LLRI pastabos dėl Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto XIP-2608
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) ir teikia pastabas.
Įstatymo projekto rengėjai teigia, kad Įstatymo projekto tikslas – apsaugoti tiekėjus nuo nesąžiningų mažmeninės prekybos įmonių veiksmų. Anot rengėjų, Įstatymo projektas teikiamas todėl, kad „galiojantis įstatymas neveikia, nes didieji prekybos tinklai sugalvoja vis naujų būdų apeiti įstatymą“. Iš tikro įstatymas neveikia todėl, kad yra nepagrįstas, perteklinis, o jame naudojamos sąvokos negali būti vienareikšmiškai interpretuotos.
1. Įstatymo projektas yra perteklinis
Lietuvos teisinėje sistemoje veikia daug įstatymų, saugančių nuo nesąžiningų veiksmų. Jei tiekėjams kyla abejonių dėl sutarčių su mažmeninės prekybos įmonėmis sąžiningumo ar prieštaravimo galiojantiems įstatymams, tokį sandorį galima ginčyti pagal Civilinį kodeksą. Atsiskaitymo už maisto produktus laikotarpis tarp tiekėjų ir pardavėjų yra reguliuojamas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą ir Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą. Šių įstatymų gausa rodo, kad verslo subjektai turi daug teisinių priemonių ginti savo teises, jei jie mano, kad šios teisės yra pažeistos.
2. Įstatymo projektas nepagrįstai reglamentuoja labai siaurą ūkinės veiklos sritį
Įstatymo projektas siekia detaliai reglamentuoti santykius tarp konkrečių verslo subjektų grupių – mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų – apsaugant tiekėjus nuo nesąžininių mažmeninės prekybos įmonių veiksmų. Tokia siaura įstatymo apimtis kelia abejonių dėl įstatymo pagrįstumo ir objektyvumo. Panašūs įstatymai, detaliai reglamentuojantys dviejų verslo subjektų santykius, veikia pvz., energetikoje ar kitose ūkio šakose, kur verslo subjektai gali susidurti su infrastruktūra paremta monopolija (dar vadinama „natūraliąja monopolija“). Akivaizdu, kad tiekėjo – mažmeninės prekybos įmonės santykiai negali būti jiems prilyginami. Mažmeninės prekybos sektoriuje konkurencija nėra draudžiama valstybės, priešingai nei pvz., energetikos infrastruktūros sektoriuje. Taigi taip smulkmeniškai ir konkrečiai reglamentuoti dviejų konkrečių verslo subjektų grupių tarpusavio santykių nėra tikslinga.
3. Įstatymo projektas diskriminuoja mažmeninės prekybos įmones
Įstatymas draudžia mažmeninės prekybos įmonėms susitarti dėl tam tikrų sąlygų tiekėjų atžvilgiu, tačiau nedraudžia tiekėjams susitarti dėl tam tikrų sąlygų mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu. Nors Įstatyme teigiama, kad Įstatymas taikomas mažmeninės prekybos įmonėms, kurių metinė apyvarta siekia 400 mln. litų, Lietuvoje yra ir maisto produktų gamybos įmonių, kurių metinės apyvartos viršija šią ribą. Tai, kad draudimai taikomi tik mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu iliustruoja įstatymo neobjektyvumą .
4. Įstatymo projektas nepagrįstai varžo ūkinės veiklos laisvę, sutarčių sudarymo laisvę.
a) Įstatymo projektas draudžia mažmeninės prekybos įmonėms veiklos riziką perkelti tiekėjams. Tačiau rinkoje egzistuoja įvairių atsiskaitymo formų tarp tiekėjo ir pardavėjo. Mažmeninėje prekyboje naudojamas atsiskaitymo atidėjimas tam tikram laikotarpiui, atsiskaitymo susiejimas su prekės pardavimu ir pan. yra legalios atsiskaitymo formos, jei tam pritaria laisva valia sutartis sudarantys asmenys ar ūkio subjektai.
Uždraudus tokias laisva valia sudaromas sutartis, produktai, kurių pardavimas remdavosi rizikos pasidalinimu tarp tiekėjo ir mažmeninės prekybos įmonės, gali būti išstumti iš prekybos. Be to, jei tokių produktų pardavimas yra pagrįstas rizikos pasidalijimu, tikėtina, kad tiekėjai ir mažmeninės prekybos įmonės suras kitų būdų apeiti šio įstatymo nuostatas. Tokiu būdu įstatymo projektas bus toks pat neveiksmingas, kaip ir dabar galiojantis įstatymas.
b) Įstatymo projektas taip pat draudžia veiksmus, varžančius tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje.Tačiau iš tikro joks rinkos dalyvis nėra visiškai laisvas veikti rinkoje, nes jį varžo objektyvios priežastys: vartotojų poreikiai, rinkos dydis, konkurentai ir visi kiti rinkos elementai. Bet kokią sutartį ar įsipareigojimą galima pripažinti galimybes laisvai veikti rinkoje varžančiu veiksmu, nes pvz., įsipareigojęs pardavėjui prekes pristatyti už sutartą kainą, tiekėjas tų pačių prekių negali pristatyti kitam pardavėjui, net jei šis siūlytų aukštesnę kainą.
5. Įstatymo projekte naudojamos esminės sąvokos „Ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai“ neįmanoma apibrėžti
Nors įstatymo projektas iš esmės remiasi sąvoka „Ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai“, ši sąvoka nėra apibrėžta nei įstatymo projekte, nei apskritai Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis paaiškina, kas gali būti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams prieštaraujantys veiksmai. Tačiau nei vienas iš išvardintų veiksmų neatitinka veiksmų, draudžiamų Įstatyme ar Įstatymo projekte.
Pagal Įstatymo projektą numatyta, kad vienas iš kriterijų, sprendžiant, ar veiksmai laikomi nesąžiningais, yra įmonių apyvarta. Tačiau, jei veiksmai iš tikro yra nesąžiningi, ar pažeidžia vienos iš sandorio pusių teises, tuomet veiksmų pripažinimas nesąžiningais neturėtų priklausyti nuo įmonių apyvartos. Taip įstatymo projektas pažeidžia ūkio subjektų lygybės prieš įstatymą principą.
6. Įstatymo projekte naudojamos sąvokos, paaiškinančios esminę sąvoką yra neaiškios
Kaip minėta aukščiau įstatymo naudojama sąvoka „Ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai“ yra neaiški. Kitos įstatyme naudojamos sąvokos taip pat yra neaiškios.
a) Įstatymo projektas vartoja sąvoką „mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizikos perkėlimas tiekėjams“. Tačiau ši sąvoka nėra nei apibrėžta teisės aktuose, nei vienareikšmiškai interpretuojama. Iš Įstatymo ir įstatymo projekto nėra aišku, kas yra rizikos mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizikos perkėlimas tiekėjams.
b) Įstatymo projektas vartoja sąvoką „papildomi mokesčiai“. Pagal LR įstatymus „mokestis“ yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Akivaizdu, kad Įstatyme ir Įstatymo projekte vartojama sąvoka apibūdina kitą mokėjimą, o ne „mokestį“, kaip tai apibrėžta LR įstatymuose.
c) Įstatymo projektas vartoja sąvoką „veiksmai, varžantys tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje“. Tačiau šios sąvokos vienareikšmiškas interpretavimas, o taigi ir objektyvus įstatymo taikymas yra neįmanomas.
Siūlymas: nepritarti įstatymo projektui XIP-2608
