Lietuvos laisvosios rinkos instituto pristatytame 30-ame Lietuvos ekonomikos tyrime Lietuva pagal darbo santykių lankstumą įvertinta 127 vieta iš 183 pasaulio valstybių. Po šio tyrimo pristatymo viešumoje kilo daug dvejonių apie tai, kaip gauta ta 127 vieta, ir ar iš tikro Lietuvoje tokia bloga padėtis su darbo santykių reguliavimu. Šiuo komentaru trumpai noriu atsakyti į tris klausimus: kas tas darbo lankstumas, kaip jį suskaičiavome ir kas tiksliai lemia tai, jog Lietuva gavo tokį žemą įvertinimą?
Darbo santykiai yra reguliuojami lanksčiai tuomet, kai yra kuo mažiau įstatymuose numatytų visiems privalomų taisyklių, kurių reikia laikytis norint pasamdyti žmogų legaliai. Tai reiškia, kad darbo santykių reguliavimas yra tuo lankstesnis, kuo mažiau apribojimų darbo laikui, kuo mažiau reikalavimų samdant ir atleidžiant darbuotojus. Aišku, tai, kad įstatymuose nėra gelžbetoninių, visiems privalomų darbo santykius reguliuojančių taisyklių, nereiškia, jog nėra jokių taisyklių (numatytų darbo ar kolektyvinėse sutartyse). Tai tiesiog reiškia, kad taisykles kuria ir dėl jų susitaria abi savo interesų siekiančios šalys: darbuotojas ir darbdavys.
Kaip įvertinome darbo santykių lankstumą Lietuvoje ir pasaulyje? Patys neieškojome nei Lietuvos, nei kitų šalių duomenų ir nekūrėme metodologijos. Pasinaudojome Pasaulio banko duomenimis, kuriuos ši institucija renka sudarydama verslo sąlygų indeksą („World Bank Ease of Doing Business Index“), bei organizacijos sukurta metodologija. Šis indeksas, kuris yra vienas iš žinomiausių ekonominių indeksų, vertina 183 šalių verslo sąlygas pagal tai, kaip valstybės sugeba užtikrinti palankias verslui sąlygas dešimtyje įvairių sričių (pvz. verslo pradžia, mokesčiai, bankrotas ir pan. Deja, nors Pasaulio bankas teberenka ir viešai pateikia duomenis apie darbo santykių reguliavimą, jau dvejus metus iš eilės darbo santykių reguliavimas nebėra įtraukiamas į bendrą verslo sąlygų vertinimą. Tuomet, kai darbo santykių reguliavimas ten buvo, jis tradiciškai tempdavo bendrą Lietuvos vertinimą žemyn. Taigi, žengėme tą žingsnį, kurio jau kelis metus vengia pats Pasaulio bankas ir išrikiavome 183 pasaulio šalis pagal darbo santykių reguliavimo lankstumą. Gavome labai įdomių ir jau plačiai nuskambėjusių rezultatų.
Pavyzdžiui, iš ES šalių lanksčiausiai darbo santykiai reguliuojami Danijoje, o griežčiausiai – Portugalijoje. Kaip jau minėta, Lietuva iš 183 valstybių užima 127 vietą (iš 26 Europos Sąjungos valstybių, Lietuva yra 21-oje vietoje arba šešta nuo galo). Už Lietuvą geriau vertinamos tokios šalys kaip Danija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija. Prasčiau – Portugalija, Liuksemburgas, Graikija, Ispanija ir Vokietija.
Kas tiksliai lėmė tai, jog Lietuva atsidūrė taip žemai? Tiksliau, kurios Lietuvos Darbo kodekso nuostatos Pasaulio banko įvertintos kaip mažinančios darbo santykių lankstumą?
Iš viso jų yra šešios. Pirmos trys yra susijusios su darbo laiko reguliavimu. Pirma, Lietuvos Darbo kodeksas numato, jog maksimali darbo savaitės trukmė yra 48 valandos (su viršvalandžiais). Maksimalus 48 valandų su viršvalandžiais darbo savaitės apribojimas negali būti pažeistas net ir taikant suminę darbo laiko apskaitą per 4 mėnesių apskaitos periodą. Už šią nuostatą Lietuva gauna minusą, kadangi Pasaulio bankas klausia, ar leidžiama 50 valandų darbo savaitė (įskaitant viršvalandžius), jei numatomas gamybos apimčių padidėjimas. Palyginimui, 50 valandų darbo savaitė leidžiama net 173-ose iš 183 valstybių. Galimybė bent ribotam laikotarpiui padidinti darbo laiką yra labai svarbi darbo santykių lankstumo savybė. Ji naudinga ne tik darbdaviui, kuris suinteresuotas patenkinti padidėjusią paklausą įmonės produkcijai, tačiau ir darbuotojui, kuris už papildomą darbą gauna ir papildomas pajamas. Lankstesnis darbo laiko reguliavimas nereiškia nuolatinės 72 valandų darbo savaitės ar vergovės įteisinimo – kalbama apie dviejomis valandomis ilgesnę darbo savaitę, ir tik tuomet, kai didėja gamybos apimtys.
