Dėl įstatymo tikslų ir uždavinių
Dėl be valstybės pagalbos neatsiperkančių atsinaujinančių energetikos šaltinių (AEŠ) naudojimo didinimo galutiniame energijos suvartojime. Nors priimta manyti, kad kiekviena ES narė įsipareigojo AEŠ naudojimą padidinti iki 20 proc., šis rodiklis yra taikomas visai ES. Kiekviena šalis prisiėmė skirtingus įsipareigojimus. Pagal AEŠ rodiklius, numatytus direktyvos 2009/28/EB priede,[1] matyti, kad tik 8 iš 27 ES šalių turi aukštesnius AEŠ rodiklius galutiniame suvartojime nei Lietuva. Tad net ir minimalus ES reikalavimų įgyvendinimas, t.y. pasiekti 23 proc. AEŠ galutiniame suvartojime, yra aukštesnis, nei daugelio ES šalių prisiimti įsipareigojimai.
Be to, Lietuvos anglies dvideginio (CO2) emisijos sudaro 14190 tūkst. tonų (2006 m. duomenys) arba 4,3 tonos CO2 vienam gyventojui. Iš ES šalių mažesnes CO2 emisijas už Lietuvą turi tik Latvija – 3,6 tonos. Lietuva, pagal BVP vienam gyventojui, tarp ES šalių užima 23 vietą (2007 m. duomenys). Tai reiškia, kad Lietuvos prisidėjimas prie bendrų ES CO2 emisijų yra minimalus, o brangių energijos šaltinių diegimas būtų santykinai didesnė našta gyvenantiems Lietuvoje.
Atsižvelgiant į tai, kad ekonomiškai neatsiperkančių atsinaujinančių energijos šaltinių rėmimo ar skatinimo išlaidas apmoka energijos vartotojai, tinkama Lietuvos politika AEŠ rėmimo atžvilgiu turi būti tik minimalus ES reikalavimų vykdymas.
Dėl įstatymo projekte numatytų uždavinių ir jų įgyvendinimo būdų. Nustatyti AEŠ naudojimo rodikliai turi būti įgyvendinami kaip galima efektyvesnėmis priemonėmis ir mažiausia kaina energijos vartotojui. Skirtingi AEŠ turi skirtingą ekonominį atsiperkamumą, o tai reiškia, kad jau dabar vieni atsinaujinantys šaltiniai ar technologijos gali leisti įgyvendinti įstatyme numatytus tikslus mažesne kaina. Todėl būtina siekti ir mažiausiai vartotojams energijos kainą didinančių AEŠ panaudojimo būdų.
Siūlome: įgyvendinti šaltinio neutralumo principą, o AEŠ padidinimo siekti nepriklausomai nuo AEŠ rūšies, nebent privalomas konkretaus AEŠ naudojimo padidinimas yra numatytas įsipareigojimuose ES (kaip AEŠ panaudojimas transporto srityje).
Dėl namų ūkiuose naudojamos biomasės šilumos energijos gamybai apskaičiuojant AEŠ dalį galutiniame energijos suvartojime. Direktyvos 2009/28/EB 5 straipsnio 4 punkto formuluotė leidžia įskaičiuoti ir ne centralizuotai pagamintą šilumos energiją iš AEŠ. Tai reiškia, kad teikiant duomenis apie įsipareigojimų vykdymą būtina įvertinti Lietuvoje gana plačiai paplitusį biomasės naudojimą individualių namų šildymui, ypač tose vietovėse, kurios neprijungtos prie centralizuoto šildymo ar gamtinių dujų tiekimo infrastruktūros. Būtina siekti, kad šis biomasės vartojimas būtų apskaičiuojamas vertinant AEŠ suvartojimą bendrame energijos balanse ir taip palengvintų įvykdyti ES prisiimtus įsipareigojimus.
Siūlymas: galutiniame energijos suvartojimo balanse apskaičiuoti ne tik centralizuotai iš AEŠ pagaminamą šilumos energiją.
