Šiais laikais dažnai kalbama apie moteris darbo rinkoje. Jų aktyvumą, darbo sąlygas, atlyginimus, (ne)buvimą verslininkėmis, direktorėmis bei politikėmis. Ši diskusija paprastai nagrinėja vadinamosios lyčių diskriminacijos apraiškas ir pila alyvos į viešo santykių aiškinimosi tarp vyrų ir moterų ugnį. Neabejotinai sėkminga tema, atitinkanti visas reklamos taisykles – visiems artima ir emociškai uždeganti. Kiekvienas čia turi savo, neretai skausmingą, išgyventą istoriją, nesvarbu, kurioje barikadų pusėje. Daug kalbančių ir rėkiančių, bet mažai klausančių. Todėl nors šio viešo barnio priežastims paaiškinti pakanka kelių ekonominių argumentų, šį kartą norėčiau pakalbėti apie moterų darbą kita prasme. Kodėl apskritai taip sureikšminamas moterų darbas taikos metu? ES Lisabonos strategija iškėlė tikslą, kad moterų ir vyrų užimtumas būtų lygus.
Kadangi dabar užimtumas pagal lytis yra nelygus, tai esą moteris reikėtų skatinti ir remti. Bendras siekiamas užimtumo lygis iki 2010 m. buvo numatytas 70%, po 2010 m – 75%. 2010 m vidutiniškai ES dirbo 58% moterų ir 70% vyrų. Švedijoje šie skaičiai buvo 70 ir 75%, Vokietijoje – 66 ir 76%, Lietuvoje – 59 ir 57%, Italijoje 46 ir 68%, Maltoje 33 ir 75%.
Savaime suprantama, čia neturima omenyje, kad moterys neužimtos ta prasme, kaip „neužimti paaugliai“ – iš neturėjimo ką veikti slankioja gatvėmis ir prisišaukia visokių bėdų: įpročių gerti, rūkyti ir nederamai elgtis. Ne, moterys visais laikais turėjo ir turi daugiau nei pakankamai darbo. Klausimas tik tas, kaip jų darbas atsispindi valstybės gyvenime.
Anksčiau visų žmonių darbas buvo jų pačių, jų šeimos ir bendruomenės reikalas, – nesvarbu, ar darbas savarankiškas, ar samdomas. XIX a. antroje pusėje Vakarų valstybėse dėl industrinės revoliucijos ir masinės gamybos neproporcingai padaugėjo samdomo darbo. Tokiems darbuotojams, darbininkams globoti valstybės ėmė kurti socialinės paramos sistemas: nelaimingų atsitikimų darbe, nedarbo, sveikatos, pensijų „draudimus“. Taip darbas tapo politiniu reikalu. Kadangi pramonėje daugiausia dirbo vyrai, o moterys į oficialią darbo rinką įsitraukė laipsniškai, tai moterų darbas didžiąja dalimi liko šeimos reikalas. Tradicinėje šeimoje moterims reikia rūpintis namų ūkiu, tad ir į darbo rinką jos įsitraukia tiek, kiek tai netrukdo atlikti namų ūkio pareigas. Todėl moterys dažniau nori ne pilno darbo krūvio, ne tokio atsakingo darbo (kad nereikėtų apie jį galvoti grįžus namo) ir pan. Namų ūkis nėra toks menkas ekonominis vienetas, kaip neretai jis atrodo ekonominiuose diskursuose. Oficialus ekonomikos matavimo rodiklis BVP namų ūkių veiklos neapima. Jis apima tik valstybei tarpininkaujant (registruojant ir apmokestinant) sukuriamą vertę, kuri skaičiuojama pagal produkcijos pardavimo kainą.
Kai pardavimo nėra, tai vertė skaičiuojama pagal išmokamą atlyginimą. Ekonomiškai tai visiškai nepagrįstas supaprastinimas, tačiau jis pagrįstas politiškai – mat tik taip skaičiuojama iš biudžeto finansuojamų veiklų vertė. Negali sakyti, kad iš biudžeto finansuojami sektoriai vertės apskritai nesukuria. Tačiau kokia ji sukuriama, negalima matyti iš kainos, mat prekė (paslauga) neparduodama rinkoje. Kai kurie biudžeto finansuojami darbai ir darbuotojai gali sukurti pridėtinę vertę, gerokai didesnę nei jų atlyginimas, kai kurie apskritai jokios vertės nesukuria, bet atlyginimą gauna (geras ir blogas daktaras).
