Lietuvoje politikai bene daugiausiai iečių sulaužo dėl energetikos. Tik prisiminkime, kiek diskutuota dėl to, kas ir kaip turi įsigyti „Lietuvos dujas“, reguliuoti ar nereguliuoti energetikos kainas, kokios Lietuvoje turi veikti elektros jėgainės, leisti konkurenciją šilumos ūkyje ar pasikliauti centralizuotu planavimu. Šiandien, „Lietuvos dujų“ privatizavimo akivaizdoje, diskutuojama, ar atidėti, ar vis dėlto įgyvendinti dujų kainų liberalizavimą laisviesiems (t.y. stambiesiems) vartotojams.
„Teisingos“ kainos
Viena populiariausių ekonominės politikos idėjų yra tai, kad kainų reguliavimas užtikrina tinkamą pusiausvyrą, o gerai nustatytos „teisingos“ kainos padeda užtikrinti teisingumą ir įgyvendinti įvairių visuomenės grupių interesus. Energetikoje ši idėja ypač gaji. Ją galima būtų išdėstyti maždaug taip: pirma, energetikoje vyrauja monopolistai (tai turėtų būti akivaizdus faktas mums visiems); antra, šie monopolistai tiekia mums gyvybiškai reikalingus produktus – elektrą, dujas, namų šilumą; trečia, jei tik valdžia nesikiš, monopolistai mus skriaus visais įmanomais būdais.
Nenuostabu, kad siūlymas reguliuoti elektros, dujų ar šildymo kainas gana populiarus. Štai ir šiandien girdisi balsai, kad kainų dereguliavimas būtų atidėtas, o politikai nerimauja dėl dujų vartotojų likimo, jei kainos bus neberibojamos.
Socializmo laikai praėjo
Kas įvyksta vienaip ar kitaip reguliuojant kainas? Nepamirškime, kad kaina gali būti nustatyta didesnė, nei nusistovėtų rinkoje. Atrodytų, tai sunkiai įmanoma šios dienos sąlygomis – juk reguliuotojas nuolat deklaruoja, kad gina vartotojo interesus, t. y. siekia kuo mažesnės kainos. Tačiau ar tikrai taip? Kadangi brutalaus ir naivaus socializmo laikai praėjo, reguliuotojas, nustatydamas kainą, visuomet remiasi gamintojo – (tiekėjo, perdavėjo) sąnaudų skaičiavimais.
Suprantama, kad tai būtina – priešingu atveju kažkam tektų dengti nuostolius, o nei norinčiųjų tai daryti, nei laisvų pinigų, aišku, nėra. Taip susiklosto situacija, kuomet įmonė tampa suinteresuota didinti savo sąnaudas – tiek „popierines“, tiek realias, o vartotojas moka nustatytą kainą, nors gali būti mažesnė (jei tik būtų veikiama rinkos sąlygomis).
Šiandien tai akivaizdžiai demonstruoja elektros energetika (kai kurie energijos gamintojai būtų visiškai nekonkurencingi, jei Lietuvos rinka būtų atvira).
Be konkurentų
Šilumos ūkis taip pat gali būti puikus pavyzdys – nauji privatūs investuotojai pelnus gauna ne didindami kainą, o mažindami sąnaudas. Tai toli gražu nereiškia, jog kainos negali dar labiau mažėti gaunamo pelno sąskaita. Problemą dar paaštrinti tai, kad bet kuri veikla energetikos srityje yra „saugi“ nuo konkurentų. Taigi vartotojai, valdžiai padedami, gali jaustis „saugūs“ ir dėl kainų mažėjimo.
Netgi jei rinkoje yra konkurencijos daigų, valdžios rekomenduojama – „maksimali“ kaina yra akivaizdus signalas konkuruojantiesiems, jog nėra jokio reikalo kainų mažinti. Karteliniai susitarimai, už kuriuos Konkurencijos taryba privačius subjektus baudžia itin griežtai, yra netgi skatinami, jei tarpininkauja valdžia.
Trumpalaikis džiaugsmas
Įjunkus į kainų reguliavimą ir vartotojų gynimą labiausiai tikėtinas kitas scenarijus – kaina nustatoma mažesnė, nei nusistovėtų laisvojoje rinkoje. Atrodytų, vartotojai gali džiaugtis – jie moka mažiau. Tačiau neilgai.
Problema ta, kad nepaisant mažų produkcijos kainų, jai pagaminti (arba paslaugoms suteikti) reikalingos tiek einamosios išlaidos, tiek investicijos, kurios užtikrina paslaugų plėtrą ir atitinka ateities poreikius.
