bet kokio legaliai įsigyto kūrinio vieną kopiją. Tačiau Europos Sąjungos teisėje nėra jokio įpareigojimo valstybėms kompensuoti autoriams tariamai prarastas pajamas! Kažin ar čia neapsižiūrėjimas…? Greičiau jau interesas lėmė, kad Seimo nariams tarp redakcinių pataisymų pakišamas ir toks, neva, būtinas Europos Sąjungos teisės perkėlimas, dėl kurio visi vartotojai nepagrįstai už dalį produktų turėtų mokėti daugiau.
Kitas pavyzdys – Viešųjų pirkimų įstatymo svarstymai, kai Europos Sąjungos teisėje numatyta išlyga, kad viešųjų pirkimų taisyklių galima (pabrėžiu – galima!) netaikyti tam ar anam, buvo pristatoma kaip įpareigojimas. Esą Europos Sąjungos teisė to reikalauja…
Perkeliant europinius reguliavimus į Lietuvą netrūksta ir kitų ydų: rekomendacijos pateikiamos kaip įpareigojimai; dalykai, kurie turi būti nustatyti įstatyme, numatomi ministerijos lygio aktais; tais atvejais, kai galima pasirinkti alternatyvas, šios net rimtai nevertinamos ir neįvardijamos, o pasirenkamas griežčiausias reguliavimas; tinkamai nepateikiama informacija, kas yra reikalaujama ir kodėl šis reikalavimas realizuojamas būtent taip, o ne kitaip.
Deja, su tokia praktika Lietuva toli nevažiuos. Tapsime reglamentuojami tiek pat, kiek vakarų europiečiai, o juk biurokratija lieka tokia kaip sovietiniais laikais. Toks reguliavimo ir prasto administravimo kokteilis pribaigia ne vieną, kuriam per tenka pavarstyti valdžios įstaigų duris. Tačiau nors šio kokteilio receptas neretai sumanomas Europos Sąjungoje, tai plakamas jis beveik visada Lietuvoje. Kad toje pačioje Europos Sąjungoje yra įmanoma skirtinga politika, galima įsitikinti ir pasižvalgius po jos šalis. Iš senesniųjų narių joje akivaizdžiai geriau laikosi Jungtinė Karalystė ir Airija, o ne Prancūzija ir Graikija, iš naujųjų narių daugiau pasiekia Estija nei Lenkija.
Taigi, ką mes paimsim iš Europos Sąjungos – didžiules galimybes ir rinkos reformų postūmį, ar reguliavimus ir stagnaciją, priklauso nuo mūsų pačių.
