Valdžios krizės drama pamažu auga. Prezidentei raginant dar nesileisti į kalbas apie koalicijos formavimą, centro-kairės partijos pasirašė koalicijos sutartį. Žmonės jau išvarginti neskaidrių rinkimų ir politinio cinizmo, kuris šiandien kaip reta akivaizdus. Tačiau nepamirškime, kad tarpuvaldžiu vis dar posėdžiauja išeinantis Seimas. Vykstanti valdžios krizė – jau net ne dūmų, o nuodingo smogo uždanga, kuria išeinantys valdantieji naudojasi prastumdami įstatymus, kuriuos dėl neaiškių priežasčių neskubėjo ar nenorėjo priimti anksčiau. Jau šį ketvirtadienį ketinama padaryti tai, nuo ko išeinantis Seimas pradėjo savo darbą ir ką daryti moka geriausiai – didinti mokesčius.
Taip ir nesugebėjęs per ketverius metus reformuoti „Sodros“, lapkričio 8 d. Seimas ruošiasi iš esmės pakeisti pensijų kaupimo modelį. Naujoje siūlomoje schemoje daugiau kaupti norintys gyventojai bus priversti papildomai mokėti iš savo kišenės. Šis pensijų „skatinimu“ vadinamas modelis yra tapatus „Sodros“ įmokos didinimui ir žlugdys, o ne skatins pensijų kaupimą. Taip yra dėl to, kad nenorintys ar negalintys skirti papildomų lėšų bus prievarta grąžinami į „Sodros“ sistemą – būtent tai yra įtvirtinta Seimo patobulintame įstatymo projekte.
Taip, jūs perskaitėte teisingai. Tie, kas nenueis į „Sodrą“ ir neparašys sutikimo mokėti papildomą 1 proc. iš savo atlyginimo, bus grąžinti į „Sodrą“. Teoriškai, jų jau sukauptos lėšos liks fonde, o žvelgiant praktiškai akivaizdus pavojus, kad politikai jas nacionalizuos, sakydami, kad žmonėms nekaupiant, tos lėšos vis tiek nedidėja.
Kokia dalis žmonių nenueis pasirašyti sutikimo tik dėl to, kad jie nežinos ar nespės to padaryti? Jeigu politikų rūpestis dėl mokesčių didinimo būtų nuoširdus, tuomet jie turėtų leisti tokią tvarką taikyti visais atvejais: didinant PVM žmonės eina į Valstybinę mokesčių inspekciją ir rašo sutikimą mokėti didesnį mokestį, o jeigu nenueina, moka PVM pagal seną tarifą. Panašu, kad šis rūpestis – nenuoširdus, o pagrindinis nelogiško reguliavimo tikslas – suvaryti visus atgal į „Sodrą“, kad žmonės netektų net ir tos dalinės finansinės nepriklausomybės nuo valstybinės pensijų sistemos, vardan kurios buvo įteisinamas privatus kaupimas.
Nors atrodė, kad „Sodros“ įmokos didinimą numatantis projektas bus išmestas į istorijos šiukšlyną, jis staiga atsidūrė tarpuvaldžio plenarinio posėdžio darbotvarkėje. Argi ne keista, kad po parlamentinių rinkimų Seimas dar turi teisę priiminėti naujus įstatymus? Seimo rinkimai jau įvyko, žinome, kad 67 arba kone pusė Seimo narių neperrinkti būsimai kadencijai, bet jie vis tiek turi teisę didinti mokesčius!
Jungtinėje Karalystėje parlamentarai netenka savo kaip deputatų statuso, vos tik sušaukiami nauji rinkimai ir karalienė paleidžia parlamentą. Tuomet seka 4-5 rinkiminės savaitės, kurių metu šalis gyvena be parlamento. Net ir nesiūlant taikyti Jungtinės Karalystės tvarkos, vis dėlto verta užduoti klausimą, ar kažkas baisaus nutiktų, jeigu kelias savaites po rinkimų Seimas nepriiminėtų įstatymų? Kaip teigė Markas Tvenas, nei vieno žmogaus gyvybė, laisvė ar nuosavybė nėra saugi, kol leidžiamoji valdžia posėdžiauja. Darytina išvada, kad draudimas išeinančiam Seimui posėdžiauti po rinkimų tik apsaugotų žmones. Net ir privačių įmonių, ypač Vakaruose, atveju visiškai normalu, kad iš darbo išeinantis arba atleidžiamas žmogus iš karto tampa „atkertamas“ nuo priėjimo prie duomenų apie įmonės klientus ir kt., kad išeidamas neišsineštų svarbios informacijos. Tuo tarpu Lietuvoje neperrinkti Seimo nariai ne tik kad turi priėjimą prie įvairios (tame tarpe ir įslaptintos) informacijos, bet dar ir turi teisę užkrauti mums naujus mokesčius.
Jau girdžiu klausimą, negi gaila leisti padirbėti darbščiam Seimo nariui, jeigu jis dar kelias savaites po rinkimų nori kažkuo užsiimti? Apie Seimo narių darbštumą kiekvienas tikriausiai turi savo nuomonę, dažnai skundžiamasi, kad parlamentarų darbo laikas neapibrėžtas, jie neturi aiškiai nustatytų atostogų. Dabar būtų kaip tik tinkamas metas atsikvėpti po įtemptų rinkiminių kampanijų, ruošti ataskaitas apie nuveiktus darbus, derėtis dėl naujos koalicijos, arba ieškoti darbo, o ne priiminėti milijonų gyventojų ateitį nulemsiančius sprendimus.
Grįžtant prie pensijų kaupimo klausimo, pamirštama, kad birželio pabaigoje paskelbtame nutarime Konstitucinis Teismas priminė, kad 2010 metais priimtose Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisose įtvirtinta tokia nuostata: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Lietuvos Respublikos Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.“ Taigi pensijų kaupimo įmokos sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai tik dėl to, kad jis laikinas, ir Vyriausybė yra įsipareigojusi įmoką padidinti. Kai kurie Seimo nariai kalba, kad šį ketvirtadienį priimamu įstatymo projektu kaip tik ir ruošiamasi įgyvendinti šį įsipareigojimą ir kad jame numatytas sumažintų įmokų kompensavimas. Tačiau projekto aiškinamajame rašte nėra nei žodžio apie tai, kad projektu būtų įvykdomas pažadas padidinti įmoką ar kompensuojami sumažinimai. Be to, koks tai įmokos didinimas ir kompensavimas, jei įmoka didės tik tiems, kas išgalės kaupimui skirti papildomų lėšų, o visi kiti žmonės prievarta grąžinami į „Sodrą“? Jeigu „Sodros“ pensijos būtų atstatomos tik tiems pensininkams, kurie pusę trūkstamų lėšų primokėtų iš savo kišenės, su tokia neteisybe nebūtų taikstomasi. Tuo tarpu dabartiniai siūlymai pateikiami kaip pažadų ištesėjimas, užmaskavus tikrąją jų esmę – didesnius mokesčius.
Šį įstatymą skubama priimti motyvuojant, kad būsima „bloga“ valdžia gali apskritai sustabdyti pensijų kaupimą. Net jeigu būsima valdžia ir turėtų tokių ketinimų, naivu manyti, kad naujos sistemos sukūrimas apsaugotų nuo tokio sprendimo. Vienintelis garantas, apsaugantis pensijų kaupimą, yra Konstitucinio Teismo nutarimas, kad krizei pasibaigus, pensijų įmokas teks atstatyti.
Komentaras publikuotas delfi.lt
