Mokesčiai – neišsemiama tema, kai kalbame apie ekonomiką, konkurencingumą, žmonių gerovę. Šiandien – apie tai, ar galime kalbėti apie optimalų mokesčių dydį ir ką reikš artėjantis gyventojų pajamų mokesčių sumažėjimas dirbančiam žmogui?
Pirmiausia – šiek tiek faktų. Perskirstymas, t.y. visų Lietuvoje sukuriamų gėrybių kiekis palyginus su tuo, kiek prievarta paima valdžia, kol kas yra mažiausias Europos Sąjungoje. Šalia rikiuojasi Airija, Latvija, Estija, Slovakija. Mokesčių našta Lietuvoje – 28,4 proc. – beveik nesiskiria nuo Latvijos (28,6 proc.), Airijoje ji yra 30,2 proc., Slovakijoje – 30,3 proc. ir Estijoje 32,6 proc. Visos šios valstybės, beje, yra ir sparčiausiai augančios ekonomikos, t.y. kasmet jose sukuriamų gėrybių kiekis padidėja daugiausiai, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis.
Net keista, kiek diskusijų vis dar iššaukia mokesčių klausimas. Jei kažkas pasiskundžia, kad mokesčiai Lietuvoje per dideli – iš karto pasipila kaltinimai, kad jau ir taip jie mažiausi Europos Sąjungoje, užmirštant Jungtines Valstijas, Šveicariją ir daugybę kitų ne Europos Sąjungos valstybių. Jei atkreipiamas dėmesys, kad laisvė nuo mokesčių galėtų ateiti ir anksčiau, iš karto primenamas skurdus viešasis sektorius, aišku, užmirštant, kad neretai jis net nėra skurdus, o ten kur skurdus – daugiau dėl mažo efektyvumo, o ne dėl pinigų stygiaus. Simbolinė laisvės nuo mokesčių diena, t.y. diena, kai, jei nuo sausio 1 dienos kiekvieną dieną dirbtume valdžiai kol atidirbsime tiek, kiek ji mus šiandien apmokestina, šiemet išaušta tik gegužės 11-ąją, ir tai 6 dienomis vėliau nei pernai.
Nors bendra mokesčių našta Lietuvoje Europos Sąjungos kontekste yra gana maža, kyla pagrįstas įtarimas, kad tai ne tiek mažų, kiek nesurenkamų mokesčių šalis. Ir nesurenkami jie ne dėl administravimo. Mokesčių administratoriai, viena vertus, dirba vis geriau, o, kita vertus, verslą yra užgulę gerokai daugiau nei kitose valstybėse. Pagal Pasaulio banko tyrimus, jie įmonėse praleidžia keturis kartus daugiau laiko nei kitose Centrinės Europos Šalyse. Tad galbūt iš tikrųjų mokesčių nesurinkimas susijęs pirmiausia su mokesčių dydžiu ir kitomis problemomis, o ne su mažais mokesčių tarifais?..
Dar svarbiau yra tai, kad mūsų gyventojų pajamų mokesčio tarifas lenkia ir ES, ir euro zonos vidurkius, ir iš savo uždarbio mes atskaičiuojam net trečdaliu daugiau nei airiai, britai ar dirbantieji Kipre ar Maltoje. Pajamų mokesčio tarifas net po šių metų liepos 1 dienos Lietuvoje bus didesnis nei Latvijoje, Estijoje, Slovakijoje, nekalbant apie nemažą dalį Europos Sąjungai nepriklausančių regiono valstybių.
Artėjanti liepos 1-oji – visgi svarbi diena. Pajamų mokesčių tarifas mažėja nuo 33 iki 27 proc. Tai reikš, kad, jei neskaičiuosime neapmokestinamojo minimumo, nuo 1000 litų „ant popieriaus” dirbančiam žmogui liks papildomai 60 litų. Tai turėtų džiuginti kiekvieną dirbantįjį. Ką gi dar tai reiškia žmogui ir ekonomikai bendrai? Kaip minėta, tarifas vis tiek lieka gana aukštas, palyginti su kaimynais, tačiau jis visgi mažesnis. Kadangi žmonės įpratę skaičiuoti atlyginimą „į kišenę”, akivaizdu, kad tai ne tik pajamų padidėjimas darbuotojui, bet ir lietuviško darbdavio konkurencingumo padidėjimas. Kuo mažiau nuo atlyginimo nuskaito valdžia, tuo mažiau paskatų važiuoti dirbti į, tarkime, Airiją ar Jungtinę Karalystę.
Be abejo, iš dalies teisūs tie, kurie teigia, kad šis mokesčių „palaisvinimas“ leis darbdaviams nedidinti ikimokestinių atlyginimų. Tačiau tai galbūt ateityje, o nuo liepos 1-osios atlyginimai turi padidėti, nes jie užfiksuoti sutartyse. Kita vertus, net jei vėliau tai bus išsakyta ar neišsakyta kaip priežastis nebekelti atlygio, dėl to bus kalta pirmiausia pati valdžia, kuri šiemet pridalijo papildomai nemokamų dienų, už kurias atlyginimą vis tiek reikia mokėti. Faktiškai tai buvo ir masinis atlyginimų pakėlimas, nes mėnesinis uždarbis liko toks pat, o darbo dienų sumažėjo. Galiausiai, jei mokesčių palaisvinimą pasidalins darbuotojas ir darbdavys – tai puiku, jei darbuotojas dėl to gali uždirbti daugiau, o darbdavys – plėsti verslą, tokiu būdu didinama darbo vietų pasiūla ir taip vėlgi skatinamas atlyginimų kilimas.
Kai iš tavęs paima, tai visada paima per daug, o kai duoda – duoda per mažai. Tačiau šiandien nereikia toli dairytis, kad pamatytume, jog mokestinės paskatos daryti verslą ir kurti gerai apmokamas darbo vietas Lietuvoje toli gražu nėra palankesnės nei kaimyninėse šalyse. Kur buvę, kur nebuvę turime grįžti prie senos tiesos, kad mokesčiai gerovės nekuria, o ją perskirstydami sumažiname.