Antra, pagal darbo kodeksą už naktinį darbą darbuotojui privaloma mokėti 1,5 darbo užmokesčio, o už darbą poilsio arba švenčių dieną mokama ne mažiau kaip dvigubai. Daugiau nei pusėje indekse vertintų šalių nėra numatytas privalomas reikalavimas mokėti didesnį atlyginimą dirbant naktį. 71 šalyje tokio reikalavimo nėra poilsio ir švenčių dienomis, 110-yje šalių šis reikalavimas yra dvigubai mažesnis nei Lietuvoje (numatytas tik 1,5 karto didesnis atlyginimas). Tai, jog papildomas užmokestis už darbą naktį ar poilsio dienomis nenumatytas Darbo kodekse, nereiškia, jog to negalima susitarus su darbdaviu numatyti darbo sutartyje.
Trečia, Lietuvoje minimalios kasmetinės atostogos yra 28 kalendorinės dienos arba 20 darbo dienų. Atostogaujame daugiau nei dauguma Pasaulio banko vertintų valstybių. Poilsis nuo darbo yra reikalingas, tačiau kiekvienas žmogus turi skirtingą poreikį atostogauti. Vieniems 28 kalendorinės dienos yra per mažai, kiti galbūt nori dirbti daugiau ir už tai gauti didesnį atlygį.
Pasaulio bankas taip pat vertina ir atleidimo procedūrų griežtumą. Lietuva šioje srityje gavo du minusus. Pirmą dėl gan formalaus Darbo kodekso įpareigojimo darbdaviams prieš atleidžiant darbuotoją esant galimybei ir su jo sutikimu perkelti jį į kitą darbo vietą. Antrą minusą Lietuva gavo dėl to, jog atleidžiant darbuotojus Lietuvoje galioja prioritetizavimas. Pavyzdžiui, daug sunkiau atleisti darbuotojus, kuriems iki pensijos liko ne daugiau kaip penkeri metai, kurie yra nepilnamečiai, neįgalūs, augina vaikus, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, yra laikinai nedarbingi, kurie toje darbovietėje buvo sužaloti ar susirgo profesine liga ir kt. Aišku, priežasčių, kodėl kiekvieną iš šių grupių reikia saugoti, galima rasti labai daug. Tačiau tokia gausa išimčių apsunkina ne tik įmonių galimybes prisitaikyti prie kintančių aplinkybių mažinant darbuotojų skaičių, bet tuo pat metu ir skatina darbdavius dukart pagalvoti prieš samdant žmones, priklausančius šioms „ginamoms“ grupėms. Žvelgiant į reguliavimą kitose šalyse matyti, kad Lietuva smarkiai iškrenta iš konteksto, kadangi šie reikalavimai netaikomi daugelyje Pasaulio banko vertintų valstybių.
Paskutinė sritis, kuri tempia Lietuvą žemyn yra darbuotojų atleidimo sąnaudos. Pasaulio bankas vertina, kiek kainuoja atleisti darbuotoją, įskaitant tiek įspėjamąjį laikotarpį, tiek išeitinę išmoką ar kitus privalomus mokėjimus. Lietuvoje įspėjimo terminas norint atleisti darbuotoją be jo kaltės siekia 2 mėn. arba maždaug 9 savaitės (Pasaulio bankas atleidimo sąnaudas vertina savaitėmis, per kurias darbuotojas būtų gavęs atitinkamą darbo užmokestį). Privalomos išeitinė išmokos Lietuvoje dydis priklauso nuo darbo stažo ir svyruoja nuo vieno mėnesio iki 6 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Vidutiniškai vienerius, penkerius ir dešimtį metų pradirbusiems darbuotojams (šiuos terminus pasirinko Pasaulio bankas) reikia sumokėti 16 savaičių vidutinį darbo užmokestį. Taigi, sudėjus įspėjamojo laikotarpio ir išeitinės išmokos sąnaudas gauname 25 savaites. Darbdaviui nusprendusiam atleisti darbuotoją šis sprendimas kainuoja vidutiniškai net pusę metų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio plius mokesčius. Kai darbuotojo atleidimo kaina tokia didelė, darbdavys labai rimtai apmąstys, ar įmonei tikrai būtina kurti naują darbo vietą, ir bus mažiau linkęs priimti naujus darbuotojus. Pagal atleidimo sąnaudas Lietuva atsiduria tarp trečdalio blogiausiai įvertintų šalių, daugelyje valstybių (142-ose iš 183) atleisti darbuotoją kainuoja mažiau. Teko girdėti apie baldų įmonę, kuri didžiavosi, kad turi ilgai įmonėje dirbantį kolektyvą. Tačiau atėjus krizei, įmonei teko atleisti dalį darbuotojų. Tuomet paaiškėjo, jog išeitinės išmokos yra peilis po kaklu, grasinantis bankrotu ir visų įmonėje esančių darbo vietų praradimu.
Štai tokios yra šešios Darbo kodekso nuostatos lėmusios tai, jog Lietuva pagal darbo santykių lankstumą yra tik 127 vietoje. Ir svarbiausia yra ne tai, kad šios nuostatos blogina Lietuvos vertinimą kažkokiuose ekonominiuose indeksuose. Svarbiausia, kaip šios nuostatos atsiliepia patiems dirbantiesiems. Nesudėtingas įdarbinimas ir paprastas atleidimas, lankstus darbo laikas visų pirma reiškia lengviau kuriamas darbo vietas, mažesnį nedarbą ir daugiau galimybių dirbti ir užsidirbti.