Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo naujos redakcijos projektą (toliau – projektą) ir pateikia savo pastabas bei pasiūlymus.
Atskyrus sveikatos draudimo įmokas nuo gyventojų pajamų mokesčio ir įsigaliojus įstatymui, numatančiam privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų mokėjimą, atsirado galimybė išskaidrinti sveikatos draudimo sistemą, kuri ligi 2009 m. stokojo draudimo principų. Tačiau ši sistema nebuvo išskaidrinta, o naujai įsigaliojusios PSD įmokos yra artimesnės mokesčiui negu draudimo įmokai. Kadangi būtina tobulinti esamą sistemą, 2010 m. balandžio 16 d. LLRI pateikė savo pasiūlymus, kokiais principais reiktų vadovautis sveikatos draudimo sistemoje ir nuo kokių pajamų turėtų būti renkamos PSD įmokos. Džiaugdamiesi, kad Sveikatos apsaugos ministerija rengiasi keisti esamą sistemą bei paruošė Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo naujos redakcijos projektą, teikiame ir LLRI įžvalgas ir pasiūlymus dėl projekto.
Dėl 1 str. 2 d. numatytų privalomojo sveikatos draudimo principų
Visuotinumo principas projekte pateikiamas kaip visų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų bei laikinai Lietuvoje gyvenančių, teisėtai dirbančių ir (arba) ekonominę veiklą vykdančių asmenų dalyvavimas privalomojo sveikatos draudimo sistemoje. Tačiau absoliučiai visų Lietuvos Respublikos piliečių įtraukimas į PSD sistemą yra neįmanomas ir nesiektinas: siekiant, kad žmonių dalyvavimas sveikatos draudime būtų protingas ir atsakingas, reikalinga pasirinkimo laisvė jame dalyvauti ar nedalyvauti. Dalyvavimas galėtų būti privalomas visiems darbo santykius turintiems asmenims. Darbo santykių neturintys asmenys turėtų įvertinti savo riziką, ar jiems reikalingas valstybės teikiamas sveikatos draudimas, ir savanoriškai priimti sprendimą mokėti PSD įmokas ir dalyvauti sveikatos draudimo sistemoje arba nedalyvauti.
Socialinis teisingumas projekte pateikiamas kaip kiekvieno įmokų mokėjimas pagal galimybes bei valstybės lėšomis mokamas draudimas už labiausiai socialiai pažeidžiamus ir remtinus asmenis. Turint omenyje, kad sveikatos draudimo sistema nėra nei socialinio draudimo sistema, nei socialinės paramos sistema, ji turėtų būti kuo arčiau priartinta prie draudimo sistemos. Kadangi socialinio teisingumo principas dubliuoja solidarumo principą, nurodantį, kad labiausiai socialiai pažeidžiamų ir remtinų asmenų sveikatos draudimas apmokamas valstybės lėšomis, socialinio teisingumo principas yra perteklinis.
Siūlome papildyti šią projekto dalį teisingumo principu, kuris nurodytų PSD sistemos priartinimą kuo arčiau draudimo principų: nedaugkartinis asmenų apmokestinimas, „grindys“ ir „lubos“ PSD įmokoms, PSD negaliojimas atgaline data.
Pasiūlymas: apibrėžti visuotinumo principą kaip visų darbo santykius turinčių asmenų privalomą dalyvavimą PSD sistemoje, o kitų žmonių – savanorišką dalyvavimą; atsisakyti socialinio teisingumo principo; papildyti teisingumo principu.
Dėl 4 str. 4 d. numatytų individualių įmonių savininkų ir ūkinių bendrijų narių PSD įmokų
Projekte individualių įmonių (IĮ) savininkai ir ūkinių bendrijų (ŪB) nariai priskiriami prie asmenų, turinčių darbo arba jų esmę atitinkančius santykius. Ekonominiu požiūriu, nėra teisinga prilyginti visas IĮ savininko ir ŪB nario pajamas jo darbo pajamoms. IĮ savininkas nelaikomas IĮ darbuotoju ir negali sudaryti darbo sutarties su savo IĮ. Svarbu tai, kad IĮ jų savininkams taip pat duoda kapitalo pajamas (kapitalo grąžą), o savininkai gali savo įmonėse išvis nedirbti. Todėl negalima teigti, kad visos jų pajamos yra darbo pajamos.