Dėl siekiamos AEŠ suvartojimo dalies transporte. 1 straipsnio 3 punkte numatyta 2020-aisiais metais atsinaujinančių išteklių energijos dalį, sunaudojamą visų rūšių transporte, transporto sektoriaus galutiniame energijos suvartojime padidinti iki 15 procentų. Direktyva 2009/28/EB 3 straipsnio 4 dalyje reikalauja, kad valstybėms narėms užtikrinti, atsinaujinančių išteklių energijos dalis, sunaudojama visų rūšių transporte, sudarytų bent 10 proc. tos valstybės narės transporto sektoriaus galutinio energijos suvartojimo. Tai reiškia, kad projekte numatytas rodiklis yra viršijamas 50 proc. arba 5 procentiniais punktais. Žinant, kad CO2 emisijų mažinimas iškastinį kurą keičiant biodegalais santykinai neefektyvus ir brangus, ši nuostata yra keistina.
Siūlome 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte AEŠ suvartojimo rodiklį transporte keisti iš 15 proc. į 10 proc.
Dėl siekiamos AEŠ suvartojimo dalies centralizuotai tiekiamoje šilumos energijoje. Direktyva 2009/28/EB iš AEŠ pagamintą centralizuotai tiekiamą šilumą įskaičiuoja į bendrą AEŠ dalį galutiniame suvartojime, nedetalizuojant, kokią dalį centralizuotai tiekiamos šilumos suvartojime turi sudaryti AEŠ. Kiti įstatyme pateikti ES dokumentai taip pat nedetalizuoja centralizuotai tiekiamos šilumos, pagamintos iš AEŠ galutinio suvartojimo rodiklių.
Pripažįstame, kad dėl gamtinių dujų kainų svyravimų ir anglies dvideginio prekybos sistemos patiriamų (ar patirsimų ateityje) kaštų, biomasės naudojimas centralizuotame šildyme kai kur gali būti komerciškai patrauklus. Tačiau tokiu atveju konkretaus siektino rodiklio įtraukimas į įstatymą nėra reikalingas.
Siūlome atsisakyti 1 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir nenustatyti atskirų AEŠ rodiklių centralizuotai gaminamai šilumai.
Dėl AEŠ elektros energijos gamybai
Dėl elektros energijos pagamintos iš AEŠ skatinimo (trečiasis skirsnis). Įstatymo projekte elektros energiją pagamintą iš AEŠ numatyta skatinti naudojant fiksuotų supirkimo tarifų ir priemokų paramos schemas. Kadangi išlaidos elektros gamybai iš AEŠ taip pat yra ir elektros kainos, kurią sumoka visi Lietuvos elektros energijos vartotojai sudėtinė dalis, būtina siekti, kad išlaidos AEŠ energijos gamybai būtų kuo mažesnės.
Elektros energijos gamyba iš skirtingų AEŠ ir skirtingose jėgainėse turi skirtingus gamybos kaštus, o galutinis produktas (elektros energija) yra standartizuotas, t.y. vienos AEŠ jėgainės gaminamą elektros energiją lengva pakeisti kita. Todėl būtina išnaudoti susidarančias konkurencijos galimybes tarp skirtingų AEŠ rūšių ir jėgainių, tam, kad pasiekti elektros energijos gamybą iš AEŠ mažiausia kaina. Tuo tikslu įstatyme numatytą iš AEŠ pagaminti elektros energijos kiekį reikia suskirstyti gamybos ar supirkimo kvotomis, kvotas diferencijuoti energijos kiekio, laiko atžvilgiu. Kvotas ir įsipareigojimus supirkti energiją suteikti tiems AEŠ elektros energijos gamintojams, kuriems energijos gamyba pareikalaus mažiausiai fiksuotų tarifų, priemokų ar kitų rėmimo išlaidų.
Siūlome: sukurti kvotų sistemą valstybės remiamam elektros energijos kiekiui nupirkti iš gamintojų. Kvotas, t.y. valstybės įsipareigojimus nupirkti iš AEŠ pagamintą elektros energijos kiek,į skirti tiems gamintojams, kurie pasiūlys parduoti AEŠ elektros energiją už mažiausią kilovatvalandės kainą.
Dėl priemokų (20 straipsnis). 20 straipsnio 5 dalis numato, kad už AEŠ Elektros energiją, pagamintą viršijant 20 straipsnio 4 dalyje nustatytas apimtis, taikomos priemokos. Straipsnio 4 dalis nustato elektros energijos kiekius (2015 m. 2TWh, 2020 – 3Twh), kurie yra superkami pagal fiksuotus tarifus. Tačiau priemokos būtų taikomos energijos kiekiams, viršijantiems šį nustatytą dydį. Tai reiškia, kad energijos vartotojai bus priversti sumokėti ir už elektros energiją, pagamintą viršijus valstybės nustatytus energijos kiekius.
