Nuo šių metų nekilnojamojo turto plėtros, žemės ūkio sektoriai susiduria su naujomis Teritorijų planavimo įstatymo ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatomis. Taip pat Seime skubos tvarka priimti Miškų įstatymo pakeitimai, kurių pagrindu bus papildomai apmokestinti privačių miškų valdytojai. Kaip naujieji reguliavimai paveiks savininkus?
Teritorijų planavimo įstatymas, nors ir yra kompromisinis ir nesprendžia esminių teritorijų planavimo problemų, visuomenės vertinamas teigiamai. Net ir maži pokyčiai – logiškesnė kaimynų informavimo apie statybas gretimoje teritorijoje tvarka, patogesnės teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės – sudarys palankesnes sąlygas verslo plėtrai ir gyventojams, planuojantiems būsto statybas.
Didžioji dalis poįstatyminių teisės aktų jau yra priimta, tad lieka tik palinkėti, kad įstatymo taikymo praktika būtų tokia pat, kokios yra įstatymo užmačios ir pagrindiniai tikslai – sudaryti kuo palankesnes sąlygas žmonėms ir verslui kurti. Svarbu, kad tą suprastų ir regionų valdininkai, priimantys sprendimus teritorijų planavimo klausimais. Jie nuo šių metų turės daugiau laisvės sprendimų priėmimo procese. Šia laisve turėtų būti naudojamasi atsakingai.
Teigiamų dalykų negalima pasakyti apie Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatas. Sausį įsigaliojus įstatymui, iš valstybės bus galima įsigyti ne daugiau nei 300 ha žemės ūkio paskirties žemės, o bendras iš valstybės ir iš kitų asmenų įsigytas žemės ūkio paskirties plotas negali būti didesnis nei 500 hektarų.
Tokie reikalavimai motyvuojami socialistine retorika: neva tuomet, kai visi turės po vienodai žemės, bus išvengta nesąžiningos verslo konkurencijos, stambių ūkių atsiradimo. Tačiau žemės ūkio sektoriui tokie apribojimai gali būti pražūtingi – ūkių dydžius ribojanti valdžios pozicija niekada neleis lietuviškiems ūkiams tapti konkurencingiems Europos Sąjungos kontekste. Būtent dideli ūkiai, tokie kaip Nyderlandų Karalystėje, garsėjančioje produktyviu ūkio sektoriumi, turi daugiau galimybių taikyti darbo našumą didinančias technologijas ir taip išlikti rinkoje. Tad neturėtų būti dirbtinai skatinama verstis tik mažuose žemės plotuose, patys savininkai ir niekas kitas privalo turėti teisę nuspręsti, kokį verslą jie nori plėtoti – mažą ar didelį.
Dar rudenį būta planų įstatymą koreguoti, nustatant konkrečias sąlygas įsigyti daugiau žemės sėkmingai veikiančioms žemės ūkio bendrovėms, kurių verslui egzistuoti būtina plėtra. Tačiau į verslininkų prašymus neatsižvelgta. Priešingai, įsigaliojusios pataisos „ištaisė“ anksčiau įstatymų leidėjų paliktas spragas, kuriomis pasinaudoję žmonės per turimas įmones, sutuoktinius ir giminaičius galėjo įgyti daugiau žemės ūkio paskirties žemės ir išvengti valdžios kišimosi į nuosavo verslo plėtros reikalus.
Nuo šių metų bendras 500 ha žemės plotas bus skaičiuojamas ne kaip tenkantis vienam asmeniui, bet ir su juo susijusiems fiziniams (sutuoktiniai, vaikai, tėvai) ir juridiniams asmenims. Taigi, jeigu jūs turite 400 ha, o jūsų dukra – 200, daugiau žemės ūkio paskirties žemės įsigyti negalėsite, nes ir taip turite 600 hektarų. Ir nesvarbu, kad jūsų ir jūsų dukros šeima plėtoja du atskirus žemės ūkio verslus.
Įsigijus daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės, prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipsis į teismą dėl normą viršijančio žemės sklypo paėmimo valstybės nuosavybėn. Kitaip tariant, jeigu po įstatymo įsigaliojimo savininkas įgys daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės, perviršis bus prievarta nacionalizuojamas.
Maža optimizmo ir miškų ūkio sektoriuje. Seime skubos tvarka priimtos Miškų įstatymo pataisos, kuriomis norima papildomais 5 % apmokestinti privačių miškų valdytojus, parduodančius žaliavinę medieną. Nors šiam sprendimui kategoriškai priešinosi privataus miško savininkai, palaikymą numatomiems pakeitimams išreiškė urėdijos, kurioms iki šiol ir buvo taikomas minėtas 5 % atskaitymas nuo parduotos žaliavinės medienos. Politikai, suvienodinę mokesčių dydžius, pamiršo skirtingą privačių miškų ir valstybinių urėdijų padėtį. Privataus miško savininkas, idant galėtų verstis miško prekyba, turėjo mišką įsigyti, prižiūrėti savo lėšomis, kitaip nei valstybės išlaikomos urėdijos, mišką gavusios valdyti patikėjimo teise.
Įvedus papildomus atskaitymus privatiems savininkams, susidarys privačiam verslui nepalanki aplinka, kurioje valdiškos urėdijos turės konkurencinį pranašumą parduodamos žaliavinę medieną supirkėjams. Valdiškoms įmonėms nebūtina dirbti pelningai, jos galės laikyti tas pačias kainas, o privatiems savininkams dėl papildomų mokesčių atsiradusi reikiamybė kelti kainas gali baigtis bankrotu.
Pastarieji reguliavimai rodo, jog nuosavybės teisės kuriant įstatymus prisimenamos per retai. O turėtų būti priešingai – savininko teisė spręsti su jo nuosavybe susijusius klausimus yra ne tik viena pagrindinių žmogaus teisių, bet ir pamatinė konstitucinė vertybė. Jos apsauga yra verslo klestėjimo prielaida.
