Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektą) ir teikia šias pastabas.
Pelno ribojimas – netinkama priemonė siekti mažesnių kainų
Pelnas atlieka svarbią informavimo funkciją. Galimybė uždirbti į sektorių ilgainiui pritraukia naujus rinkos dalyvius, kurių atėjimas padidina konkurenciją bei sumažina pelną ir kainas vartotojams. Šilumos gamyba yra sritis, kurioje konkurencija yra iš esmės nėra draudžiama. Jei nauji nepriklausomi šilumos tiekėjai iš tikro sugebės uždirbti pelną tiekdami šilumą žemesne kaina nei egzistuojantis tiekėjas, tai reikėtų traktuoti kaip teigiamą, o ne kaip neigiamą dalyką.
Įstatymo projekte išryškėja aktuali kainų reguliavimo problema, t.y. kainų reguliavimas neužtikrina žemų kainų ar gali būti aukštesnių kainų priežastis. Ribojant konkurenciją ir reguliuojant kainas, galima sukurti situaciją, kuomet įmonės gali uždirbti didesnį nei nereguliuojamoje rinkoje pelną. Be to, jei naujų dalyvių atėjimas į rinką gali būti apsunkintas dirbtinai sukurtų barjerų, tuomet konkurencija gali ir nepadidėti, o kainos – nesumažėti. Šiuo požiūriu įstatymo projekto rengėjų motyvai yra suprantami ir pagrįsti.
Tinkamas šios problemos sprendimo būdas yra ne pelno prieš apmokestinimą ribojimas, o sąlygų atsirasti naujiems šilumos gamintojams sukūrimas ir konkurencijos neribojimas. Jei įstatymo projekto rengėjai mano, kad centralizuotai tiekiamos šilumos gamyba yra sritis, kurioje dabartinė ekonominė situacija ir reguliavimas sudaro geras sąlygas verslui, reikia užtikrinti, kad naujiems rinkos dalyviams nebūtų kuriami dirbtiniai patekimo į rinką barjerai (pvz., apsunkintas licencijų ar panašių veiklai reikalingų dokumentų išdavimas).
Įstatymo projektas neatsižvelgia į dabar veikiantį kainų reguliavimo mechanizmą
Pagal galiojančią tvarką nustatant reguliuojamas šilumos kainas, normatyvinis pelnas, kurį gali uždirbti įmonė yra reguliuojamas, nustatant reguliuojamas šilumos kainas.
– Normatyvinis pelnas yra skaičiuojamas nuo turto vertės (reguliuojamoje veikloje naudojamo turto vertė ir rezervinio kuro kiekis) ir vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC).
– WACC yra skaičiuojamas nuo turimo (nuosavo ir skolinto) kapitalo ir šilumos tiekėjo nuosavo kapitalo pelno normos ir skolinto kapitalo pelno normos.
– Nuosavo kapitalo pelno norma yra skaičiuojama sudedant penkerių metų Euroobligacijų vidurkį, Vilibor ir Euribor skirtumą ir Komisijos skelbiamą nuosavo kapitalo rizikos normą.
– Skolinto kapitalo pelno norma yra apskaičiuojama, tačiau ne didesnė už rinkos palūkanų normą.
Taigi reguliuojama normatyvinio pelno norma yra nustatoma atsižvelgiant į rizikas, kurias gali patirti įmonė. Reguliuojama kaina visais atžvilgiais negali prilygti rinkos kainai, ir bet kokioje reguliuojamoje kainoje yra trūkumų ir neobjektyvių sprendimų. Tačiau dabartinis kainų reguliavimo mechanizmas, atrodo objektyvesnis (tačiau vis dėlto neobjektyvus) nei siūlomas papildomas ir vienašališkas pelno iki apmokestinimo apribojimas iki 7,5 proc.
Be to, šilumos kainos reguliavimo mechanizme yra saugiklių, kuriais reguliuojama kaina gali būti pakoreguota, jei faktinė pelno norma viršija svertinę kapitalo kainą. Kitaip tariant, jei realiai įmonė uždirba daugiau pelno, nei buvo planuota, nustatant reguliuojamas šilumos kainas, tuomet šilumos kaina yra koreguojama.
Toks veikiantis reguliavimas, taip pat, kaip ir siūlomas pelno iki mokesčių ribojimas, turi neigiamų pasekmių. Ribojant pelną, įmonės gali sąmoningai siekti atidėti tam tikrus investicinius ar valdymo sprendimus, kurie padidintų jų pelną daugiau, nei leidžia kainų reguliavimo mechanizmas. Tai reiškia, kad tam tikros investicijos ir inovacijos gali būti atidedamos, taikantis prie kainų reguliavimo mechanizmo.
Siūlome nepritarti Įstatymo projektui.
