Natūralu, kad „Ekrano“ situacija vertinama skaudžiai: tai viena iš pirmųjų globalios konkurencijos aukų Lietuvoje, neatlaikiusi konkurencijos iš Azijos ir Lotynų Amerikos. Rinka atsirenka, kokios prekės yra reikalingos, ir įmonės krizė rodo, kad jos gaminiai/jų kaina vartotojui tuo metu nėra patrauklūs. Mokesčių mokėtojų pinigais statyti ant kojų įmonę, kurios produkcija nekonkurencinga, yra finansiškai neatsakinga, ji ilgai neišsilaikys. Valstybė gali padėti įmonei keisti kryptį, tačiau niekas negali užtikrinti, kad ir naujoji kryptis bus pelningesnė. Kita vertus, valstybės ramstymai sukuria precedentą, kad bankrutuojančioms įmonėms suteikiamos garantijos – tuo didesnės, kuo didesnės įmonės. Ar už visus bankrotus ateityje mes ir mokėsime? Didžiausias tokios pagalbos pavojus – neadekvačiai didinama tolesnių bankrotų rizika, nes verslas gali leisti sau atsipalaiduoti, galbūt drąsiau rizikuoti, lėčiau reaguoti į pokyčius. O kad būtų konkurencingas, jis turi būti ypač jautrus rinkos poreikiams ir jausti vartotoją.
Rūpestį kelia įmonės darbuotojai, bet šalyje ypač trūkstant darbo jėgos, verslas tikrai pasinaudos proga išnaudoti patirties ir kvalifikacijos turinčius specialistus. Verslas linkęs judėti paskui darbuotojus, tą rodo ir Ignalinos pavyzdys. Kaip sėkmingai darbo birža ir verslas sugebės absorbuoti darbuotojus, priklauso ir nuo institucinių veiksnių – mokesčių, darbo rinkos lankstumo, investicinės aplinkos, socialinės pagalbos. Tačiau tam, kad verslas ir darbuotojai „surastų“ vieni kitus, pirmiausia būtinas jų nuolatinis budrumas. O geranoriška valstybės ranka tą budrumą labai greitai užmigdo.