Šį “pasikėsinimą” įvykdė pateikusieji mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo projektą. Pagal jį, visos kredito įstaigos privalomai teiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie asmenų sąskaitų “apyvartas ir likučius, palūkanas, skolinius įsipareigojimus”, taip pat “kitą informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti”.
Tai reiškia, kad bankai turėtų teikti duomenis apie visų Lietuvoje atidarytų sąskaitų apyvartas ir likučius. Nesvarbu, ar sąskaitą atidaręs asmuo yra įtariamas mokesčių slėpimu, ar jis sąžiningai moka mokesčius ir jokių įtarimų dėl jo nekyla.
Šios informacijos teikimo mastą ir terminus nustatytų VMI, suderinusi su finansų ministru, tad konkreti tvarka nukeliama į poįstatyminius aktus, o priimant įstatymą dar net nebūtų aiškus informacijos teikimo periodiškumas. Priminsiu, kad dabartinis reglamentavimas apsiriboja tuo, kad bankai teikia informaciją apie atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas.
Projektu siūloma įvesti dar vieną prievolę: bankai ir kitos istaigos privalėtų VMI periodiškai teikti duomenis “apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą”. Dabar ši informacija yra teikiama tik tada, kai VMI pateikia nurodymą dėl konkretaus atvejo, o siūloma ją teikti reguliariai, nesvarbu, yra tam pretekstas ar ne.
Kam to reikia? Ir ar reikia? Projekto autoriai teigia, kad “standartizuotos informacijos poreikis svarbus ne tik vidiniam mokesčių administravimui, tačiau yra susijęs su artimiausiu metu ES ir globalioje erdvėje įvyksiančiomis permainomis automatinio apsikeitimo mokesčių surinkimui reikšminga informacija tarp skirtingų šalių mokesčių administratorių srityje.” Kaip teigia projekto autoriai, norėdama gauti informacijos iš kitų šalių, Lietuva “turi laikytis abipusiškumo principo ir užtikrinti analogiškos informacijos apie kitų šalių mokesčių mokėtojus teikimą tų šalių mokesčių administracijoms”.
Tačiau pasaulyje tokios “permainos” dar neįvyko. Dėl jų vyksta aršios diskusijos. O Lietuva jau nori priimti laisvei žalingą įstatymo pakeitimą. Net jei argumentas dėl automatinio keitimosi informacija ir būtų pagrįstas, neaišku, kodėl būtų renkama informacija apie Lietuvos gyventojų bankų sąskaitų apyvartas ir likučius – juk užsienio šalims šie duomenys nerūpėtų. Neaišku ir kam ši informacija būtų panaudojama, jeigu nėra pagrindo įtarti pažeidimą.
Šveicarija bankų sąskaitų informaciją apie JAV mokesčių mokėtojus pradėjo atskleisti tik galutinai prispirta prie sienos. Tuo tarpu Lietuvoje siūloma visa tai daryti savanoriškai, nesirūpinant dėl siūlomo sprendimo įtakos gyventojų laisvei ir privatumui. Šis projektas galimai prieštarauja Konstitucijai, kurios 22 straipsnis skelbia, kad “Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas” ir kad “Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.” Šiurpu tai, kad žodis “privatumas” ar “teisė į privatumą” įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepaminėti nei karto – projekto autoriams mūsų visų teisė į privatumą – nė motais!
Žmogaus laisvė ir teisė į privatumą būtų pažeidžiama dėl to, kad jautri informacija apie asmeninius finansus būtų periodiškai perduodama mokesčių administratoriui, nesant tam net menkiausio pagrindo. Kur yra privatumo saugikliai ir ar VMI užtikrins, kad šia informacija nebūtų piktnaudžiajama? Kad ji nepatektų į nusikaltėlių, pavydžių kaimynų ar kitų asmenų rankas? Ar nenueis visos bankų investicijos į saugias programas perniek, jeigu smalsaujantys ar piktavaliai galės gauti visą norimą informaciją iš “vienos pažįstamos, “prieinančios” prie duomenų”? Ir kokia reali atsakomybė lauks informaciją nutekinusių asmenų?
Neaišku ir tai, kokiu pagrindu informacija būtų išduodama kitoms šalims. Turbūt puikiai pamenate Baltarusijos opozicijos atstovo Alesiaus Beliackio atvejį, kai Teisingumo ministerijos valdininkai nepagrįstai atskleidė banko informaciją Baltarusijai, dėl ko opozicionierius buvo nuteistas 4,5 m. laisvės atėmimo bausme sugriežtinto režimo kolonijoje ir turto konfiskavimu. Jeigu informaciją nepagrįstai atskleidė Teisingumo ministerija, kur garantijos, kad tokių incidentų neįvyks tuomet, kai informacija disponuos VMI?
Grįžkime prie Lietuvos gyventojų privatumo klausimo. Teisė į privatumą yra itin svarbi ir valstybė turėtų ją gerbti. Kaip rašo finansinio privatumo svarbą nagrinėjęs šveicarų ekonomistas Pierre Bessard, “Teisė į finansinį privatumą turi būti saugoma nuo valdžios įsikišimo. Tik tuomet, kai yra rimti įtarimai dėl nusikaltimo, galima sumažinti bankų užtikrinamą informacijos neatskleidimą. Kitaip valdžia pažeistų būtiną balansą tarp viešos ir privačios erdvių; ji nebeveiktų kaip subsidiarus instrumentas taikai civilizuotoje visuomenėje palaikyti, bet taptų jos grėsme.”
Svarbu ir tai, kokią žinią toks įstatymas siųstų šalies piliečiams. Kaip pažymi P. Bessard, “valdžia, kuri perkeičia kiekvieną mokesčių mokėtoją į potencialų mokesčių vengėją, tolsta nuo teisinės valstybės pagrindų. Ji pastato savo privilegijas aukščiau už piliečių teises, tokiu būdu pasiduodama autoritarinei ar net totalitarinei krypčiai”.
Neabejotina, kad šis projektas susilauks kritikos ne tik iš privatumo gynėjų, bet ir iš kovotojų už administracinės naštos mažinimą. Sprendžiant iš įstatymo projekte nurodyto informacijos atskleidimo, panašu, kad Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšomis teks sukurti tikrą monstrą jų pačių priežiūrai. Ironiškai skamba projekto autorių teiginys, kad “įstatymui įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės”.
Abejotina, ar toks įstatymo projektas nesulauktų pasipriešinimo ir būtų įgyvendintas. Tad klausimas, kiek būsimos diskusijos apie pasiūlytą laisvės apribojimą kainuos visuomenei ir ar šiuos kaštus padengs projekto iniciatoriai?
