Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 5, 6, 8, 11, 12, 16, 17, 19, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 12¹ straipsniu įstatymo projektą (toliau – projektas) ir pateikia pastabas ir pasiūlymus.
Dėl 9 str. 1 d. numatyto palūkanų iš paskolų, suteiktų kontroliuojamam vienetui, apmokestinimo
Remiantis šiuo metu galiojančiomis GPMĮ nuostatomis, palūkanos, gautos už suteiktas paskolas yra apmokestinamos 17 str. 1 d. 19 punkte išvardytais atvejais: kai vieneto dalyvis suteikia vienetui arba gyventojas suteikia asmeniui, susijusiam su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, jeigu už šias paskolas vienetas arba asmuo, susijęs su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, vieneto dalyviui arba gyventojui moka palūkanas, viršijančias tikrąją rinkos kainą.
Įstatymo projekte numatyta didinti mokesčių naštą palūkanoms iš paskolų tuo atveju, kai paskola suteikta kontroliuojamam vienetui.
Siūlymas nevienodai apmokestinti skirtingas pinigų panaudojimo alternatyvas iškreiptų gyventojų pasirinkimus. Tai reikštų, kad gyventojų sprendimas, kuriam vienetui suteikti paskolą būtų motyvuojamas ne tik tokiais faktoriais kaip palūkanų dydis ar rizikingumas, bet ir mokesčių dydis. Tokiu būdu valstybė sudarytų prielaidas, kad skirtingomis paskolų apmokestinimo nuostatomis besivadovaudami gyventojai suteiks mažiau efektyvias paskolas, negu būtų suteikę esant vienodoms apmokestinimo taisyklėms. Tuo tarpu efektyvioje mokesčių sistemoje valstybė turėtų kuo mažiau lemti vartotojų apsisprendimą.
Pasiūlymas: atsisakyti 9 str. 1 d.
Dėl 9 str. 4 d. numatyto vieneto akcijų (dalių, pajų) valdymo ribos, kuomet parduodamų finansinių priemonių pajamos neapmokestinamos, sumažinimo nuo 10 iki 1 proc.
Šiuo metu galiojančiame GPMĮ numatyta, kad neapmokestinamos pajamos už parduotus ar kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, jei gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, per kurį vertybiniai popieriai buvo parduoti arba kitaip perleisti nuosavybėn, pabaigos nevaldė daugiau kaip 10 procentų vieneto, kurio vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn, akcijų (dalių, pajų) bei atitinka kitas sąlygas.
Įstatymo projekte siūloma sumažinti valdomų akcijų (dalių, pajų) ribą iki 1 procento.
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šiuo pakeitimu siekiama sumažinti atotrūkį tarp gyventojų pajamų iš darbo (veiklos) ir kapitalo (investavimo) apmokestinimo. Pripažįstant, kad egzistuoja atotrūkis tarp gyventojų pajamų iš darbo ir kapitalo apmokestinimo, būtina konstatuoti, kad šį atotrūkį galima mažinti dviem būdais: pirma, mažinant gyventojų pajamų iš darbo apmokestinimą, antra, didinant gyventojų pajamų iš kapitalo apmokestinimą. Projekto autoriai pasirinko tą apmokestinimo atotrūkio sumažinimo būdą, kuris didintų mokesčių naštą ir darytų pajamas iš kapitalo mažiau patraukliomis. Apmokestinimo suvienodinimas kaip argumentas keisti mokesčių dydį yra pateisinamas tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojams tenkanti našta mažėja, o ne auga. Dėl to siūlome atsisakyti minėtos nuostatos, o užsibrėžto tikslo mažinti apmokestinimo atotrūkį siekti mažinant gyventojų pajamų iš darbo apmokestinimą.
