Darbo kodeksą jau seniai reikia priartinti prie tikrovės, o ne optimizuoti kovai prieš darbdavius. Darbuotojai ir darbdaviai yra toje pačioje valtyje, irkluoja į tą pačią pusę, plaukia ir skęsta kartu. Užėjus sunkmečiui joks teisės aktas nesukurs paklausos įmonės produkcijai ir neprivers kurti darbo vietų. Jei krizės ir nedarbo būtų galima išvengti paprasčiausiai uždraudžiant atleisti žmones, tai jau seniai būtų padaryta visame pasaulyje.
Kuri įmonė, prispyrus problemoms, gali pakelti naštą įspėti apie atleidimą prieš keturis mėnesius, išeitines kompensacijas ir kitas „apsaugos priemones“? Darbuotojai, ypač mažai uždirbantys ar nekvalifikuoti, neturi nei laiko, nei pinigų bandyti per teismą grįžti į darbą ar veltis į ilgus teisminius ginčus su darbdaviu. Ginčytis dėl atleidimo – išskirtinis viešajame sektoriuje, valstybės valdomose ar savivaldybėms priklausančiose įmonėse vadovaujančius postus užimančių asmenų pomėgis. Ironiška ir tendencinga, bet realybėje Darbo kodeksą išnaudoja visai ne tie, kam jis yra teoriškai sukurtas.
Ekonomistai pripažįsta, kad vienintelis dalykas, nuo ko „apsaugo“ atleidimo suvaržymai, yra naujų darbo vietų kūrimas. Ne veltui vienintelis realus receptas atgaivinti konkurencingumą ir kurti darbo vietas pietinėse ES šalyse yra būtent darbo santykių lankstumas. O estai jau 2009-aisiais į darbo santykius reguliuojančius įstatymus įvedė daugiau laisvės: individualiai susitarti dėl darbo laiko, viršvalandžių, atostogų.
Kaip ir Estijoje, Lietuvoje jau seniai reikia suteikti galimybę sudaryti terminuotą sutartį nuolatiniams darbams, skaičiuoti ne dienos, o savaitės darbo valandas. Naktinį darbą skaičiuoti nepridedant vienos valandos dovanų ir sudaryti bent galimybę už viršvalandžius kompensuoti ne vien pinigais, bet ir poilsio laiku. Tokias priemones vadinti „liberalizavimu“ būtų tas pats, kas „liberalizavimu“ laikyti sprendimą leisti į autobusą lipti ne tik per priekines duris. Tai tik smulkmenos, kurioms dešimtmečiais stokojama politinės valios.
Kitas realybės neatitinkantis elementas – minimalus mėnesinis atlyginimas. Didesnėse ar sėkmingesnėse įmonėse MMA yra neaktualus, nes algos smarkiai viršija MMA. Ir atvirkščiai, vos galą su galu suduriančiose įmonėse MMA pakėlimas gali būti galutinis smūgis. Iš darbuotojų pusės panašiai: sėkmingi ir kvalifikuoti algas sudera ne pagal MMA; neturintiems patirties ar nekvalifikuotiems MMA didinimas gali kilstelti kartelę tiek, kad į darbo rinką jie nebepateks.
Argumentas, neva MMA didinimas privers įmones trauktis iš šešėlio, yra visiškas nesusipratimas. Tie, kas tikrai užsiima mokesčių slėpimu (nes ne kiekvienas, gaunantis MMA, veikia „šešėlyje“), tarkim, oficialiai įdarbina tik pusę darbo dienos, padidinus MMA „formins“ 0.25 etato ir toliau sėkmingai mokės mažiau mokesčių. Bandymas „šešėlį“ tramdyti tik policinėmis priemonėmis, neišvengiamai veda prie tokių suvaržymų, kurie užgožtų bet kokį darbo santykių lankstumą, pvz., lankstesnę laiko apskaitą.
Kovoti su šešėliu įmanoma tik mažinant skirtumą tarp „algos į rankas“ ir darbo vietos kainos, mažinant mokesčius, įmokas „Sodrai“. Tai rodo ir penki LLRI atlikti realių gyventojų nuomonės tyrimai Lietuvoje, į kurį šiemet pirmą kartą įtrauktos ir Baltijos šalys.
