Greičiausiai pastebėjote, kad mažose mažų miestelių parduotuvėse ta pati prekė kainuoja brangiau nei tarkime miestų prekybos tinkluose? Tuo gali įsitikinti mažų miestelių gyventojai, ar dabar gausiai į kaimus ir prie ežerų poilsiauti išvykę didesnių miestų gyventojai. Štai mano tėvų pirktas 175 g 82% riebumo sviesto pakelis vienintelėje mūsų gyvenvietės parduotuvėje kainavo 4,10 lt, o štai Vilniuje už lygiai tokį patį sviestą mokame 3,80 lt. Ir tokia pat padėtis su absoliučia dauguma prekių.
Dažnas gali nustebti, ar net pasipiktinti. Juk puikiai žinome, kad didesnių miestų gyventojai gauna didesnes vidutines pajamas nei mažesnių. Tad ar ne keista, kad iš neturtingųjų prašoma už tą pačią prekę mokėti brangiau? Kitas gali net ir pamanyti, kad tai yra tikras parduotuvės savininko pasipinigavimas, kai naudojamasi tuo, kad žmonėms arti tik viena parduotuvė. Tad ar ne puiki proga uždirbti kokius nors „viršpelnius“?
Panašių samprotavimų ir palyginimų girdime ir apie prekių kainas Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Žinoma, kad tada lyginama ne taip tiksliai, kaip mano pateiktame sviesto pavyzdyje, tačiau žmonės vis tik lygina ir teigia, kad užsienyje dalis prekių kainuoja pigiau. Ir vėl nuskamba tas pats intuityvus pasipiktinimas galimu verslininkų plėšikavimu, nes Lietuvos gyventojų vidutinės pajamos yra gerokai mažesnės nei Europos Sąjungos. Perkamoji galia mažesnė, o mokame brangiau.
Tačiau tokia padėtis nėra nei joks rinkos paradoksas, jos yda ar išskirtinio Lietuvos verslininkų godumo išraiška. Tai turi labai tvirtą ekonominį paaiškinimą. Dar daugiau – tokia padėtis yra ir dėsninga, ir naudinga vartotojui bei smulkiajam gamintojui. Mažose parduotuvėse vietą atranda mažesnių, regioniniu gamintojų prekės, kurios nepatenka į didžiuosius tinklus, nes gamintojai nesugeba užtikrinti tokio masto tiekimo. Vartotojui gi vienintelė reali alternatyva brangesnei prekei mažoje parduotuvėje yra ne pigesnės prekės joje, o parduotuvės uždarymas. Tada, norėdamas nusipirkti pakelį sviesto žmogus turės mokėti ir už autobuso bilietą, kad nuvyktų į mažesnes kainas siūlančią parduotuvę rajono centre.
Nematomoji tokių „brangių“ parduotuvių pusė ir paaiškinimas jai yra maža apyvarta ir santykinai didesnės vienai prekei tenkančios transportavimo ir fiksuotosios išlaidos. Jei vis tik rastųsi koks goduolis, gyventojai tiesiog dažniau vyktų į miesto centrus ir pirktų didesnius šaldytuvus, kuriuose laikytų didesnes atsargas. Tad mažosios parduotuvės turi rasti optimalią kainą, kuri ir leistų veikti be nuostolio, ir pritrauktų pirkėją tegu ir nedideliems pirkiniams ar pirkiniams „extra“ atveju, kai pritrūko duonos, druskos ar cukraus.
Maža rinka ir transportavimo sąnaudos yra svarus atsakymas besiskundžiantiems brangesnėmis prekėmis Lietuvoje, pavyzdžiui, alyvuogėmis ar jų aliejumi. Žinoma, Graikijoje ar Ispanijoje tikrai rastume pigesnio, tačiau jei tokia pat kaina pareikalautume jų Lietuvoje, šio produkto tektų tiesiog atsisakyti. Dėl mažo pirkėjų skaičiaus ir transportavimo sąnaudų, tokios labdaros misijos nesiimtų vykdyti joks verslininkas, nei Graikijos, nei Lietuvos. Taigi, mieli mažų parduotuvių lankytojai, nesipiktinkime, negadinkime atostoginės nuotaikos, o tik pasidžiaukime, kad sviesto galime nusipirkti 30 centų brangiau, bet arti namų, nei vieninintelio pakelio keliaudami už dvidešimties kilometrų ir sumokėdami už benziną kone 5 litus už litrą.
