Dabar, kai jau baigėsi sportinės Londono olimpiados aistros, galima suskaičiuoti ne tik medalius, bet ir finansinius renginio rezultatus. Juk dažną didesnį tarptautinį kultūros ar sporto renginį, kurį finansuoja valdžia, lydi organizatorių įtikinėjimai, kad „tai bus naudinga ne tik miestui, bet ir visai šaliai, ir visiems ekonomikos sektoriams“. Kiek kainavo surengti olimpiadą, tiksliai pasakyti bus sunku. Numatoma 2,4 mlrd. svarų žaidynių kaina jau 2007 metais pasiekė 9,3 milijardus. 2012 metais Jungtinės Karalystės parlamento viešųjų finansų komitetas atskleidė, kad išlaidos pasieks 11 milijardų, na, o jei būtų įskaičiuotos viešojo transporto pagerinimo išlaidos, tai suma gali siekti ir 24 milijardus svarų. Kiekviena šalis turi nemenką savųjų išlaidų sąmatą, tad galime įsivaizduoti, kokio tai masto ekonominis projektas.
Pajamų pusė yra dar mažiau žinoma nei išlaidų, nes pajamų padidėjimus kiekvienas viešbutis, restoranas ar taksistas skaičiuos individualiai. Viena, kas aišku, kad išleistuosius milijardus kažkas jau gavo, ir liūto dalį greičiausiai atsiriekė statybininkai ir su statybomis susiję verslai, nes jiems tenka pastatyti tai stadionus, tai arenas ar sportininkų miestelį. Kaip vėliau, pasibaigus olimpiadai, visas šis turtas bus panaudojamas, ar bus už tikrintas jo užimtumas ir nuolatinis pajamų srautas, kad statiniai neliktų tik paminklu olimpinėms žaidynėms – tai dar vienas svarbus klausimas ir ekonominis projektas, su galimomis pajamomis ir nuostoliais.
Dar vykstant olimpiadai pastarosios krizės pranašas Nourelis Roubini pareiškė, kad Londono olimpiada yra ekonominė nesėkmė. Lygiai tą patį galėtume pasakyti ir apie Lietuvoje pernai įvykusį Europos krepšinio čempionatą, neatnešusį laukto turistų srauto arba apie projektą „Lietuva – Europos kultūros sostinė 2009“. Panaršę internete, rasime ir daugiau tokių istorijų, kad vienkartinis kultūros ar sporto renginys nepadaro ekonominio stebuklo ir šalies nepaverčia ekonomikos tigru. Norintiems, kad ekonomika augtų, verta koncentruotis ties ilgalaikių palankių sąlygų verslui sukūrimą.
Šioje vietoje nepamanykite, kad „dainuoju tą pačią dainelę“, kad svarbu tik pelnas, ekonomika ir verslas. Kad žmogus gyvas tik duona ir darbu, ar kad nereikia mums jokios kultūros ir sporto. Reikia, lygiai taip pat, kaip ir daiktus vadinti savais vardais. Ne visi projektai yra ir turi būti komerciniai, jie gali būti ir privačiai labdaringi, ir finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais.
Tuo atveju, kai renginiai finansuojami iš valdžios katilo, apie kokį nors ekonominį efektą, naudą ir pelną, kalbėti visai nėra vietos. Taip, kai kas gavo papildomų pajamų, bet lygiai tiek pat kažkas neteko, per prievartą, mokesčiais, nenoromis. Net jei jis pats renginio metu patiria asmeninių nepatogumų ir papildomų sąnaudų. Jei valdžios išlaidos būtų vykdomos ne renginiui, bet kitam projektui, būtų lygiai tas pats ekonominis efektas. Pavyzdžiui, jei būtų finansuojamas kosmoso užkariavimo projektas, pajamų gautų kosmoso specialistai ir su šia sritimi susiję verslai. Kas nors gali mėginti skaičiuoti, ar olimpiada, ar kosmosas sukuria daugiau papildomų darbo vietų, tačiau mokesčių mokėtojui tai visuomet yra išlaidos per prievartą, ir skaičiavimai visada būtų iš lempos.
Jei iš valdžios biudžetų finansuojami renginiai turėtų ekonominę naudą ir atsipirktų, valdžios pinigų nereikėtų, viską finansuotų privatus sektorius. Tačiau štai prie Londono olimpinių žaidynių privatus sektorius prisidėjo mažiau nei 2 procentais, nepatikėjęs projekto pelnu, o gal ir dėl to, kad valdžia finansuos nesvarbu kaip ir nesvarbu kiek.
Taigi, apibendrinant, moralas toks: kai projektus finansuoja valdžia, kalbos apie jo ekonominę naudą yra tuščios ir beprasmės. Valdžios išlaidos turi būti grindžiamos kokiu nors kitu, bet ne ekonominės naudos, ekonomikos skatinimo ar pelno argumentu. Pelną dėl renginių tikrai kažkas uždirba – tai interesų grupės – bet tikrai ne visada tos, kurios investavo, t.y. sunešė medų į biudžeto avilį.
