Deklaruojamas Įstatymo projekto tikslas – „užkirsti kelią monopolijoms valdyti šilumos ūkį“. Įstatymo projekte šį tikslą siūloma įgyvendinti uždraudžiant savivaldybei perduoti šilumos ūkio ar jo dalies valdymą kitam ūkio subjektui. Tokiu būdu keičiant Koncesijų įstatymą yra uždraudžiamos koncesijos centralizuoto šilumos tiekimo (toliau – CŠT) sektoriuje.
Dėl koncesijos uždraudimo ir privataus kapitalo dalyvavimo CŠT įmonėse
Koncesijos uždraudimas smarkiai apriboja investicijas, sukuria nepalankias, diskriminacines veiklos sąlygas įmonėms
CŠT sektoriui reikalingos didelės investicijos, kurių finansavimas be privataus kapitalo yra sunkiai įgyvendinamas.
Investicijos CŠT sektoriuje yra reikalingos naujų gamybinių pajėgumų kūrimui, naujų energijos šaltinių (pvz. biokuro) panaudojimui ir esamos infrastruktūros optimizavimui. Taip pat investicijos yra svarbios prisiimtų įsipareigojimų mažinti CO2 emisijas kontekste. Lietuvos energetikos institutas studijoje pateikia išvadą, kad siekiant racionalaus atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo CŠT sektoriuje, investicijos kiekvienais metais per ateinančius 10 metų turėtų būti apie keturis kartus didesnės nei vidutinės investicijos 2005-2008 metų laikotarpiu. Studijoje daroma išvada, kad „siekiant įgyvendinti platesnio AEI panaudojimo programą, Lietuva susidurs su viena iš pagrindinių problemų – lėšų investicijoms trūkumu“.
Privataus kapitalo pritraukimas čia svarbus dviem požiūriais. Pirma, privatus kapitalas gali suteikti reikalingas lėšas. Atsižvelgiant į sunkią dabartinę viešųjų finansų būklę, privatus kapitalas yra reikšmingas finansavimo šaltinis. Antra (ir ne mažiau svarbu), kartu su privačiu kapitalu ateina ir privataus sektoriaus valdymo praktikos, kurios sudaro paskatas nuolat efektyvinti veiklą ir mažinti sąnaudas. Tai reiškia, kad privataus kapitalo pritraukimas į CŠT įmones gali padėti sumažinti (ar bent nedidinti) galutinių šilumos kainų.
Investicijos į naujus gamybos pajėgumus (pvz., biokuro naudojimą centralizuotai šilumos gamybai), įgalintų siekti atsinaujinančių šaltinių naudojimo ir susijusių ES įsipareigojimų įvykdymo, nedidinant energijos kainos vartotojams. Biokuro naudojimui centralizuotai šilumos gamybai reikalingos didelės pradinės investicijos, kurios vėliau gali sudaryti prielaidas mažėti (ar nedidėti) energijos kainai. Tuo pačiu koncesijos prisidėti prie Valstybės strateginių tikslų, susijusių su CO2 emisijų mažinimu. Koncesijų uždraudimas turėtų neigiamą poveikį visų šių tikslų siekimui.
Įstatymo projektas apriboja investicijas į CŠT įmones, ypač mažesniuose miestuose.
Svarbu pastebėti, kad centrinės ir vietinės valdžios (savivaldybių) biudžetai yra deficitiniai, yra sukaupta didelė skolų našta. Kadangi centrinė valdžia neturi lėšų atlikti investicijų į šilumos tiekimo įmones, panaikinus koncesijos galimybę, vienintelis investicijų šaltinis lieka pačios CŠT įmonės ir jų savininkės – savivaldybės.