Toks mechanizmas sukuria prielaidas nekontroliuojamam valstybės subsidijuojamos AEŠ elektros energijos gamybos augimui, kuris, augant AEŠ elektros gamybos apimtims, vestų prie elektros energijos kainų didėjimo. Todėl priemokų mechanizmas nesuderinimas su siekiu pasiekti AEŠ naudojimo didinimo mažiausiomis sąnaudomis.
Siūlome atsisakyti priemokų mechanizmo.
Dėl Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, supirkimo fiksuotų tarifų ir priemokų užtikrinimo 12 metų laikotarpiui (20 straipsnis). 20 straipsnio 16 punktas įteisina fiksuotas ir nekintamas elektros energijos supirkimo kainas 12 metų ir užtikrina garantuotą pagaminto elektros energijos kiekio supirkimą.
Tokia nuostata skatina investuoti į energijos gamybą naudojant dabartines AEŠ technologijas, taip sumažinant paskatas investuoti į naujesnius, efektyvesnius ir vartotojams mažiau energijos kainą didinančius energijos būdus.
Šis punktas, sukurdamas teisinius lūkesčius elektros energijos gamintojams, užkerta kelią pakeisti fiksuotus tarifus ar priemokas, net jei tą reikėtų padaryti vadovaujantis visuomenės interesu ar kitomis legitimiomis priežastimis, dėl kurių reikėtų keisti įstatymą.
Norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad įgyvendinus dabartinę 20 punkto redakciją AEŠ elektros energijos gamintojui yra užtikrinamas ir energijos gamybos kiekis, ir energijos kaina. Tokiu būdu įstatymu iš AEŠ elektros energijos gamybos verslo yra pašalinamos visos esminės verslo rizikos.
Siūlome: (1) fiksuotus tarifus ar priemokas nustatyti vieniems kalendoriniams metams arba (2) įstatyme numatyti priemones ir atvejus, kuomet fiksuotos supirkimo kainos ir priemokos galėtų būti keičiamos.
Dėl AEŠ naudojimo transporte
Dėl įpareigojimų valstybės institucijoms, įstaigoms, įmonėms teikti pirmenybę automobiliams, naudojantiems atsinaujinančių išteklių energiją, vandenilį, elektromobiliams ir hibridinėms transporto priemonėms. (35 straipsnis). 35 straipsnio 3 punkte aprašomi automobiliai yra brangesni, nei analogiški modeliai, neatitinkantys 3 punkte sudarytų kriterijų. Tai reiškia, kad dėl įstatymo padidėtų valstybinių institucijų, įstaigų, įmonių išlaidos, o tai būtų neigiamas veiksmas mokesčių mokėtojų atžvilgiu.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad valstybinės institucijos, įstaigos ir įmonės yra vienos iš didžiausių naujų automobilių pirkėjų, tokia nuostata nepagrįstai eliminuotų tam tikrus automobilių modelius, pažeistų konkurenciją.
Jei didesnes išlaidas bandoma pateisinti santykinai mažesnėmis 3 punkte išvardintų automobilių sąnaudomis kurui, tuomet prie įsigyjamų automobilių pasiūlymo kainos reikia pridėti ne anglies dvideginio per automobilio fizinį tarnavimo laiką kaštus (kaip siūloma įstatyme), o kuro kaštus per automobilio fizinį tarnavimo laiką.
Kai kurie 3 punkte išvardinti automobiliai gali naudoti ne tik AEŠ energiją, bet ir energiją pagamintą iš iškastinio kuro (pvz., elektros energiją ar vandenilį pagamintą iš gamtinių dujų). Be to Lietuvoje didžioji elektros energijos dalis yra pagaminta būtent iš iškastinio kuro. Tad įstatyme numatyta prievolė teikti pirmenybę tokiems automobiliams yra nepagrįsta AEŠ skatinimo atžvilgiu.
