Lietuvos laisvosios rinkos instituto manymu, kovo 17 d. Seimo priimtas Kainų įstatymo papildymas prasilenkia su rinkos ekonomikos principais ir turės neigiamų pasekmių konkurencijai ir vartotojams. LLRI teikia savo poziciją ir ragina šalies Prezidentą vetuoti šią įstatymo pataisą.
Įstatymo aiškinamajame rašte teigiama, kad projekto rengimą paskatino pastaruoju metu prekybos įmonių sparčiai ir nepagrįstai keliamos maisto produktų kainos. Tačiau kelių pastarųjų metų maisto kainų kilimą sąlygojo sparčiai augantis pinigų kiekis ekonomikoje, didėjančios gyventojų pajamos, augantis vartojimas, staigūs maisto žaliavų kainų šuoliai tarptautinėje rinkoje ir kainų konvergencija su ES šalimis. Sumažėjus maisto žaliavos kainoms, sustojus gyventojų pajamų augimui, vidaus ir išorės paklausai, tikėtina, kad maisto kainų augimas sustos, ar net pasuks priešinga kryptimi. Pvz., 2009 m. vasario mėn., palyginti su sausiu, maisto kainos padidėjo tik 0,1 proc.
Įstatymo leidėjas ignoruoja, jog kainos susidarymą nulemia ne tik pardavėjo veiksmai ar taikoma kainodara, bet pirkėjo noras ir galėjimas sumokėti. Įsikišdamas į kainų atsiradimo mechanizmą įstatymas sunaikina pagrindinį rinkos įrankį, leidžiantį pardavėjui nuspręsti, už kokias prekes ir paslaugas pirkėjas yra pasirengęs sumokėti. Kainos ir už prekės pardavimą gaunamas pelnas, siunčia signalą, kad ją verta pardavinėti, todėl daugiau pardavėjų imsis tai daryti, konkuruos, ir todėl kaina galės sumažėti. Kainų reguliavimas trukdo kainoms sumažėti, o taip pat sukelia, tų prekių, kurių pardavinėti neapsimoka trūkumą.
Prekybos įmonės nėra vienintelis subjektas, veikiantis maisto produktų kainas. Skirtumus tarp prekės įsigijimo ir pardavimo šiuo metu kiekviena prekybos įmonė nustato individualiai, o tai tėra viena iš prekės kainos sudedamųjų dalių. Įstatymo leidėjas taip pat neatsižvelgia į tai, kad šiandien skirtingoms prekėms įvairūs pardavėjai taiko skirtingą kainodarą. Vienos prekės parduodamos su didesne pelno marža, kitos – su mažesne.
Kadangi pati „prekybinio antkainio“ sąvoka įstatymuose nėra apibrėžta, o ekonominėje teorijoje „antkainio“ sąvoka yra interpretuojama nevienareikšmiškai, šio įstatymo taikymas sukels daug praktinių sunkumų. Be to, norint realiai įgyvendinti įstatyme numatytą reguliavimą, t.y. sutikrinti, už kiek prekybos įmonės nusiperka kiekvieną parduodamą prekę ir už kiek ją parduoda, reikia sukurti didelį valstybinį aparatą, kuris pareikalautų daug valstybės lėšų.
Didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, skirtingai nei kitiems reguliuojamiems ekonomikos sektoriams, neišeina pritaikyti įprastai reguliavimą grindžiančių veiklos strategiškumo, paslaugos universalumo, konkurencijos išsaugojimo, vartotojų apsaugos, natūraliosios monopolijos, ar nacionalinio saugumo argumentų. Todėl įstatyme siūlomas mažmeninės prekybos reguliavimas nėra pagrįstas šalyje susiklosčiusio ir taikomo ekonominio reguliavimo principais.
Šalia antkainių reguliavimo, įstatymas, drausdamas imti bet kokius kitus mokesčius už prekės pardavimą, nori užkirsti kelią esančiai praktikai prekybininkui ir tiekėjui susitarti dėl lentynos, reklamos ar kitų mokesčių. Tačiau visiškai neaišku, kodėl šie specifiniai rinkos sąlygomis susidarantys „verslas – verslui“ santykiai yra tiek ypatingi, kad būtų reikalingas atskiras dviejų privačių rinkos veikėjų susitarimo reguliavimas.
Įstatymas taip pat ignoruoja faktą, kad lentyna (ar tai, kur prekė yra padėta) yra svarbus veiksnys prekės pardavime, o paklausių lentynų kiekis yra ribotas. Todėl ekonominiai santykiai, o šiuo konkrečiu atveju – lentynos pirkimas, pardavimas ir iš to kylantys atsiskaitymai – kaip tik ir atsiranda dėl poreikio paskirstyti patrauklesnes prekybos vietas. Kitu atveju, tarp mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo neišvengiamai kiltų nesutarimai pvz., dėl to, kurioje vietoje išdėstytos skirtingų tiekėjų prekės.
Toks įstatymas negali pasiekti jam keliamų tikslų ir turės nenumatytų neigiamų pasekmių. Dirbtinai ribojant maisto produktų antkainius, prekybininkams sumažėtų galimybė nustatyti kainą ir taip būtų ribojama konkurencija tarp prekybininkų. Tikėtina, kad mažesnės parduotuvės, o taip pat parduotuvės esančios atokesnėse vietose ir negalinčios taikyti lankstesnės kainodaros, paprasčiausiai nebeišsilaikys.
Abejotina, ar neleidus pardavinėti prekių brangiau nei 20 proc. nuo jų įsigijimo kainos, visada bus padengtos produktų transportavimo, sandėliavimo ir visos kitos pardavimo įmonės patiriamos sąnaudos. Jei šis įstatymas bus taikomas, gali nutikti taip, kad kai kuriais produktais prekiauti nebus naudos.
Įstatymas numato labai didelę baudą, kurią galima skirti už šiuos pažeidimus. Numatyta 5 procentų nuo mėnesinės apyvartos dydžio bauda yra neproporcinga pažeidimo pavojingumui ir neatitiktų Konstitucinio teismo suformuluotų principų.
Įstatymo neaiškumas, nepagrįstumas sukels neigiamų teisinių pasekmių ir neigiamai paveiks teisėkūrą. Įstatymas kėsinasi į rinkos ekonomikos pamatus, pažeidžia kainos mechanizmą ir, kas svarbiausia, nėra pagrįstas ekonominiais ar ekonomikos reguliavimo argumentais. Įstatymas nepasieks jam keliamų tikslų, turės neigiamos įtakos konkurencijai, verslo santykiams didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje, pareikalaus daug mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl raginame šalies Prezidentą vetuoti šį įstatymą.