Specialiųjų tyrimų tarnybos užsakymu Lietuvoje atliktas korupcijos tyrimas „Korupcijos žemėlapis 2005”. Ką jis parodė, ar tikrai korupcija – didelė problema, ir kokios perspektyvos Lietuvai išbristi iš korupcijos liūno?
Vaizdas ne koks. Ir gyventojai bendrai, ir įmonių vadovai kaip atskira grupė korupciją priskiria didžiausių visuomenės problemų trejetukui. Be to, jų manymu korupcijos mastai auga. Valdžios gynyba, kad dauguma teigia kyšių nedavę, o apie korupciją nuomonę susidaro iš skandalingos žiniasklaidos, deja, per silpna. Nagrinėjant tik asmeninę patirtį turinčių žmonių nuomonę, situacija neatrodo geriau.
Žvilgtelėkime, kas gi labiausiai korumpuotas Lietuvoje ir panagrinėkime kodėl. Labiausiai korumpuotųjų – dvi grupės. Pirma – tai valstybės pareigūnai ir institucijos, turinčios sprendimo galią. Tai tiesiogiai atitinka korupcijos formulę, pagal kurią korupcija yra galimybė spręsti plius atsakomybės stoka. Atsakomybės stoka gi kyla visų pirma iš to, jog sprendimas priimamas ne savo sąskaita ir ne savo atžvilgiu. Teisėjas, policininkas, parlamentaras ne pats moka už savo sprendimą ir ne pats patiria kitas sprendimo pasekmes. Tad racionaliam žmogui turi kilti klausimas, kodėl gi nepasinaudojus šia padėtimi ir nepaėmus užmokesčio iš to, kuris dėl sprendimo turės arba neturės naudos arba žalos.
Tyrimas atskleidžia, kad, tarkime, iš 28 vadovų, kurie turėjo reikalų su Seimu tik 1 galėjo pasakyti, kad Seimas nekorumpuotas, tiek pat iš bendravusių su Ūkio ministerija mano, kad ši ministerija nekorumpuota, iš 251, kurie susidūrė su kelių policija tik 5 mano, kad policija nekorumpuota, o iš 49, kurie turėjo reikalų su partijomis bei iš 42, kurie turėjo reikalų su Sveikatos ministerija, manančių, kad šios institucijos nekorumpuotos, nebuvo nei vieno. Panaši nuomonė ir apie nemažą dalį kitų institucijų. Visi gyventojai, turėję reikalų su atitinkamomis institucijomis kaip ypač korumpuotas išskiria muitinę ir kelių policiją.
Galima daug kalbėti, kaip reikia kovoti su korupcija šiose institucijose, tačiau realus kelias yra vienas – sumažinti šių institucijų galias reguliuoti žmonių gyvenimą. Nebus galios ne savo sąskaita kasdien spręsti kitų žmonių reikalus – net ir prie didžiausių norų nebus ir korupcijos galimybės.
Specifinė sritis, kurioje, kaip rodo tyrimas, korupcijos yra ypač daug – tai sveikatos apsauga. Nekalbu apie nuomonę dėl korupcijos ministerijoje. Gyventojų, turėjusių savo asmeninę patirtį nuomone, ligoninės ir poliklinikos itin korumpuotos. Tik 10 procentų mano, kad korupcijos nėra respublikinėse bei vietinėse ligoninėse, 19 – kad jos nėra poliklinikose. Akivaizdu, kad čia korupcija daugeliu atveju kiek kitokia. Tariamai nemokama medicina besinaudojantis žmogus tiesiog nelegaliai sumoka medicinos personalui.
Kalbant apie tai, kaip išgyvendinti korupciją, paprastų sprendimų, deja nėra. Garsiai propaguojami skundikų apsaugos įstatymai, privalomos skaidrumo ir kitokios deklaracijos, lobistų pažabojimo mechanizmai sukelia daug triukšmo, bet nenusitaiko į korupcijos priežastis. Norint pažaboti korupciją tiesiog reikia tvarkyti atitinkamą sritį. Pavyzdžiu jau beveik gali tarnauti mokesčių administravimas, kuris buvo tvarkomas ir automatizuojamas ne tiek dėl korupcijos, kiek dėl ilgai bujojusios inspektorių savivalės. Šiandien matome, kad ne tik mokesčių mokėtojų ir inspektorių priešprieša tapo mažesnė, bet ir kiekviename tyrime mokesčių inspekcija vis mažiau kaltinama dėl korupcijos.
Valstybės institucijų ir sveikatos sistemos atvejų to paties sprendimo nepritaikysi. Valstybės pareigūnai korupcijos atveju pardavinėja tai, ko neturi. Gydytojai gi pardavinėja savo paslaugą. Taip, šis paslaugos pardavimas yra nelegalus, taip, tai neatitinka tų taisyklių, kuriomis gydytojai sutiko dirbti sveikatinimo įstaigose, tačiau visgi tai yra paslauga žmogui. Valdžios institucijų atveju korupcija yra toks reiškinys, kurio sveikoje visuomenėje turėtų nebūti, kaip daugeliu atveju turėtų nebūti ir paslaugų, kurios yra perkamos kyšių pagalba. Sveikatos atveju priešingai – sistema turi pasikeisti taip, kad tai, kas vadinama kyšiais, turėtų virsti legaliu užmokesčiu, leidžiančiu pacientams oriai įsigyti paslaugas, o medikams – gauti už jas orų atlyginimą.