4 punkte minima, kad Automobilio išmetamo anglies dvideginio per automobilio fizinį tarnavimo laiką kaštai nustatomi pagal Susisiekimo ministerijos patvirtintą metodiką. Tiksliausiai anglies dvideginio kainą nustato rinka, tad CO2 kaštus reikėtų apskaičiuoti ne pagal naujai kuriamą metodiką, o pagal CO2 sandorius (įskaitant ir ateities sandorius) biržoje. Nors šis metodas yra tinkamesnė priemonė už straipsnio 4 punkte siūlomą priemonę, net ir toks CO2 kaštų skaičiavimas yra problematiškas dėl kainos svyravimų ir kitų veiksnių.
Atsižvelgiant į šio straipsnio taikymo problemas siūlome atsisakyti 35 straipsnio 3, 4, 5, 6 punktų.
Dėl biodegalų maišymo į degalus, pagamintu iš naftos. Įstatymo projekto 38 straipsnis numato , kad degalinės privalės prekiauti benzinu turinčiu ne mažiau kaip 10 procentų bioetanolio, ir dyzelinu, kuriame yra ne mažiau kaip 7 procentai riebalų rūgščių metilo esterio. Tačiau direktyva 2009/28/EB įpareigoja didinti ne išskirtinai biodegalų, o apskritai AEŠ naudojimą transporte. Direktyva 2003/30/EB[2] nereglamentuoja konkrečių proporcijų, kuriomis biodegalai turi būti maišomi su naftos produktais. Be to 38 straipsnio įgyvendinimas sukeltų papildomas išlaidas degalinėms ir degalų vartotojams.
Siūlome atsisakyti 38 straipsnio.
Dėl kitų klausimų
Dėl atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiosios programos lėšų kaupimo (39 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad AEŠ plėtra ir rėmimas yra politinis sprendimas, AEŠ rėmimą ir plėtrą tikslinga finansuoti per valstybės biudžetą. Be to, beveik visos specialiosios programos lėšos yra priskirtinos biudžeto įplaukoms. Specialiosios sąskaitos įplaukos priklausytų nuo bendros makroekonominės situacijos, o išlaidos – nuo konkrečių sprendimų remti tam tikrus AEŠ panaudojimo projektus. Tai reiškia, kad programos lėšos planuojamos net nežinant lėšų poreikio.
Be to, beveik visos veiklos, kurias numatyta remti iš specialiosios programos, gali pasinaudoti kitomis AEŠ įstatyme numatytomis paramos priemonėmis, todėl dar viena papildoma finansavimo forma kvestionuotina.
Siūlome nekaupti lėšų atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiajai programai. Papildomai AEŠ rėmimą specialiųjų programų prioritetų rėmuose vykdyti biudžeto asignavimais.
Dėl Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo pastatuose (45 straipsnis). Įstatymo 45 straipsnis numato, kad nuo 2012 m. visi Valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų bei įmonių nauji pastatai ir esami pastatai, kuriuos reikia kapitaliai atnaujinti, turi atitikti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo reikalavimus. Nuo 2014 analogišką reikalavimą norima taikyti visiems pastatams.
Tais atvejais, kuomet pastatų pritaikymas naudoti AEŠ yra susijęs su papildomomis išlaidomis, kurių nebūtų, jei pastatams nebūtų taikomas minėtas reikalavimas, įstatymo nuostata didins namų modernizacijos kainą, sukurs papildomų išlaidų nuosavybės savininkams ir taip prisidės prie gyvenamųjų namų modernizacijos tempų mažinimo.
Jei pritaikymas naudoti AEŠ iš tikro būtų ekonomiškai pasiteisinantis, naujai statomuose ar kapitaliai atnaujinamuose pastatuose šios priemonės būtų įdiegtos ir be įstatyme numatytos prievolės. Be to, nereikia pamiršti, kad privatiems asmenims priklausantys pastatai yra privati nuosavybė, o pasirinkimas, kiek energijos sunaudoti būsto šildymui yra asmeninis pasirinkimas.
Siūlome atsisakyti 45 straipsnio 2, 3, 4 dalies.
[1] Direktyvos I priedo A dalis „Bendrieji nacionaliniai planiniai atsinaujinančių išteklių energijos dalies bendrame galutiniame energijos suvartojime rodikliai 2020 m“.
[2] Dėl biodegalų ir kitų atsinaujinančių degalų naudojimo transporte skatinimo.
