Dėl naujo įstatymo priėmimo būtinybės
Naujas teisinis reglamentavimas yra reikalingas tik tada, kai esamas teisinis reglamentavimas nesprendžia iškilusių problemų. Tačiau nei Seime patvirtintos koncepcijos rengėjai, nei projektą rengusi ministerija nepagrindžia, kodėl reikalingas naujas įstatymas ir kodėl nepakanka esamų teisės aktų sąžiningai konkurencijai mažmeninėje rinkoje bei mažmeninių prekybos įmonių sutartinių prievolių tinkamam vykdymui užtikrinti.
Dabartinis reglamentavimas teikia teisines priemones problemoms, susijusioms su galimu mažmeninės prekybos rinkos dalyvių nesąžiningumu. Civiliniame kodekse yra įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti teise, reikalavimas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Būtent protingumo ir sąžiningumo principų taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, neatsižvelgiant, ar ta šalis turi rinkos galią, ar ne. Tačiau šių principų teisingas pritaikymas įmanomas tik konkrečioje byloje, išsiaiškinus visas aplinkybes, šalių teises ir pareigas.
Civiliniame kodekse yra daug nuostatų skirtų silpnesniajai šaliai apginti. Pavyzdžiui, CK 6.193 str. nustato sutarčių aiškinimo taisykles, kurios nustato, jog sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai, sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai ir t.t. Taip pat suformuluota nuosekli teismų praktika, kai mažinamos vienos sutarties šalies naudai nustatytos nepagrįstai didelės netesybos, nustatoma civilinių santykių subjektų pareiga grąžinti be pagrindo įgytas lėšas. Todėl visiškai neaišku, kodėl reikia įstatyme numatyti tam tikras mažmeninės prekybos įmonės ir tiekėjo sudaromų sutarčių sąlygas taip grubiai kišantis į privačius santykius.
Civilinių santykių dalyviai turi elgtis atsargiai, rūpestingai ir protingai, turi rūpintis savo teisių apsauga. Parengto įstatymo tikslas yra vienus civilinių santykių subjektus nuo šios pareigos nepagrįstai atleisti. Seime patvirtintos įstatymo koncepcijos rengėjai teigia, kad šiuo metu tiekėjams, siekiantiems apginti savo teises, reikia inicijuoti teismo procesą, įrodinėti piktnaudžiavimą. Tačiau akivaizdu, kad tokia pareiga yra visiškai natūrali, t.y. privaloma įrodyti, kad kita šalis pažeidė pareigą būti sąžininga, antraip negalėtume kalbėti apie jokį civilinės apyvartos stabilumą, ūkinių santykių apibrėžtumą. Įrodyti, kad tam tikra įmonė pažeidė savo pareigas yra būtina, kadangi tai susiję su galimomis neigiamomis pasekmėmis atitinkamai įmonei.
Be minėtų bendrų teisinių priemonių, tiekėjai turi ir kitas specialiąsias teisines priemones savo galimai pažeistiems interesams apginti. Tai LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, apsaugantis tiekėjus nuo pavėluotų mokėjimų už perduotas prekes, taip pat Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, kuris užtikrina, kad žemės ūkio produkcijos tiekėjai būtų apsaugoti nuo pirkėjų piktnaudžiavimo atsiskaitant už žemės ūkio produktus. Siūlomas įstatymas atitinkamų santykių reguliavimo požiūriu yra perteklinis.
Taigi tiekėjai turi nemažai tiek bendrų, tiek specialių teisinių priemonių apginti savo teises ir naujas reglamentavimas yra nereikalingas, perteklinis ir galintis sukurti teisines kolizijas. Norint pagrįsti naujo teisės akto reikalingumą būtina parodyti, kokias naujas arba iki šiol nesprendžiamas problemas jis spręstų, o taip pat kad būtent toks teisės aktas ir jo konkrečios nuostatos būtų geriausia priemonė joms spręsti.
Dėl įmonių, kurioms taikomas įstatymas
Įstatymo projekte nurodoma, kad įstatymas bus taikomas įmonėms, kurios nors ir neturi dominuojančios padėties, tačiau turi rinkos galią. Taip įnešama nemažai sumaišties į sąvokas, apibūdinančias įmonės ekonominės galios padėtį tam tikroje rinkoje. Dominuojanti padėtis – tai padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija, arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Ūkio subjektas, turintis dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, privalo laikytis įsipareigojimų nepiktnaudžiauti turima padėtimi. Taip pat dar išskiriamos didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčios įmonės, kurios gali veikti, neatsižvelgiant į konkurentus, vartotojus (ekonominėje realybėje, be abejo, tokios galios neturi jokia įmonė, jei tik jai nėra suteiktos teisinės privilegijos).
Didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčioms įmonėms taip pat numatomi apribojimai. Tuo tarpu rinkos galia – tai galėjimas paveikti rinkos sąlygas, jos apyvartą (palyginti su rinkos dydžiu). Kiekviena įmonė, veikdama tam tikrą laiką, priimdama efektyvius sprendimus, investuodama į naujas technologijas įgyja tam tikrą rinkos galią. Tai yra efektyvios veiklos rezultatas. Vien dėl to, kad įmonės vidinis ir išorinis korporacinis pajėgumas yra stiprus, negalima jai nustatyti blogesnių sąlygų, palyginti su kitais ūkio subjektais. Tam tikrus papildomus reikalavimus užtikrinant sąžiningą konkurenciją yra prasminga nustatyti nebent tik tokia apimtimi, kiek įmonė įgyja dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje konkurencinės teisės prasme.
Įstatymo projektas suteikia išskirtines teises derybose su tiekėjais, toms įmonėms, kurioms šis įstatymas netaikomas. Klaidinga manyti, kad tos mažmeninės prekybos įmonės, kurioms šis įstatymas netaikomas gaus naudos iš jo įsigaliojimo, nes šiuo metu ir jos naudojosi didžiųjų įmonių taikomomis sąlygomis tiekėjams.
Dėl sutartinių nuostatų draudimo
Įstatymu siekiama specialiai reglamentuoti privačių ūkio subjektų, dalyvaujančių mažmeninėje prekyboje, santykius. Įstatymu siekiama įtvirtinti sąrašą reikalavimų ir draudimų, kurie būtų taikomi tam tikrų mažmeninės prekybos įmonių santykiams su tiekėjais; numatoma nustatyti draudimus, susijusius su kainomis ir mokėjimais, pardavimų skatinimu, prekių tiekimo ir grąžinimo procedūromis.
Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas. Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms.
Akivaizdu, kad įmonės derasi dėl bendradarbiavimo sąlygų ir kt. Kiekviena įmonė siekia susitarti dėl kuo palankesnių sau sąlygų bei siekia savo verslo riziką iš dalies perkelti veiklos partneriui. Tokia įmonės veikla negali būti laikoma piktnaudžiavimu. Juo labiau negalima įstatymais nustatyti įmonės, turinčios rinkos galią, nesąžiningumo prezumpcijos.
Konkurencija tarp mažmeninės prekybos įmonių siekiant pritraukti vartotojus, didina spaudimą ir santykiuose su tiekėjais. Šiuo metu mažėjant gyventojų pajamoms ir mažėjant prekybos apimtims konkurencija dėl vartotojo mažinant kainas dar labiau padidės, todėl išaugs ir spaudimas tiekėjams. Mažmeninės prekybos įmonės siekdamos mažinti savo sąnaudas stengiasi perkelti dalį jų ant tiekėjų pečių. Mažmeninės prekybos įmonės stengiasi perimti viena kitos pasisekusias derybų praktikas, todėl, tiekėjai susiduria su panašiais reikalavimais iš konkuruojančių prekybos įmonių. Šioje rinkoje ryškus konkurencinis spaudimas rinkos dalyviams, tiek tiekėjams, tiek mažmeninės prekybos įmonėms, verčiantis visais įmanomais būdais mažinti prekių ar paslaugų kainą. Šis konkurencinis spaudimas be abejo nepalankus ūkio subjektams, bet duoda teigiamą naudą vartotojams. Jis verčia konkuruoti kainomis, paslaugomis, produkcijos kokybe.
Bet kokios prekės kainą galiausiai lemia vartotojai, ir prekybos įmonės yra priverstos orientuotis į vartotojus. Vartotojų spaudimas prekybos įmonėms (dėl kainos, patogumo, asortimento ir kitų aspektų) yra perduodamas tiekėjams bei gamintojams. Įstatymas, nustatantis bet kokias privalomas nuostatas sutartyse tarp prekybininkų ir gamintojų, pažeistų tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. Tiekėjai būtų ginami vartotojų ir mažmeninės prekybos įmonių sąskaita. Įstatyme yra numatyti visiškai nepagrįsti ribojimai, draudžiantys tiekėjui ir mažmeninės prekybos įmonei susitarti dėl jų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų. Jei nebūtų galimybės vartotojų spaudimą perduoti ir tiekėjams, vartotojai tiesiog netektų dalies galimybių, nes prekybos įmonės bet kokiu atveju siekia nedirbti nuostolingai.
Didelės mažmeninės prekybos įmonės turi daugiau galimybių ir teikia didesnės apimties paslaugas tiekėjams. Todėl akivaizdu, kad mažesnės mažmeninės prekybos įmonės negali susitarti dėl analogiškų tiekimo sąlygų. Tokia yra ekonominė logika. Sėkmingai veikiančios įmonės turi didesnes galimybes konkuruoti kaip tik dėl to, kad yra sėkmingos, o sėkmingos jos yra dėl laiku priimtų teisingų ekonominių sprendimų. Negalima įstatymais sulyginti visų ūkio subjektų faktinių konkurencinių galimybių, nes įmonės konkurencingumas (gebėjimas veikti atitinkamoje rinkoje) priklauso nuo tos įmonės sprendimų, veiklos efektyvumo, strategijos. Todėl teisė užtikrina tik lygias teisines galimybes įmonėms konkuruoti. Šiuo įstatymu siekiama sukurti lygias ekonomines galimybes mažmeninės prekybos įmonėms konkuruoti, išeinant iš sąžiningos konkurencijos užtikrinimo ribų. Tačiau faktinių konkurencijos galimybių sulyginimas reikštų ir visų asmenų teisinės lygybės principo pažeidimą, todėl įstatymu negalima sulyginti įmonių konkurencinių galimybių atitinkamoje rinkoje.