Taip pat žinoma, kad dalis veiklos lieka neapskaityta, nes ekonominiai subjektai, vengdami mokesčių ir (ar) reguliavimų, dirba savo darbo neįformindami taip, kaip priklauso pagal teisės aktus. Taigi veikla yra arba neapskaitoma ir neapmokestinama, arba iš dalies apskaitoma ir apmokestinama. Tai ir vadinama šešėline arba „juodąja“ ekonomika. Politikai deklaruoja, kad stengiasi šešėlį sumažinti, tačiau atsiradus ekonominiams sunkumams, jis neišvengiamai išauga. Mat kai žmonės skursta, jie toleruoja didesnę riziką. Jiems geriau rizikuoti, kad bus sugauti beslepiant mokesčius, nei nevykdyti veiklos visiškai. Skaičiuojant BVP, paprastai į šešėlio egzistavimo faktą atsižvelgiama ir kažkuri jo dalis prie „baltojo“ BVP pridedama.
Dar yra skiriama „pilkoji“ ekonomika. Tai mainais pagrįsti ekonominiai santykiai, kurie nėra apskaitomi. Pavyzdžiui, jūs sutaisėte kaimyno kompiuterį, už tai jis jums sumokėjo pinigais arba nušienavo jums veją. Valstybė stengiasi tokius santykius sugaudyti ir įforminti, idant vertę galėtų apmokestinti, o dirbančiuosius įtraukti į socialinių draudimų mokėtojų gretas. Anksčiau tokie ketinimai atrodė neįmanomi, nes per daug privatūs.
Tačiau šiandien visuomenė keičiasi, bendruomeniškumo ir privatumo lieka vis mažiau. Žmonės arba patys nori, arba yra priversti tapti valstybės įformintais ir socialiai apsaugotais, t. y. mokėti socialinio draudimo įmokas ir gauti išmokas. Esant tokiam nusiteikimui, „pilkąją“ ekonomiką užfiksuoti nebesudėtinga. Pakanka vienam iš dviejų dalyvavusių kaimynų arba trečiam nedalyvavusiam apie šį sandorį pranešti institucijoms, ypač jei mainuose naudoti pinigai. Anksčiau tai buvo vadinama skundimu, dabar pilietiškumo pasireiškimu.
Taigi „pilkoji“ ekonomika mažėja, kintant žmonių požiūriui į savo visuomeninę priklausomybę. Ar jie labiau vertina lojalumą šeimai, ar darbovietei, ar vietos bendruomenei, ar valstybei. Tos erdvės, iš kurių išeinama, nyksta – todėl nenuostabu, kad ir šeima, ir bendruomenė silpnėja. Ne todėl, kad individai išeina būti „vieni“. Ne, jie išeina būti „gerovės valstybės“ piliečiais. Neabejotina, kad šiuos procesus skatina ne tik ekonominė-socialinė politika, bet ji, kaip matome, turi labai daug įtakos.
Tačiau ne „pilkoji“ ekonomika yra pati įdomiausia „gerovės valstybės“ politikai. Šalia „baltosios“, „juodosios“ ir „pilkosios“ ekonomikos yra didžiulio masto ekonominė veikla, kuri tebėra niekaip neapskaityta ir neapmokestinta.Tai namų ūkiai. Kaip minėjau, jų veikla nėra tokia maža. Suskaičiuokime, kiek mums atsieitų, jei visus tradicinius namų ūkio darbus turėtume pirkti rinkoje. Visi atitikmenys rinkoje egzistuoja ir turi kainą, o ir žmonių, gyvenančių be namų ūkio ekonomikos, tikrai yra nemažai. Maisto neperkame ir negaminame – nuo pusryčių iki naktipiečių naudojamės kavinių paslaugomis. Skalbinius atiduodam skalbyklon marškinius su ištrūkusiom sagom – siuvyklon. Namus tvarko valymo bendrovės, vaikus prižiūri licencijuota (ir apmokestinta) auklė. Visą namų ūkį ir jo finansus tvarko samdoma namų ekonomė.
Aš čia nesvarstau, ar tokie pasirinkimai vykę, manau, kad viskas priklauso nuo situacijos. Yra įvairių moterų, įvairių vyrų, įvairių šeimos aplinkybių.
