Darbuotojus darbo vietose saugantys įstatymai sukūrė barjerą įsidarbinti naujiems žmonėms. Tokia uždara dirbančiųjų kasta, į kurią niekas nepatenka ir niekas iš jos neišeina, atvedė Europą, įskaitant ir Lietuvą, į rekordiškai didelį nedarbą.
Ekonomikos reformų besiimančios valstybės Ispanija, Italija, Portugalija be išimties peržiūri darbo santykių reguliavimą. Tačiau Lietuva nesiryžta imtis esminių darbo santykių reformų. Jos paliekamos ateičiai. Mes mėgstame sprendimus priimti tik ekstremaliose situacijose. Tad, matyt, lauksime nakties, rinkimų, Graikijos masto streikų, Ispanijos minusinio BVP didėjimo ar kol ekonominė situacija kitaip ims badyti akis. Kai trypčiojama vietoje
Pastarųjų metų diskusijos apie darbo santykius – lyg sugedęs patefonas. Tas pats per tą patį. JAV Heritage fondas, Pasaulio Bankas nurodo, kad Lietuvoje darbo santykiai reguliuojami per griežtai, kad darbo valandų apribojimas yra didžiulė našta, o su darbo užmokesčiu nesusijusios darbo sąnaudos (administraciniai ir popieriniai įdarbinimo reikalavimai) yra aukščiausios regione.
Europos Komisija ir investuotojai vis ragina lankstinti darbo santykius, kad padidėtų našumas ir konkurencingumas. ES šalys imasi darbo santykių reguliavimo reformų, nes be jų ekonomika neišjudinama iš vietos, o Lietuva vis tebediskutuoja apie galimus pakeitimus. Taigi, problemos įvardytos jau seniai, priežastys, kodėl reikia keisti darbo įstatymus, žinomos, tačiau vis trypčiojama vietoje. Gal viliamasi, kad užsidengus akis, niekas nepastebės, jog stovime vietoje.
Pietinės ES šalys jau prisitrypčiojo. Apie jų beviltišką ekonominę situaciją jau daug girdėjome. Verta pastebėti tik tai, kad šiose valstybėse niekas jau seniai neprisimena nė vienos rimtos darbo santykių reformos. Paskutinis bandymas Italijoje buvo prieš dešimt metų. Tačiau baigėsi radikaliems kairiesiems šaltakraujiškai nužudžius Italijos vyriausybės patarėją ekonomikos klausimais, M. Biagi, dirbusį prie darbo teisės pakeitimų. Darbo rinka atsiduoda ilgai stovėjusiu vandeniu, nes esantis darbo santykių reguliavimas neatitinka šiandieninių verslo realijų, neskatina nei darbo našumo, nei darbuotojų kaitos, nei valstybės ekonominės gerovės.
Įstatymai ten palankūs vyresnės kartos darbuotojams, kurie pradėjo dirbti prieš dešimtmečius. Mat atleisti darbuotojo praktiškai neįmanoma dėl neadekvačiai aukštos kainos: ilgi įspėjimo pagrindai, dideli išmokų dydžiai ir riboti galimi atleidimo pagrindai. Todėl įmonės, pirmiausia, neturi galimybės optimizuoti savo veiklos, perskirstyti sąnaudų, o antra, nekuria naujų darbo vietų ir nepriima naujų darbuotojų, nes rizika samdyti darbuotoją per didelė.
Nepalankiai susiklosčius individualiems verslo planams ar šalies ekonominei padėčiai, atleisti darbuotoją ir sumažinti išlaidas būtų per sudėtinga. Tokiu būdu pati valstybė padarė savo ekonomikai meškos paslaugą – saugodama jau įsidarbinusius darbuotojus sukūrė užburtą ratą, į kurį negalima įžengti ir niekas iš jo neišeina. O tai viena iš priežasčių, kodėl įmonės nepajėgios laiku efektyvinti savo veiklos ir išjudinti ekonomiką.
Jaunimo nedarbas Ispanijoje taip pat didžiausias visoje Europoje dėl tos pačios priežasties. Darbo įstatymai saugo dirbančiuosius, o pretendentai į darbą lieka už borto. Įstatymai sukuria barjerą patekti į darbo rinką naujiems žmonėms (jauniems, kitiems ieškantiems darbo ar ilgalaikiams bedarbiams). Todėl dirbantieji lyg išrinktoji kasta, uždaras klubas, kuriam nebereikia stengtis, nes jie jau viduje. Savo sukurtu reguliavimu valstybė neleidžia žmogui dirbti ir užsidirbti. O tai, kaip matome iš ES pietinių šalių pavyzdžių, kenkia ne tik pačiai valstybei, bet ir visam regionui.
Ar Lietuva keis Darbo kodeksą tik tada, kai nedarbas pasieks Ispanijos lygį?
Nors griežtų ir detaliai reglamentuotų darbo santykių problemos seniai buvo žinomos, bet kol jos nepradėjo badyti akių, jokių sprendimų nebuvo imtasi. O jei imtasi, tai vienadienių: valstybės numesdavo kaulą, pakeisdamos keletą įstatymo nuostatų. Šitaip būdavo sušvelninama padėtis. Bet po kiek laiko vėl paaiškėdavo, kad niekas neišspręsta – visi liko alkani.
Tokia situacija su Lietuvos Darbo kodeksu. 2009 m. prispyrus bėdai Darbo kodekso nuostatos buvo šiek tiek pakrapštytos: leista kolektyvinėse sutartyse nustatyti kitokias nei DK darbo sąlygas, sudaryti terminuotą sutartį nuolatinio pobūdžio darbams naujai įkurtai darbo vietai, įvestas nuotolinio darbo sutarties reguliavimą ir pan. Dauguma leidimų buvo laikini.
Laikinumas jau praėjo, o problemos liko.
Europos Komisija vėl baksnoja į mūsų darbo santykių reguliavimą, kaip neskatinantį augimo ir konkurencingumo, investuotojai taip pat nepatenkinti. Estijos prekybos rūmų atlikta apklausa palankiau vertina kitų šalių sąlygas verslui. Tačiau diskusijos dėl Darbo kodekso neproduktyviai tebesitęsia. Netgi abejojama, kad pokyčių reikia – mat, krizė jau nebevaro į kampą, o tik švelniai kvėpuoja į nugarą.
Rimtai prie reformų sėdama tik tada, kai suvokiama, kad visų kišenės tuščios ir nebėra iš kur paimti savo (individualiems, įmonės, valstybės) poreikiams, kad tik ekstremaliose situacijos atsiranda drąsos imtis veiksmų. Iki tol trypčiojama. Tikėkimės, po dešimtmečio kito neatsidursime Ispanijos, Italijos ar Graikijos padėtyje.