Apribojimas reikalauti sumokėti už geresnį, lyginant su kitais tiekėjais, prekių išdėstymą yra nepagrįstas. Rinkos tyrimo bendrovės yra nustačiusios tiesioginį ryšį tarp prekių lentynose išdėstymo ir pardavimo kiekio. Prekių išdėstymo metodika yra rinkos bendrovių know-how, kuriuo už užmokestį naudojasi atskiri tiekėjai. Norėdami pasinaudoti geresniu prekių išdėstymu tiekėjai turi mokėti papildomą mokestį. Tai yra savaime suprantamas dalykas civiliniuose santykiuose, kadangi teikiama papildoma paslauga. Be to, lentynų kiekis yra ribotas, todėl natūralu, kad ribota gėrybė (lentynos) kainuoja. Todėl nebebūtų teisėto būdo, kaip pasidalinti ir nuspręsti, kur kokias prekes išdėstyti. Panaikinus galimybę už šią ribotą gėrybę atsiskaityti teisėtai iškiltų pavojus, kad būtų masiškai pradėti taikyti neteisėti, neapskaityti mokėjimai. Taip pat toks draudimas pažeistų tų tiekėjų interesus, kurie pageidauja specialaus prekių išdėstymo (naudojasi prekių išdėstymo metodika, mokėdami už ją rinkos tyrimų bendrovėms).
Įstatymo projekto 3 straipsnyje išvardintos konkrečios nuostatos, kurių įtraukimą į sutartis norima uždrausti. Tačiau šios nuostatos savaime nėra rodančios piktnaudžiavimą ar lemiančios vienos iš šalių nuostolį. Šios nuostatos tik atspindi pareigų pasiskirstymą tarp tiekėjo ir prekybininko. Konkrečios pareigos įvykdymas gali būti įvertinamas pinigine išraiška, ir jos įvykdymas vienai ar kitai pusei atneša konkrečias sąnaudas. Šios sąnaudos gali būti perkeliamos kitai pusei ne numatant pareigą atlikti konkrečius veiksmus (kaip yra šiandien), o tiesiog įskaičiuojant šių pareigų įgyvendinimo sąnaudas į galutinę sutarties kainą. Todėl „įėjimo mokesčiai“, „kompensacijos už naujų parduotuvių įrengimą“, ar kiti mokėjimai, yra kainos dalis, kuri uždraudus šias nuostatas, gali būti įskaičiuojama į galutinę produkcijos kainą. Tokių sutartinių nuostatų draudimas tik priverstų keisti kainodarą, tačiau esminės įtakos šalių derybinėms galioms neturėtų.
Dėl pasekmių konkurencijai ir vartotojų patenkinimui
Jei teisės aktais prekybos įmonių ir tiekėjų santykiai būtų sureguliuoti taip, kad prekybininkams būtų nustatyta daugiau pareigų tiekėjų atžvilgiu, natūrali tokio reguliavimo pasekmė būtų motyvacija prekybos įmonėms turėti mažiau tiekėjų, mažiau tiekėjų iš Lietuvos, koncentruoti tiekimą, o dažnai netgi perkelti derybas iš Lietuvos į kitas šalis pasinaudojant derybų ne su Lietuvos tiekėjais galimybe bei steigiant centrines mažmeninės prekybos įmonių būstines ne Lietuvoje.
Ribojimai laisvai sutartimis nustatyti santykius tarp prekybininkų ir tiekėjų labai neigiamai paveiktų mažmeninės prekybos rinką ir būtų pakenkta mažmeninės rinkos plėtrai. Dėl suvaržymų bei užkirtus galimybę optimizuoti bei dalintis veiklos rizika tarp rinkos dalyvių mažmeninės prekybos sektoriuje, išaugtų visų mažmeninės prekybos įmonių sąnaudos, padidėtų bendras kainų lygis, būtų atgrasomos investicijos į mažmeninės prekybos plėtrą.
Rekomenduojame LR Vyriausybei nepritarti parengtam įstatymo projektui, nustatančiam privalomas taisykles, reglamentuojančias prekybininkų ir tiekėjų santykius. Esamos teisines priemonės užtikrina bendruosius protingumo ir sąžiningumo reikalavimus tiekėjų ir prekybos centrų santykiuose. Esami teisės aktai taip pat numato bendruosius ir specialiuosius teisių gynimo būdus, kuriais galėtų pasinaudoti rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantys tiekėjai.