Koncesijos apribojimas šilumos tiekimo įmonėms reiškia, kad šios įmonės turės mažiau galimybių pritraukti privačioms investicijoms. Skirtingai nuo valstybei priklausančių energetikos įmonių, CŠT įmonių savininkai – savivaldybės – turi daug mažesnes investicijų finansavimo galimybes. Uždraudus koncesijas šilumos tiekimo sektoriuje, savivaldybės privalės investicijas finansuoti iš savo biudžetų (ar vartotojų). Tai ypač skaudžiai atsilieps nedideliems miestams, kur dėl mažesnio savivaldybės biudžeto ir mažesnės galimybės skolintis, mažesnio vartotojų skaičiaus ir žemesnės vartotojų perkamosios galios, investicijos gali tapti iš esmės neįmanomos.
Įstatymo projektas diskriminuoja centralizuotos šilumos tiekimo įmones kitų energetikos įmonių atžvilgiu.
Pagal Įstatymo projektą, šilumos tiekimo įmonių valdymas nebegalės būti perduotas koncesijos būdu, tačiau paliekama teisė investuoti į elektros energijos, naftos ir gamtinių dujų išgavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą. Nors koncesijos galimybės nereikėtų apriboti nei vienai iš išvardintų sričių, įstatymo projektas vis tik yra nenuoseklus. Elektros energijos perdavimas ir skirstymas taip pat turi daug monopolinės veiklos bruožų, tačiau įstatymo projektas nesiūlo apriboti galimybių pritraukti privataus kapitalo į elektros energetikos sritį.
Įstatymo projektas diskriminuoja CŠT įmones, kurios dar nepasinaudojo koncesijos galimybėmis.
Šiuo metu kai kuriuose miestuose CŠT įmonės yra valdomos koncesijos pagrindu. Priėmus Įstatymo projektą, susiklostys situacija, kuomet vienuose miestuose koncesijos galios dar ilgai, tuo tarpu kiti miestai nebegalės pasinaudoti koncesijos teikiamomis galimybėmis atlikti reikalingas investicijas.
Dėl koncesijų ir kitų privataus kapitalo pritraukimo būdų į CŠT sektorių
Privatus kapitalas CŠT įmonėse turi būti traktuojamas ne kaip išimtis, o būtinybė.
Viešojo kapitalo įsitvirtinimas CŠT įmonėse Lietuvoje yra planinės ekonomikos palikimas. Privataus kapitalo dalis CŠT įmonėse Lietuvoje didėja, o privatus kapitalas įrodo, kad gali tiekti centralizuotai gaminamą šilumą saugiai ir efektyviai. Argumentai prieš privatų kapitalą CŠT įmonėse yra nepagrįsti, neatsižvelgiantys į kontrolės galimybes, kurias suteikia Viešoji ir privačioji partnerystė (tame tarpe ir koncesija), kainų reguliavimo ir vartotojų apsaugos mechanizmai veikiantys Lietuvoje.
Individualių koncesijų sutarčių trūkumai – ne pagrindas apskritai uždrausti koncesiją CŠT sektoriuje.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl priešinamasi koncesijų projektams, yra privataus kapitalo partnerių pasirinkimo kriterijai. Skaidrūs ir aiškūs pasirinkimo kriterijai minimizuoja grėsmes, kad bus pasirinktas netinkamas privatus investuotojas.
Skaidrūs ir aiškūs pasirinkimo kriterijai išplečia potencialių partnerių ratą, didina naudą, kurią gauna viešojo kapitalo valdytojas ir sumažina rizikas, kad koncesijų sutartys ateityje gali būti pakeistos.
Jei yra manoma, kad individualios koncesijų sutartys yra keistinos, tai reikia spręsti sutarties sąlygų ir įstatymų numatyta tvarka. Savivaldybės taip pat gali skirti daugiau resursų tinkamų sutarčių paruošimui ir savivaldybės teisių apgynimui ateityje. Tačiau individualių sutarčių trūkumai negali būti pagrindas apskritai uždrausti koncesijas CŠT sektoriuje.
