Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja tam tikras paradoksas. Jei per televizorių parodo, kad diktatorius grūda protestuotojus į kalėjimus, trumpam užplūsta pasipiktinimo diktatoriumi ir užuojautos žmonėms banga. Kuomet žinių kanalai apie susidorojimus neberodo, ne vienas pagalvoja: „Hmmm, matyt problema išsisprendė ir visi gyvena laimingai“. Bet tai yra klaidinga, o kartais ir makabriška išvada. Galbūt visi jau kalėjimuose, tad protestuoti nebėra kam?
Ši analogija veikia ir kitose srityse. Kuomet žiniasklaidoje buvo aptarinėjama Sveikatos apsaugos ministro apkalta, ne vienas pagalvojo, kad sveikatos apsaugos sistemoje vykdomos ne pačios geriausios permainos. Dabar, kai kalbos pritilo, natūrali reakcija irgi yra: „Na, matyt, su sveikatos apsauga viskas normalizavosi“. Bet tokia išvada taip pat būtų neteisinga.
Sveikatos srityje jau yra priimta teisės aktų (ir ruošiamasi priimti kitų), paminančių konstitucines vertybes. Nusitaikyta į žmogui labiausiai rūpimą klausimą – ar nuėjęs į savo polikliniką (viešą ar privačią) galėsiu gauti paslaugas, kurios bus apmokamos iš mano įmokų į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF)? Arba dar paprasčiau: noriu eiti į polikliniką, kuri man labiausiai tinka. Moku mokesčius, nesiskundžiu jų dydžiu, bet kai susergu, noriu tais mokesčiai pasinaudoti. Jei kas nors mano, kad tai yra neteisinga ar nesąžininga, tegul įrodo, kodėl.
Bet sveikatos apsaugos ministras elgiasi taip, lyg jam kažkas būtų suteikęs teisę spręsti, kas teisinga, o kas – ne. Lyg vienam asmeniui kažkas būtų suteikęs teisę sveikatos apsaugos sistemą tvarkyti pagal savo fantaziją. Lyg kažkas būtų davęs leidimą grąžinti Lietuvą į planinės ekonomikos laikus. Lyg Konstitucinis Teismas praeitais metais nebūtų išaiškinęs, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra ūkinė veikla, tad jai galioja Konstitucijoje įrašytos teisės ir taisyklės. Patinka tai kam ar ne, bet Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Tai reiškia, kad valdžios atstovai negali proteguoti vienų paslaugos teikėjų ir engti kitų. Negalima sudaryti nesąžiningų konkurencijos sąlygų, ar siekti, kad paslaugas teiktų vien valstybei priklausančios įstaigos. Asmeninės politiko vizijos negali triumfuoti prieš kertinius, Konstitucijoje įtvirtintus šalies ūkio veiklos principus.
Deja, šiuos principus galima apeiti. Žmonių veiklos laisvę ir teisę rinktis – atimti. Tam naudojama įmantri teisinė gimnastika. Draudimai yra užmaskuoti ir paslėpti. Štai, kad ir beveik patvirtinti Sveikatos draudimo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymų pakeitimai. Paskaitykime. Ten parašyta, kad jei žmogus norės eiti į polikliniką (tiksliau – asmens sveikatos priežiūros įstaigą– ASPĮ) ir naudotis savo PSDF lėšomis, reikės, kad įstaiga atitiktų įstatyme nustatytus reikalavimus. Kol kas – viskas gerai. Niekas nesiginčija, kad norint rūpintis žmonių sveikata ir naudoti mokesčių mokėtojų pinigus reikėtų atitikti tam tikrus reikalavimus. Bet kokie gi tie reikalavimai?
Pirmas nustatytas reikalavimas – įstaigos turi priklausyti Nacionalinei sveikatos sistemai. Kas yra sveikatos sistemos dalis? Pagal įstatymus – visos valdiškos įstaigos ir įstaigos, su kuriomis ligonių kasos yra pasirašiusios sutartis naudoti PSDF lėšas. Taigi, kriterijus, pagal kurį yra nustatoma, ar įstaigoje pacientas galės apsimokėti už paslaugas per PSFD yra… faktas, ar įstaigoje pacientui leidžiami apsimokėti už paslaugas per PSDF. Paprastai tariant, jokio kriterijaus čia nėra. Tiesiog paprastas – „valdžia leidžia“ arba „ valdžia neleidžia“.
Antra, mokėjimų per PSDF negaus įstaigos, neturinčios 3 metų paslaugų teikimo patirties. Jei kas nori sakyti neva tai daroma kokybės užtikrinimo tikslais, reikia prisiminti, kad ASPĮ veikla ir taip jau yra licencijuojama. Ir būtent licencija atlieka tą kokybės garanto vaidmenį. 3 metų kriterijus kokybės klausimų nesprendžia. Kodėl įtrauktas toks nepagrįstas kriterijus?