Kadangi IĮ savininkai neturi darbo sutarčių su savo įmonėmis, dabartinėmis sąlygomis neįmanoma atskirti, kokia dalis jų uždirbamų pajamų yra darbo pajamos, o kokia – kapitalo pajamos. Problema nagrinėjamu atveju yra darbo sutarčių nebuvimas. Nors šiuo metu įtvirtinta, kad IĮ savininkas negali sudaryti darbo sutarties pats su savimi, verslo teisėje yra atvejų, kai sutartį sudaro pats asmuo su savimi, pavyzdžiui, žmogus, kuris yra vienintelis uždarosios akcinės bendrovės akcininkas gali save paskirti bendrovės direktoriumi, taigi, vienu metu būti ir darbdaviu, ir darbuotoju. Leidimas IĮ savininkams sudaryti darbo sutartis ir tapti įmonės darbuotojais padarytų jų apmokestinimą PSD įmokomis logišku: įmokos būtų mokamos nuo darbo pajamų, o kapitalo pajamos, kaip ir dividendai, turėtų būti neapmokestinamos PSD įmokomis.
Kadangi dividendai nėra PSD įmokų objektas, IĮ savininkų ir ŪB narių kapitalo pajamos iš jiems priklausančių IĮ ir ŪB taip pat neturėtų būti PSD įmokų baze.
Pasiūlymas: leisti sudaryti darbo sutartis IĮ savininkams ir ŪB nariams, o kapitalo pajamų neapmokestinti PSD įmokomis.
Dėl 6 str. 2 d. numatytų PSD įmokų darbo santykius turintiems asmenims
Pagal esamą tvarką, kurios neketinama keisti, darbo santykius turintys asmenys moka 6 proc., o draudėjai – 3 proc. dydžio PSD įmokas nuo kiekvienam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos ir kt. Kadangi teisingumo principas reikalauja, kad PSD sistema būtų priartinta prie draudimo, o apdraustasis gauna nuo sumokėtų įmokų nepriklausantį paslaugų kiekį, būtina įvesti „lubas“ PSD įmokoms, skaičiuojamoms nuo pajamų iš darbo santykių.
Pasiūlymas: įvesti „lubas“ PSD įmokoms nuo darbo santykių pajamų.
Dėl 7 str. numatytų ekonominę veiklą vykdančių asmenų PSD įmokų
Pagal esamą tvarką, kurios neketinama keisti, ekonominę veiklą pagal individualios veiklos pažymas, autorines sutartis ir kt. vykdantys asmenys moka PSD įmokas nuo apmokestinamų pajamų, o dirbantys pagal verslo liudijimus moka fiksuoto dydžio PSD įmokas. Esama sistema yra nutolusi nuo draudimo principų – egzistuoja daugkartinis asmenų pajamų apmokestinimas, pavyzdžiui, nors darbo sutartis turintys asmenys jau sumoka PSD įmokas nuo pajamų iš darbo santykių, PSD įmokas tenka mokėti antrą kartą nuo autorinių pajamų, individualios veiklos pagal verslo liudijimą ar kitų pajamų.
Siekiant priartinti PSD sistemą kuo arčiau draudimo sistemos ir vadovaujantis anksčiau įvardintu visuotinumo principu, daugkartinis asmenų apmokestinimas turėtų būti panaikintas, o dalyvavimas sveikatos draudimo sistemoje turėtų būti savanoriškas tiems asmenims, kurie neturi darbo santykių. Iki kiekvienų metų sausio 1 d. savarankiškai dirbantys asmenys galėtų pasirinkti, dalyvauti sveikatos draudimo sistemoje, ar ne. Dalyvavimo kaina šiems asmenims turėtų būti fiksuota, pavyzdžiui, 9 procentai nuo minimalios mėnesinės algos (MMA) per mėnesį (arba kitoks dydis).