Žmogiškąja prasme gyvenimas be savos namų ūkio ekonomikos gali patikti arba ne, tačiau ekonominis efektas akivaizdus – buvusi neskaičiuojama, namų ūkio sukuriama pridėtinė vertė tampa apskaitoma ir papildo BVP. Kad ir koks kreivas, BVP yra valstybės ekonominės galios pagrindinis matas. Į jį atsižvelgia reitingų agentūros, kreditoriai, akcijų rinkos, kitų valstybių politikai. Šį efektą puikiai suprato Sovietų Sąjunga. Nepulsiu ginčytis, kad BVP auginimas buvo stipresnis akstinas nei „naujojo žmogaus“ išauklėjimas sumažinus šeimos įtaką, tačiau bet kuriuo atveju jis buvo reikšmingas.
Todėl SSRS moterys dirbo daug ir jų darbas buvo visokeriopiai skatinamas.
Reguliuojamoje rinkos ekonomikoje politinės naudos iš dirbančių mamų – dar daugiau. Mat juo mažiau namų ūkių ekonomikos, juo daugiau ką galima apmokestinti. Juk buvusios neapmokestinamos virimo, skalbimo, vaikų prižiūrėjimo paslaugos tampa visų mokesčių objektu. O kur dar mamos atlyginimas? Juk mama, būdama namų šeimininke, negauna oficialios algos, nuo kurios galima būtų atskaičiuoti pajamų mokesčius „Sodrą“ ir papildyti skylėtus biudžetus. Pagal naująją peršamą tvarką visi namų tvarkytojai gauna algą, taigi ir mokesčiai yra sumokami. O mama jau „saugoma“ valstybės.
Aišku, būna atvejų, kai mamai tai išeina į naudą (pvz., vyras mažai uždirba ir daug prageria), tačiau dauguma atvejų tai reiškia ypač išaugusias namų ūkių išlaidas. Ir – padidėjusias biudžeto pajamas. Nenuostabu, kad biudžetas tada dalija: motinystės atostogas, vaiko pinigus ir kitokias išvešėjusios socialinės politikos uogas.
Bet juk toks ir politinis tikslas – valstybė susirenka pinigus ir pati skirsto gėrybes, o ne sudaro sąlygas žmonėms patiems tai padaryti efektyviai. Nes juk žino geriau, kas ką gali ir ko kam reikia…
Augant namų ūkio išlaidoms, mamai tenka eiti į darbą. Juolab kad esant nuolatinei nedarbo grėsmei, rizika, jog vyras neteks darbo, yra didelė. O rizikas reikia skaidyti. Nori ji to ar ne, moteriai tenka uždirbti pinigus.
Darbo rinkoje padidėjus dalyvių, ima trūkti darbo vietų. Darbo vietos atsiranda, kai įkuriamas verslas. Bet verslas kuriamas ne tam, kad įdarbintų laisvas darbo rankas, o kad uždirbtų pinigų savininkui. Kadangi verslo sąlygos savininkams taip pat darosi vis nepalankesnės, tai verslų neprisikuria tiek, kad patenkintų visus, kuriuos valstybės reguliavimai išvarė į darbo rinką užsidirbti algų. Taip atsiranda chroniškas nedarbas.
Nors viešai teigiama, kad tai yra didžiausias politikų rūpestis, nieko esminio šia linkme nedaroma. Lietuvoje geriausias to pavyzdys – it betonas lankstus darbo kodeksas, stabdantis ne tik verslų ir darbo vietų kūrimą, bet ir efektyvų darbą apskritai. Šia prasme situacija panaši visoje ES. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad būtent nedarbo grėsmės darbuotojai labiausiai ir bijo. Kartą paimtas valstybės globon, žmogus bijo grįžti į bendruomenę ir šeimą ir pats prisiimti pareigas bei atsakomybes. Nes atprato ir nebemoka. Tada valstybė pažada bedarbio pašalpas (kurios turtingesnėse ES šalyse labai artimos darbo užmokesčiui) ir taip atima paskutinį rūpestį iš žmogaus – rūpestį dėl darbo. Taigi galime nebesirūpinti nei vaikais, nei namais, nei sveikata, nes viskuo pasirūpina valstybė. Svarbu, kad tik visi mokėtų mokesčius.
Sakysite, gali iškilti problemų su verslumu ir pilietiškumu? Juk žmogui būdinga aptingti, kai niekas nerūpi.
Ne bėda. Kadangi viską apmokestiname, o dar ir ES paramą gauname, tai ir pilietiškumą, ir verslumą išugdysime specialiomis programomis. Absurdiška, bet visiškai nuosekli „gerovės valstybės“ politinė logika.
http://www.aidai.lt/?pid=71
