Priešingai, nei teigia Lietuvos Ministras Pirmininkas, diskusijos dėl euro toli gražu dar nepasibaigė. Galbūt jos pasibaigė tiems, kurie turi užduotį įtikinti Lietuvos žmonės dėl euro naudos. Tačiau vargu, ar dėl to žmonės nustos diskutuoti.
Apsisprendimas dėl euro įvedimo Lietuvoje yra daug sudėtingesnis, nei paprastas aritmetinis skaičiavimas. Neužtenka paskaičiuoti, kiek galėtume sutaupyti dėl galimo palūkanų normų ir valiutos keitimo sąnaudų sumažėjimo. Neužtenka apskaičiuoti ir, kiek kainuos apskaitos sistemų keitimas, informacinės kampanijos, aiškinančios žmonėms euro įvedimo naudą, ar įnašas į Europos finansinio stabilumo fondą.
Euro įvedimo klausimas yra sudėtingesnis. Jis susijęs su tuo, kuria valdžia, Lietuvos ar ES, labiau pasitikime. Ekonomine prasme svarbu ne tiek, kokios spalvos ar užrašais banknotais mainysimės. Svarbu, kad ir kokie pinigai Lietuvoje būtų, kad jie gerai atliktų šią funkciją.
O pinigai savo funkciją atlieka blogai, jei jie nuvertėja. Žmonės – kurie prisimena ar yra skaitę apie didelės infliacijos, hiperinfliacijos atvejus Lietuvoje, Vokietijoje, Vengrijoje ar kur kitur – žino, kad pinigų nuvertėjimas yra garantuotas būdas sužlugdyti šalies ekonomiką. Prastos pinigų politikos pasekmes galima stebėti ir šiandieninėje Baltarusijoje, kur devalvuojama valiuta didina kainas, mažina žmonių perkamąją galią, trikdo stabilumą ir stabdo ekonomiką.
Žalinga yra ne tik hiperinfliacija, kai kainos auga kelis ar keliolika kartų, tačiau ir nuolatinė nedidelė infliacija. Kainų augimas, apie kurį diskutuojama bene nuolat, didžiąja dalimi yra sukeltas pinigų nuvertėjimo.
Ne godūs verslininkai kalti, kad prekių ir paslaugų kainų kasmetinis padidėjimas yra įprastas reiškinys. Pinigų kiekis nuolat didėja, kadangi juos daugina centriniai bankai vykdydami pinigų politiką ir komerciniai bankai per dalinę rezervų bankininkystę. Didėjantis pinigų kiekis reiškia, kad už tiek pat pinigų nupirksime vis mažiau. Kuo daugiau centriniai bankai didins pinigų kiekį – tuo labiau kils kainos.
Tačiau didelio ir staigaus kainų šuolio tik dėl euro įvedimo nebus. Skaičiuojama, kad šalyse, kurios įsivedė eurą, kainų augimo padidėjimas siekė iki 0,3 proc. Tai reiškia, kad dėl prognozuojamos 2 proc. infliacijos 2015-aisiais metais 10 Lt kainuojanti prekė vidutiniškai pabrangs 20 ct, o dėl euro įvedimo – dar 3 ct. Tai nėra daug, todėl ir kalbos dėl staiga smarkiai sumažėsiančios žmonių perkamosios galios ir skubaus poreikio didinti MMA nėra pagrįstos.
Tačiau skeptiškai euro atžvilgiu nusiteikę gyventojai, labiausiai bijantys kainų augimo, nėra visiškai neteisūs. Tai, kiek auga kainos šalyje labai priklauso nuo to, kokius pinigus turime, ir kokią politiką vykdo institucija, leidžianti pinigus. Litų kiekis šiandien Lietuvoje yra surištas su eurų kiekiu Lietuvos centriniame banke vadovaujantis valiutų valdybos modeliu. Pagal jį Lietuvos centrinis bankas negali laisvai didinti pinigų kiekio ir taip sukelti kainų augimo. Kainos Lietuvoje nuolat auga didele dalimi dėl to, kad Europos centrinis bankas didina pinigų kiekį. Naujai sukurti eurai ES paramos, užsienyje dirbančių lietuvių pervedimų pavidalu ar Lietuvos valdžiai skolinantis užsienyje ar kitais būdais atkeliauja iki Lietuvos ir taip padidina litų kiekį. Nuo euro įvedimo pradžios eurų kiekį Europos centrinis bankas padidino 3,3 karto (daug sparčiau nei augo BVP). Taigi, net ir esant valiutų valdybos modeliui Europos centrinis bankas yra kainų augimo Lietuvoje šaltinis.
Svarbu tai, kad šiandien Lietuva turi galimybę pasirinkti, su kuo surišti savo valiutą litą. Prieš įstojant į ES litas nuo dolerio buvo perrištas prie euro. Jei būtų pradėta galvoti, kad euras nebėra tas „inkaras“, prie kurio vertėtų rištis, siekiant užtikrinti stabilią ir patikimą Lietuvos valiutą, šį inkarą galima pakeisti į kažką patikimesnį.
Todėl jeigu norime lėčiau augančių kainų bei stabilaus ir patikimo lito turime savęs paklausti, kuria valdžia – Lietuvos ar ES, kuriuo centriniu banku – Lietuvos ar Europos, pasitikime labiau. Klausimas nėra paprastas. Pirmiausia dėl to, valdžios sprendimus apskritai prognozuoti yra sudėtinga. Antra dėl to, kad didžiausia grėsmė tiek litui, tiek eurui būtų tuomet, kai Lietuvą ir ES ištiktų krizė, o tokiu atveju prognozuoti dar sudėtingiau.
Turint litą, tie gyventojai, kurie nenori, kad kainos augtų turėtų bijoti lito devalvavimo bei valiutų valdybos panaikinimo, t.y. lito atrišimo ir teisės Lietuvos centriniam bankui dauginti pinigus suteikimo. Tačiau lygiai taip įsivedus eurą, jie turėtų bijoti ir Europos centrinio banko galios dauginti pinigus. Jis šią galią turi beveik neribotą ir ja pakankamai aktyviai naudojosi pastarosios ekonominės krizės laikotarpiu, siekdamas „stimuliuoti“ ekonomiką.
Diskusijos dėl euro nesibaigė ne tik dėl to, kad visuomenės nuomonė nėra vieninga, bet ir dėl to, kad ne visi svarbūs euro įvedimo aspektai yra tinkamai įvertinti. Pagrįsta nuomonė dėl euro neturėtų apsiriboti tik skaičiais dėl tikėtinų sutaupymų iš palūkanų ar konvertavimo sąnaudų. Gali būti, kad nėra rimtų priežasčių pasitikėti Lietuvos politikais ir tikėtis, kad esant kritiniam laikotarpiui jie priimtų tinkamą sprendimą ir prieš eurui sužlungant perrištų litą prie kažko patikimesnio. Vietoj to jie gali devalvuoti litą ir pradėti dauginti litus. Tačiau tikėjimas sėkminga euro, kaip patikimos valiutos ateitimi, taip pat nėra užtikrintas. Euras nebėra toks, koks jis buvo savo gyvavimo pradžioje.
Svarbu ir tai, kad jei tapsime euro zonos nariais, nesektume neatsakingų šalių, gyvenančių į skolą, pėdomis. Taip pat, kad įstoję turėtume tvirtą poziciją dėl to, ką daryti, kad euras būtų stiprus ir Europos centrinio banko galimybės dauginti pinigus būtų kaip įmanoma labiau apribotos.
