… netesėjo – negriešijo. Žinome tokį posakį. Ne tik žinome, bet ir susiduriame su praktiniais pažadų nevykdymo pavyzdžiais dažniau, nei to norėtume. Skubu nuliūdinti, o gal – nudžiuginti: apie prezidentą ir žmonėms bei rėmėjams jo duotus tesėtus ir netesėtus, gerus ir blogus pažadus šiame straipsnelyje nebus kalbama. Pažadukų Lietuvoje yra ir daugiau, taigi tiesiai prie reikalo.
Trečiadienį Lietuvos Vyriausybė svarstė Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo pataisų projektą. Šis projektas sudeda visus taškus ant „i“ ir užbaigia harmonizuoti šį mokestį su atitinkamomis Europos sąjungos teisės normomis. Įmonių vadovai ir darbuotojai, ar pamenate, kokį verslo visuomenės ilgai lauktą sprendimą buvo žadėta įgyvendinti baigiant derinti PVM su ES direktyvų reikalavimais? Buvo žadėta atsisakyti specialios apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų-faktūrų – specialiosios formos. Turbūt jau nujaučiate, kad šis sprendimas tolsta tarsi miražas.
Verslo senbuviai dar prisimena tuos „senus gerus“ laikus, kai sąskaita-faktūra ir PVM sąskaita-faktūra galėjo būti išrašoma ant paprasto popieriaus. Taip, kaip daugelyje civilizuotų pasaulio šalių po šiai dienai galima daryti.
Tačiau atsirado norinčių „pagerinti PVM surinkimą“, kurie pasiūlė šiuos dokumentus sureikšminti: spausdinti ant specialaus popieriaus, specialios formos, vieno privilegijuoto gamintojo pagamintų, skaičiuoti, registruoti ir dar kitaip labai „specialiai“ pildyti, naudoti ir saugoti.
Verslas priešinosi tokiam sprendimui, bet jėgos, kaip žinia, nelygios. Tad teko įmonėms vykdyti valdžios reikalavimus, pradžioje įsigyti taškinius spausdintuvus, kai kurios pasodino žmones prekybos salėse specialiai dokumentams rašyti, pabambėjo ir … priprato.
Priprato? Tikrai, ne. Nes vos tik pasitaikydavo proga, jos kreipėsi, siūlė, prašė, reikalavo, kad būtų panaikinti šie specialūs apskaitos dokumentai ir būtų grįžtama prie laisvos formos (žinoma, reglamentuoto turinio) dokumentų. Vien liūdnai pasibaigusioje verslo „Saulėtekio“ iniciatyvoje šis klausimas keltas mažiausiai tris kartus.
Įmonių nepasitenkinimą stiprino ir glaudus bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis, kuriose nėra tokių griežtų sąskaitoms-faktūroms keliamų reikalavimų. Mėgstantys remtis vakarietiška patirtimi, Lietuvos politikai ir valstybės tarnautojai ne kartą žadėjo, kad specialūs blankai sąskaitoms-faktūroms bus, tikrai bus panaikinti, vos tik baigsime derinti PVM įstatymą ir tapsime tikraisiais ES nariais. Pažadai liejosi konferencijose, oficialiuose ir neoficialiuose susitikimuose.
Ir štai ilgai lauktas metas beveik atėjo. O kitaip tariant, atėjo pažadų netesėjimo metas, nes parengtas PVM įstatymo projektas net neketina keisti PVM sąskaitų-faktūrų formos, o ir jų turinį siūlo keisti nepakankamai. Nežinia, ar bus atsisakyta reikalavimo pasirašinėti PVM sąskaitas-faktūras, nors PVM direktyva teigia, kad šalys narės neturi reikalauti, kad sąskaitos-faktūros būtų pasirašomos. Nėra nei Buhalterinės apskaitos įstatymo pakeitimo projekto, kurį derėtų teikti kartu su PVM įstatymo projektu, jei būtų ketinama įvykdyti šį pažadą, nei pats PVM įstatymo projektas siūlo šias labiausiai lauktas permainas.
Taigi, pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo. Bus darbo (ir pajamų) privilegijuotajai blankų gamyklai, o likusioms įmonėms – taip pat bus beprasmio darbo (ir išlaidų).
Jei tokius lengvus žodžius-žvirblius laidytų pažadukas verslininkas, jį rinkoje ištiktų liūdna baigtis. Žodis žvirbliu išskridęs drambliu sugrįžti gali. Nes žodis yra privati nuosavybė yra tik tol, kol jis jūsų galvoje, o ištartas jis tampa įsipareigojimu. Ir nors politikams bei valdininkams leidžiama besvorių žodžių dozė yra žymiai didesnė, net ir jiems yra riba, kurią peržengus rizikuojama užsitarnauti asmeninę tuščiavidurio barškučio reputaciją. Net jei rinkos dalyviai ir jų poreikiai yra paskutinėje vietoje, ponai politikai ir valdininkai, gal jau laikas pasirūpinti bent jau savo asmenine reputacija? Patikėkite, ateity pravers.