Todėl, kad jis vėl leidžia valdžiai nuspręsti. Nori, kad pacientai galėtų mokėti per PSDF – turi būti veikęs trejus metus. Nori būti veikęs trejus metus – tau reikia pacientų, kurie galėtų atlikti mokėjimus per PSDF. Vėlgi, „kriterijus“, pagal kurį sveikatos priežiūros įstaigai leidžiama veikti, yra faktas, ar įstaigai yra leidžiama veikti. Taigi viską vėl lemia ne sąžiningos, visiems vienodos taisyklės, o paprastas valdžios sprendimas – leisti ar neleisti pacientui savo gydymo išlaidas apmokėti per savo suneštą PSDF.
Tokio „užburto rato“ logikos pavyzdžių yra ir daugiau. Štai, teigiama, kad pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugos per PSDF gali būti apmokamos tik įstaigoms, atrenkamoms viešo konkurso būdu. Viskas lyg ir sąžininga, bet… Pažiūrėkime toliau. Ši sąlyga netaikoma Nacionalinės sveikatos sistemai priklausančioms įstaigoms. Prisiminkime, kad kriterijus, pagal kurį įstaiga staiga pradeda priklausyti sistemai yra faktas, yra, ar su ja ligonių kasa yra sudariusi sutartį. Taigi: jei sveikatos priežiūros įstaigai valdžia yra leidusi gauti pinigus iš PSDF – ji gaus juos ir toliau. Vienintelis kriterijus vėl yra valdžios leidimas.
Šis konstitucinių principų mindžiojimas tęsiasi ir toliau. Numatyta, kad gali būti skelbiamas konkursas, kuriame nugalėjusios įstaigos iškovotų savo pacientams teisę apsimokėti už paslaugas per sveikatos draudimą (PSDF). Paprastai tariant, jei jūsų šeimos gydytojo kabinetas nepateko tarp valdžios išrinktųjų, jūsų gydytojui bus suteikiama malonė dalyvauti išlikimo varžybose. Ir, galbūt, iškovoti galimybę, kad jūs galėtumėte panaudoti jūsų sumokėtus mokesčius, apmokėti jūsų gydymo išlaidas, jūsų pasirinktame gydytojo kabinete.
Jei manote, kad toks konkursas yra pasityčiojimas iš gydytojo ir paciento – truputį palūkėkite. Įstatymo projekte sakoma, kad jei bus nuspręsta, kad sveikatos priežiūros įstaigų ir taip jau pakanka, tai… konkurso niekas neskelbs. Kas ir kaip tai nuspręs? Kas ir pagal kokius kriterijus vertins konkurso dalyvius? Savivaldybės. Pagal jau nustatytus kriterijus (paslaugų tiekimo teritorija, sveikatos priežiūrą teiksiantys specialistai, turima medicinos įranga ir bendradarbiavimo su kitomis ASPĮ apimtis). Tačiau detalesnes rekomendacijas šiems kriterijams nustatys sveikatos apsaugos ministras. Akivaizdu, kad „žaidžiant“ su kriterijais, visai nesunku įrodyti, kad jokių konkursų skelbti nereikia.
Pavyzdžius būtų galima tęsti ir toliau. Sveikatos apsaugos sistemoje vyksta Lietuvos grąžinimas į planinės ekonomikos laikus. Paciento teisė rinktis, mokesčių mokėtojo teisė nuspręsti, kaip panaudojami jo sunkiai uždirbti pinigai yra – naikinama. Teisiniai principai, taisyklės, nors ir netobulos, yra pakeičiamos vieno asmens sprendimais.
Bet užteks politinės ekonomikos. Gali skirtis skirtingų žmonių mąstymas apie rinką ir socializmą. Gali skirtis asmeninės vizijos, kaip tvarkyti šalies ūkį. Demokratijoje dėl sprendimų daug ginčijamasi, bet tuo ji ir skiriasi nuo diktatūros. Bet siūlomi Sveikatos įstatymo pakeitimai turės vieną vienintelį poveikį. Dirbantis, kuriantis ir mokesčius mokantis žmogus – nukentės. Nukentės ir dirbantys, žmonėms reikalingas paslaugas teikiantys gydytojai, dirbantys savo kabinetuose. Ir kodėl? Todėl, kad vienas valdžios atstovas sakosi geriau už jus pačius žinąs, ko jūs norite. Nejaugi valstybėje neatsiras žmonių galinčių tai sustabdyti?