Teigiama, kad nedalyvavimas PSD sistemoje yra labai rizikingas, tačiau nereguliarias pajamas turintys arba pajamų neturintys asmenys turėtų patys įsivertinti savo riziką bei priimti sprendimą dėl savanoriško dalyvavimo PSD sistemoje. Kaip jau minėta, siekiant, kad žmonių dalyvavimas sveikatos draudime būtų protingas ir atsakingas, reikalinga pasirinkimo laisvė jame dalyvauti ar nedalyvauti.
Pasiūlymas: savarankiškai ekonominę veiklą vykdantys turėtų pasirinkti, ar dalyvauti PSD sistemoje ir mokėti fiksuotas PSD įmokas.
Dėl 8str. numatyto PSD įmokų mokėjimo valstybės biudžeto lėšomis už draudžiamus asmenis
Pagal esamą tvarką, kurios neketinama keisti, egzistuoja dvigubas tų pačių asmenų sveikatos draudimas, pavyzdžiui, valstybės lėšomis yra draudžiami dirbantys studentai, kurie moka PSD įmokas. Ši sistema neatitinka aukščiau įvardinto teisingumo principo, pagal kurį neturėtų būti daugkartinio apmokestinimo (nesvarbu, kad šiuo atveju du kartus moka ne tas pats asmuo, o draudimą dubliuoja valstybė).
Siekiant įgyvendinti teisingumo principą, eliminuoti draudimo dubliavimą ir priartinti PSD sistemą kuo arčiau draudimo, valstybės lėšomis draudžiami asmenys, turintys pajamų iš darbo santykių, nebeturėtų būti draudžiami valstybės lėšomis. Kaip ir kitiems pajamų iš darbo santykių turintiems asmenims, PSD įmokų mokėjimas darbo santykius turintiems pensininkams, studentams ir kt. turėtų būti privalomas. Patys asmenys šio pokyčio nepajustų, nes gaunamų paslaugų kiekis ir kokybė nepriklauso nuo sumokėtų įmokų. Kita vertus, biudžetui sumažėtų lėšų poreikis šiems asmenims drausti. Įvardintiems asmenims nebeturint darbo santykių, jie automatiškai turėtų vėl būti draudžiami valstybės lėšomis.
Valstybės lėšomis draudžiami asmenys, turintys nereguliarių aktyvių arba neaktyvių pajamų iš ekonominės veiklos, ir toliau turėtų būti draudžiami valstybės lėšomis, o patys nebeturėtų mokėti PSD įmokų. Pavyzdžiui, su verslo liudijimu dirbantys pensininkai neturėtų mokėti PSD įmokų.
PSD turėtų būti savanoriškas asmenims, pereinantiems iš draustos į nedraustą kategoriją: per mėnesį po perėjimo iš vienos kategorijos į kitą, asmenys turėtų deklaruoti, ar jie nori dalyvauti PSD sistemoje ir susimokėti. Pavyzdžiui, studijas baigęs studentas, po studijų baigimo tapęs neregistruotu bedarbiu, turėtų deklaruoti ar nori turėti PSD, arba darbo santykius nutraukęs ir individualią veiklą pradėti norintis asmuo taip pat deklaruotų savo norą dalyvauti PSD.
Pasiūlymas: valstybės lėšomis draudžiami asmenys, turintys pajamų iš darbo santykių, nebeturėtų būti draudžiami valstybės lėšomis; valstybės lėšomis draudžiami ekonominę veiklą vykdantys asmenis neturėtų mokėti PSD įmokų – juos ir toliau draustų valstybė.
Dėl 9 str. 2 d. numatyto reikalavimo visiems asmenims mokėti 9 procentų MMA dydžio PSD įmokas
Ši nuostata neatitinka visuotinumo principo, numatančio, jog PSD įmokų mokėjimas yra privalomas tik darbo santykius turintiems asmenims. Kaip jau nurodyta aukščiau, PSD turėtų būti savanoriškas asmenims, neturintiems pajamų. Kaip ir ekonominę veiklą vykdantys ir nereguliarių aktyvių pajamų turintys asmenys, pajamų neturintys asmenys galėtų pasirinkti ar jie nori mokėti už PSD ir naudotis paslaugomis, ar ne. Apsispręsti reikėtų iki kiekvienų metų sausio 1 d.
Pasiūlymas: atsisakyti 9 str. 2 d.