Dėl monopolinių santykių CŠT sektoriuje
Šiuo metu centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje yra susiklosčiusi tokia situacija, kad centralizuoto šilumos tiekimo įmonės miestuose (ar atskirose jo teritorijose) užima monopolinę padėtį. Tačiau šiuo atveju monopolinė padėtis atsiranda ne dėl to, kad centralizuota įmonė yra vienintelė centralizuotos šilumos tiekėja, o todėl, kad teritorijų planavimu ir specialiaisiais šilumos ūkio planais yra draudžiama pasirinkti kitus apsirūpinimo šiluma būdus. Tai, kad tam tikrose teritorijose centralizuoto šilumos tiekimo įmonė yra vienintelis būdas būstui apsirūpinti šiluma, yra tokio reguliavimo pasekmė.
Centralizuotas šilumos tiekimas pats savaime neprivalo būti monopolinė veikla. Argumentas, neva CŠT įmonės yra „natūralioji monopolija“ yra perdėm teorinis ir neatsižvelgiantis į realybę. Lietuvoje centralizuotu šilumos tiekimu tam tikroje teritorijoje užsiima tik viena įmonė ne todėl, kad ši įmonė iš rinkos išstūmė konkurentus (kaip be kita ko teigtų „natūraliosios monopolijos“ teorija). CŠT sistema buvo sukurta planinės ekonomikos laikais, o vėliau konkuruojančių CŠT atsiradimas buvo negalimas dėl reguliavimo.
Šalia netinkamos teorijos, teiginiai, kad centralizuotas šilumos tiekimas yra monopolinė veikla, vartojami pagrįsti, kad šis ūkio sektorius neturi priklausyti privačiam kapitalui. Net jei tikėtume, kad CŠT įmonė yra monopolija, „natūrali monopolija“ ar „dominuojanti įmonė“, tokioms įmonėms yra taikomas veiklos reguliavimas (pvz., šilumos kainos reguliavimas), o ne apribojimai savininkų atžvilgiu. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus ir taikomus reguliavimo principus, tai, ar centralizuotas šilumos tiekimas yra monopolinė veikla, neturėtų turėti įtakos, sprendžiant, leisti ar neleisti šioje veikloje dalyvauti privačiam kapitalui.
Tinkamai naikinti ar riboti monopolinius santykius CŠT sektoriuje būtų galima ne įvedant apribojimus investuotojams ar savininkams, o nuosekliai keičiant teisinę bazę, taip, kad nebūtų draudžiami skirtingi būdai būstams apsirūpinti šiluma.
Išvados ir siūlymai
Koncesijos uždraudimas smarkiai apriboja investicijas, sukuria nepalankias, diskriminacines veiklos sąlygas įmonėms:
CŠT sektoriui reikalingos didelės investicijos, kurių finansavimas be privataus kapitalo yra sunkiai įgyvendinamas;
Įstatymo projektas apriboja investicijas į CŠT įmones, ypač mažesniuose miestuose;
Įstatymo projektas diskriminuoja centralizuotos šilumos tiekimo įmones kitų energetikos įmonių atžvilgiu;
Įstatymo projektas diskriminuoja CŠT įmones, kurios dar nepasinaudojo koncesijos galimybėmis.
Dėl koncesijų ir kitų privataus kapitalo pritraukimo būdų į CŠT sektorių:
Privatus kapitalas CŠT įmonėse turi būti traktuojamas ne kaip išimtis, o būtinybė;
Individualių koncesijų sutarčių trūkumai – ne pagrindas apskritai uždrausti koncesiją CŠT sektoriuje.
Dėl monopolijų CŠT sektoriuje:
Tinkamai naikinti ar riboti monopolinius santykius CŠT sektoriuje būtų galima ne įvedant apribojimus investuotojams ar savininkams, o nuosekliai keičiant teisinę bazę, taip, kad nebūtų draudžiami skirtingi būdai būstams apsirūpinti šiluma.
Dėl koncesijų ateities CŠT sektoriuje:
Vienintelė tinkama alternatyva koncesijoms CŠT sektoriuje būtų CŠT įmonių privatizavimas, prieš tai pakeitus įstatyminę bazę ir nesukuriant sąlygų, artimų monopolijai.
Siūlome nepritarti įstatymo projektui XIP-3072