Pasiūlymas: atsisakyti 9 str. 4 d. numatyto vieneto akcijų (dalių, pajų) valdymo ribos, kuomet parduodamų finansinių priemonių pajamos neapmokestinamos, sumažinimo nuo 10 iki 1 proc. Mažinti gyventojų pajamų iš darbo ir kapitalo apmokestinimo atotrūkį, mažinant gyventojų pajamų iš darbo apmokestinimą.
Dėl skirtingų apmokestinimo taisyklių pajamoms iš finansinių priemonių taikymo
Įstatymo projekte numatyta sumažinti neapmokestinamų pajamų iš finansinių priemonių išlaikymo ribą nuo 366 iki 183 dienų. Šis siūlymas yra teigiamas ir sveikintinas, tačiau norime atkreipti dėmesį į šiuo metu esantį diskriminacinį tam tikrų finansinių priemonių apmokestinimą, kuris taptų dar labiau diskriminaciniu sumažinus finansinių priemonių išlaikymo laikotarpį iki 183 dienų.
Nagrinėjant pagal turinį, trumpalaikės gyvybės draudimo sutartys yra kitiems investavimo būdams lygiaverčiai produktai, tačiau apmokestinimo tikslais gyvybės draudimo sutartys nėra apibrėžiamos kaip „finansinės priemonės“. Skirtingai nuo kitų finansinių priemonių, pajamos iš trumpalaikių gyvybės draudimo sutarčių yra diskriminuojamos ir joms taikoma didesnė mokesčių našta. Nuo 2009 m. įsigaliojus GPMĮ pakeitimams, neapmokestinamos tiktai pajamos, kurios lygios pagal draudimo sutartį sumokėtoms įmokoms, o ta gaunamų išmokų dalis, kuri viršija sumokėtas įmokas, yra neapmokestinama tik tuomet kai gyvybės draudimo sutartis galiojo ne mažiau kaip 10 metų.
Esama tvarka yra nepalanki vartotojams, kadangi mokesčių našta yra didesnė gaunant išmokas pagal trumpalaikes gyvybės draudimo sutartis. Svarbu ir tai, kad sudarydama skirtingas apmokestinimo taisykles, valstybė pradeda reguliuoti vartotojų apsisprendimą – vartotojai pradeda teikti pirmenybę konkretiems produktams tik dėl skirtingų apmokestinimų taisyklių, o ne dėl investicinės grąžos ir rizikingumo. Tuo tarpu efektyvioje mokesčių sistemoje valstybė turėtų kuo mažiau lemti vartotojų apsisprendimą.
Pasiūlymas: keisti GPMĮ ir 17 straipsnio 11 punktą numatant, kad neapmokestinama gyvybės draudimo išmokų dalis, viršijanti gyvybės draudimo įmokas, jeigu gyvybės draudimo sutarties terminas yra ne trumpesnis kaip 366 dienos. Jeigu bus nutarta sumažinti neapmokestinimų pajamų iš finansinių priemonių išlaikymo laikotarpį iki 183 dienų, analogiškas terminas turėtų galioti ir pajamų iš gyvybės draudimo atveju.
Pasiūlymai:
1. Atsisakyti 9 str. 1 d.
2. Atsisakyti 9 str. 4 d. numatyto vieneto akcijų (dalių, pajų) valdymo ribos, kuomet parduodamų finansinių priemonių pajamos neapmokestinamos, sumažinimo nuo 10 iki 1 proc. Mažinti gyventojų pajamų iš darbo ir kapitalo apmokestinimo atotrūkį, mažinant gyventojų pajamų iš darbo apmokestinimą.
3. keisti GPMĮ ir 17 straipsnio 11 punktą numatant, kad neapmokestinama gyvybės draudimo išmokų dalis, viršijanti gyvybės draudimo įmokas, jeigu gyvybės draudimo sutarties terminas yra ne trumpesnis kaip 366 dienos. Jeigu bus nutarta sumažinti neapmokestinimų pajamų iš finansinių priemonių išlaikymo laikotarpį iki 183 dienų, analogiškas terminas turėtų galioti ir pajamų iš gyvybės draudimo atveju.