Nustačius žemas kainos lubas, įmonės, veikiančios šiame sektoriuje, yra priverstos atitinkamai reaguoti. Ši reakcija pasireiškia pirma kokybės prastėjimu arba kitų reikalingų sąnaudų mažinimu. Puikus pavyzdys Lietuvoje yra Ignalinos atominė elektrinė, kuri pagal reguliuotojų nuleistus standartus gamina „pigią“ elektros energiją, tačiau į sąnaudas taip ir nėra įskaičiuojamos netgi elektrinės uždarymo išlaidos.
Vartotojų gynimas tampa vartotojų gynimu tik šios kadencijos laikotarpiu – iki kitų rinkimų. Vamzdynų, perdavimo linijų ar bet kokių įrengimų priežiūra ir remontas yra tie dalykai, kuriuos dažnai galima kuriam laikui atidėti. Maksimalios kainos nustatymas skatina, o dažnai netgi verčia būtent taip ir daryti. Kvepia fatalizmu – tačiau tai šiandienos faktas Lietuvoje.
Pavojus investicijoms
Maksimalių kainų nustatymo neigiamą poveikį labiausiai pajunta investicijos. Bet kuris investuotojas, verslininkas ieško pelningiausio (taigi laisvosios rinkos sąlygomis – naudingiausio visuomenei) investavimo būdo. Dirbtinis kainų mažinimas mažina ir investicijų grąžą, kartu – ir pačias investicijas. Turint galvoje, kad investicijos į energetiką – ilgalaikis procesas, pasekmės gali būti ypač skaudžios.
JAV prieš metus tai patyrė Kalifornijoje, kurioje buvo dirbtinai pristabdyta elektros energijos gamybos plėtra, o šią vasarą – visoje Amerikoje, kuomet elektros perdavimas sutriko dėl pasenusios perdavimo sistemos. Tiems, kas mano, jog tai – JAV aktualija, derėtų pamąstyti, ar mums verta laukti to paties, juo labiau kad Europai pranašaujamos panašios krizės. Problemos esmė šiuo atveju paprasta – netgi leidžiant vis daugiau rinkos santykių energijos gamyboje ir prekyboje, jos perdavimas netgi JAV kol kas yra planinės ekonomikos sritis. Lietuva taip pat yra įstrigusi panašiuose spąstuose: elektros gamyba veikia bent jau šiokios tokios rinkos sąlygomis, tuo tarpu perdavimas ir paskirstymas lieka centralizuotai planuojamas.
Atspėti sunku
Be abejo, reguliuojant kainas gali atsitikti ir taip, kad bus nustatyta lygiai tokia kaina, kuri ir taip nusistovėtų rinkoje. Šiuo atveju reguliavimo įtaka tą dieną bus lygi nuliui. Neigiamų pasekmių tarsi ir nėra. Kyla natūralus klausimas: tai kam gi tuomet reguliuoti? Beje, pati galimybė reguliuotojui atspėti rinkos kainą labai jau nedidelė – joks žmogus negali sukaupti ir panaudoti tiek informacijos, kiek visi rinkos dalyviai. Tiesą sakant, ši galimybė apskritai labiau teorinė nei reali. Net jei reguliuotojas nustatytų rinkos kainą, jis niekuomet nespėtų taip greit reaguoti į besikeičiančias sąlygas, kaip reaguoja rinkos veikėjai.
Dar viena svarbi pamoka, kurią Lietuvai diktuoja pastaroji JAV energetikos krizė, yra ir tai, kad netgi tokia prekė kaip elektros energija, netgi tokia paslauga kaip energijos perdavimas, nėra homogeniškos. Rinkoje tiek energija, tiek jos perdavimas kainuoja skirtingai skirtingu paros metu bei esant kuo įvairiausioms kitoms aplinkybėms.
Deja, jei elektros gamyboje, sekant Vakarų pavyzdžiu, rinkos santykių elementams pamažu leidžiama rastis, tai energijos perdavimas bei paskirstymas, netgi po privatizavimo, gali likti reguliuojamas.
Norint, kad šis verslas atitiktų vartotojų poreikius, jį būtina išlaisvinti iš reguliavimo bei administracinio valdymo ir leisti rinkos veikėjams pasiūlyti savo sprendimus.
Dabartinė įvairių valstybių energetikos politika – kuo margiausia. Vienintelė pamoka yra ta, kad tos valstybės, kurios sparčiau dereguliuoja savo energetiką, sulaukia geresnių rezultatų. Jei mes nedrįsime žengti šiuo keliu, teks riedėti žemyn didėjančių kainų ir mažėjančios kokybės nuokalne.
