Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos įstatymo projekto „Alkoholio kontrolės įstatymo nr. I-857 2, 16, 17, 18, 182, 22, 29, 33, 34, 35, 37, 38, 39 straipsnių ir III skyriaus antrojo skirsnio pakeitimo, įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymas“ (Nr. 14-891)
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos įstatymo projektą „Alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 17, 18, 182, 22, 29, 33, 34, 35, 37, 38, 39 straipsnių ir III skyriaus antrojo skirsnio pakeitimo, įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymas“ (toliau – Projektas) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Nors šiuo Projektu siekiama suderinti alkoholio produktų verslo licencijavimą reguliuojančias nuostatas su Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo ir Paslaugų direktyvos nuostatomis, tačiau Projekte siūlomi Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai, siekiantys mažinti alkoholio prieinamumą bei riboti alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą, tikėtina, nepasieks norimų rezultatų arba tą padarys pažeidžiant privačios nuosavybės teisę ir teisėtus verslininkų lūkesčius.
Dėl draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais prie valstybinę sveikatos politiką vykdančių įstaigų
18 straipsnio 3 dalies 1 punktas, nurodantis, kokiose įstaigose ir jų teritorijose draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, papildomas įstaigomis, kuriosformuoja ir įgyvendina valstybės politiką sveikatos apsaugos ministrui pavestose valdymo srityse. ir jų teritorijomis. Susiderinus su savivaldybe gali būti nustatomas atstumas prie šių įstaigų, kur draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Nors suprantama, kodėl gali būti taikomi prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimai prie švietimo įstaigų ar prie maldos namų, tačiau apribojimus taikyti prie visų sveikatos apsaugos ministrui pavaldžių įstaigų – sveikatos apsaugos ministerijos ar kitų administracinių pastatų, yra neprasminga ir nepagrįsta.
Šie pastatai dažniausiai įsikūrę prie traukos centrų – geriausiose ir komerciškai vertingiausiose miesto dalyse, miestų centruose. Šiose vietose dažniausiai įsikuria viešojo maitinimo įstaigos, restoranai, klubai ir barai. Pavyzdžiui, vien prie Sveikatos apsaugos ministerijos šimto metrų atstumu veikia 7 barai, kavinės ar restoranai. Įvedus tokį apribojimą gali tekti uždaryti šias įstaigas. Taip bus sužlugdomos sėkmingai veikiančios įmonės, padidės bedarbystė, o miestų centrai taps mažiau patrauklūs turistams ir gyventojams. Šie apribojimai nesumažins bendro alkoholinių gėrimų prieinamumo, tačiau neigiamai paveiks konkrečias, didžiausio žmonių srauto sulaukiančiose miestų vietose įsikūrusias įmones. Taip pat bus pažeidžiami šių įmonių savininkų teisėti lūkesčiai.
Dėl išorinės alkoholio reklamos draudimo
Įstatymo projekto 29 straipsnio 4 dalimi uždraudžiama bet kokia išorinė alkoholinių gėrimų reklama. Iki šiol toks apribojimas nebuvo taikomas tik alui, alaus mišiniams su nealkoholiniais gėrimais, natūralios fermentacijos vynui ir sidrui. Šiuo pakeitimu siekiama, kad sumažėtų tiek bendras alkoholinių gėrimų suvartojimas, tiek jų vartojimas tarp nepilnamečių ir paauglių. Įstatymo aiškinamajame rašte teigiama, kad nepilnamečiai daugiausia suvartoja silpnųjų alkoholinių gėrimų, dėl to jų lauko reklamos uždraudimas sumažintų jų vartojimą šioje amžiaus grupėje. Nepilnamečiai legaliai alkoholinių gėrimų įsigyti ir vartoti ir taip negali, todėl ši problema kyla ne dėl įstatymų bazės trūkumų, bet dėl esamų įstatymų nesilaikymo. Dėl to siekiant mažinti alkoholinių gėrimų vartojimą tarp nepilnamečių, visų pirma turi būti užtikrinamas esamų įstatymų laikymasis.
Alkoholinių gėrimų reklama yra naudojama ne skatinti ir didinti bendrą alkoholinių gėrimų vartojimą, bet skatinant pasirinkti konkretų gėrimą. Užsakydami alkoholinių gėrimų reklamą pardavėjai siekia klientus informuoti apie jų kainą, skonį, kokybę ir ar kitas patrauklias savybes. Šia reklama siekiama išsiskirti iš konkurentų ir paskatinti vartojus, kurie ketina įsigyti alkoholinių gėrimų išsirinkti konkrečią prekę, o ne paskatinti bendrai pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus. Todėl išorinės alkoholinių gėrimų reklamos draudimas bendram alkoholinių gėrimų suvartojimui įtakos neturės, tik sumažins vartotojam prieinamą informaciją.
Ekonomikos mokslo teorija ir moksliniai darbai taip pat argumentuoja, kad alkoholio reklama veikia vartotojų pasirinkimą, renkantis konkretų gaminį ar prekinį ženklą, o ne skatina vartojimą apskritai. (Broadcast Advertising and U. S. Demand for Alcoholic Beverages, Jon P. Nelson, Southern Economic Journal, Vol. 65, No. 4. Apr., 1999).
Alkoholinių gėrimų reklamos įtaka labai dažnai yra pervertinama. „Spinter“ atliktos gyventojų apklausos[1] duomenimis, tik 11% gyventojų sutinka, kad alkoholinių gėrimų reklama skatina jų vartojimą. Be lauko reklamos alkoholiniai gėrimai taip pat reklamuojami internetu, televizijoje, laikraščiuose ir žurnaluose, todėl vienos alkoholinių gėrimų reklamos formos uždraudimas tikėtina arba išvis neturės, arba turės tik nedidelę įtaką alkoholio vartojimo sumažėjimui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, LLRI siūlo:
1.Atsisakyti įstatymo projekto 18 str. 3 dalies 1 punkto pakeitimo dėl to, kad jo būtinumas nėra pakankamai pagrįstas, jis nesumažins bendro alkoholinių gėrimų prieinamumo, tačiau neigiamai paveiks konkrečias didžiausio gyventojų ir turistų srauto sulaukiančiose miestų vietose įsikūrusias įmones.
2. Atsisakyti 29 str. 4 dalies pakeitimo dėl to, kad išorinės alkoholinių gėrimų reklamos draudimas bendram alkoholinių gėrimų suvartojimui įtakos tikėtina arba iš vis neturės, arba turės tik nedidelę įtaką, tačiau sumažins vartotojams prieinamą informaciją.
Išvados
LLRI siūlo tobulinti įstatymo projektą atsisakant dabar siūlomų 18 str. 3 dalies 1 punkto ir 29 str. 4 dalies pakeitimų