Dėl 10 str. 2 d. numatytų pajamų, nuo kurių neskaičiuojamos PSD įmokos
PSD įmokos neturėtų būti skaičiuojamos nuo nereguliarių, neaktyvių pajamų, nepriklausomai nuo tų pajamų dydžio, nes vienkartinis pajamų apmokestinimas padėtų įgyvendinti teisingumo principą. Numatant, kad PSD įmokomis privalomai apmokestinamos tik pajamos iš darbo santykių, atskiras reglamentavimas pajamų, nuo kurių neskaičiuojamos PSD įmokos būtų perteklinis, todėl siūlome to atsisakyti.
Pasiūlymas: PSD įmokos neturėtų būti mokamos nuo nereguliarių, neaktyvių pajamų.
Dėl 10 str. 3 d. numatytos nuostatos, kad PSD įmokos mokamos nuo visų apmokestinamų pajamų
Remiantis šia nuostata, jeigu asmuo vykdo kelių rūšių PSD įmokomis apmokestinamą veiklą, šias įmokas privalo mokėti nuo visų rūšių vykdomos veiklos. Ši nuostata neatitiktų aukščiau įvardinto teisingumo principo, pagal kurį neturėtų būti daugkartinio apmokestinimo, todėl siūlome jos atsisakyti.
Pasiūlymas: atsisakyti 10 str. 3 d.
Dėl 18 str. numatyto PSD galiojimo nesumokėjus įmokų
Remiantis šia nuostata, kai PSD įmokos buvo sumokėtos ne mažiau kaip už vienerius kalendorinius metus, sveikatos priežiūrą asmuo gauna dar šešis mėnesius nuo tų metų pabaigos, tačiau tai neatleidžia nuo prievolės mokėti PSD įmokas. Kadangi pajamų iš darbo santykių negaunantiems asmenims neturėtų būti prievolės mokėti PSD įmokas, nustojus mokėti savanoriškas PSD įmokas, asmuo nebeturėtų gauti sveikatos priežiūros, nes ateityje jis gali už ją nesumokėti įmokų. Taip būtų išlaikytas draudimo principas, kad neapdraustas asmuo negauna paslaugų.
Pasiūlymas: atsisakyti 18 str. nuostatos dėl sveikatos priežiūros suteikimo 6 mėn. nuo paskutinės įmokos, PSD įmokas mokėjus ilgiau nei 1 m.
Dėl 22 str. 5 d. numatyto atskirų draudžiamųjų kategorijų PSD įmokų mokėjimo valstybės biudžeto lėšomis
Naujoje redakcijoje numatyta, kad atskirų draudžiamųjų kategorijų, kaip kad ūkininkų ar meno kūrėjų, PSD įmokos gali būti sumokėtos iš valstybės biudžeto, specialių fondų, programų. Valstybės lėšomis turėtų būti draudžiami tik savimi pasirūpinti negalintys asmenys, pavyzdžiui, pensininkai, nepilnamečiai vaikai, bedarbiai. Kadangi pajamų iš darbo santykių neturintiems asmenims PSD įmokų mokėjimas turėtų būti savanoriškas, ūkininkai, meno kūrėjai ir kt. galėtų savanoriškai mokėti PSD įmokas, tačiau jos neturėtų būti apmokamos valstybės biudžeto ar specialių fondų, programų lėšomis.
Pasiūlymas: atsisakyti nuostatos dėl atskirų draudžiamųjų kategorijų PSD įmokų mokėjimo valstybės biudžeto, specialių fondų ar programų lėšomis.
Dėl 29 str. 5 d. numatyto viršplaninių lėšų panaudojimo
Remiantis 29 str. 5 d. nuostata, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto viršplaninės pajamos gali būti naudojamos viršijant Seimo patvirtintas išlaidų plano sumas. PSDF biudžeto išlaidos neturėtų būti didinamos tik todėl, kad į PSDF biudžetą surinkta daugiau pajamų. Viršplaninės pajamos turėtų būti kaupiamos rezerve ir naudojamos pagal numatytus rezervo tikslus.
Pasiūlymas: viršplaninės PSDF biudžeto pajamos turėtų būti kaupiamos rezerve.
