Aukštojo mokslo reformą bandoma sukompromituoti nuo pat jos pradžios. Periodiškai pasirodydavo kritiški straipsniai, kuriuose reforma buvo pristatoma kaip mokslo privatizavimas, laukinio kapitalizmo įvedimas, kuriuose buvo gąsdinama aukštojo mokslo sistemos sugriovimu, mokslo interesų pamynimu vardan pinigų ir pan.
Tačiau reforma nevykdė (ir neįvykdo) nė vieno iš anksčiau paminėtų dalykų. Esminis pokytis (neskaitant tarybų sukūrimo) – studijų krepšelis. Studentams atsirado galimybė pasirinkti, kur studijuoti – privačiame ar valstybiname universitete, o studijas apmokėti studijų krepšeliu. Štai ir visas „laukinis kapitalizmas“. Ir jei studento galimybė rinktis yra „laukinis kapitalizmas“, tai jo trūksta dar daugelyje gyvenimo sričių, nuo viešojo transporto iki sveikatos priežiūros.
Argumentai, kad studento krepšelis yra „valstybės pinigai“, tad „valstybė“ nuspręs, kur studentui studijuoti (nes noras pinigus skirti tik valstybiniams universitetams būtent tą ir reiškia), dvelkia autoritarizmu. Tai puikiai parodo, kuo skiriasi valdžios ir „perskirstymo“ šalininkų retorika nuo realybės. Retorikoje viskas daugmaž taip: „Mokesčiai skirti tam, kad žmonėms būtų nupirkta tokių paslaugų, kurių jie nesusiprastų nusipirkti patys, pvz., sveikatos draudimo, universitetinio išsilavinimo.“ Tiesa, net ir pati retorika – valdžia yra protingesnė už žmones ir geriau žino, ko jiems reikia, – yra tiesiog atstumianti.
Tačiau realybėje – dar baisiau. Mokesčių mokėtojų pinigų nukreipimas išimtinai valstybiniams paslaugos teikėjams puikiai parodo, kad perskirstyme prioritetas yra ne žmonės ir jų išsilavinimas, o valstybinių aukštųjų mokyklų finansavimo užtikrinimas. Studento aiškiai išreikšta nuomonė, kuriam universitetui reikėtų skirti lėšas (pasirenkant universitetą), tampa išvis nebesvarbi. Visa tai labai panašu į sistemą, kurioje vartotojų nuomonė apie tai, ką gaminti, yra paskutinėje vietoje.
Vien ko vertas samprotavimas, kad privatiems universitetams studijų krepšelį galima skirti tik tada, jei valstybinės mokyklos negali paruošti tokios specialybės specialistų. Mąstymas, primenantis „perestroikos“ pradžios laikus: valstybinis sektorius – esminiams dalykams, privati iniciatyva – smulkmenoms. Mintys apie „valstybės užsakymą“, kuris formuos, kiek, kokių specialistų reikia, dvelkia penkmečio planais. Individo siekis mokytis, įgauti žinių, tobulėti ir išugdyti savo asmenybę, pasirodo, turi būti formuojamas ir planuojamas valdžios. Vien jau ši mintis turėtų nepatikti tiems, kam laisvė ir atsakomybė yra vertybės.
Jei reforma būtų atšaukta, privačios mokyklos galės būti finansuojamos tik studentų įmokomis, t.y. privačiais pinigais. Tuo tarpu valstybinės – ir valstybės pinigais (studijų krepšeliais), ir privačiomis studentų lėšomis (pvz., mokamos studijos). Nemanau, kad reikėtų padaryti taip, kad valstybinės mokyklos galėtų būti finansuojamos tik biudžeto pinigais, o privačios – tik privačiais, nes tikiu, kad žmogaus pasirinkimo galimybė yra vertybė. Tačiau kokiomis vertybėmis vadovaujantis, galima tuo pat metu ir prieštarauti biudžeto lėšų skyrimui privačioms mokykloms, ir norėti valstybines mokyklas finansuoti ne tik biudžeto, bet dar ir privačiais pinigais? Reformos atšaukimas reikštų nesąžiningas ir nepalankesnes konkurencijos sąlygas privačioms mokykloms.
Valdžios institucijos staigiai pastebi ir sukritikuoja pavienius verslus, užsinorėjusius šiltnamio sąlygų. Tačiau kaip galima nepastebėti milžiniško šiltnamio, kurio nori kai kurie valdiško mokslo atstovai? Specialiai sakau, „kai kurie“ , nes tikiu, kad bent dalis valstybinių universitetų vadovų supranta realybę, kad konkurencijos su privačiais ar užsienio universitetais išvengti nepavyks. Tačiau apie kokią konkurenciją tarptautiniu lygmeniu galima svajoti, jei tik kelis metus veikusią krepšelio sistemą ir konkurencijos užuomazgas jau norima sunaikinti? Į kokius geriausių pasaulio universitetų sąrašus norima įsiveržti, jei bijoma elementarios konkurencijos dėl toje pačioje šalyje ar net mieste gyvenančių studentų?
Net ir atmetus visus šiuos argumentus, lieka paprastas išteklių paskirstymo klausimas. Jei valstybės politika yra perskirstyti žmonių pinigus taip, kad dalis išteklių nueitų tam, kad daugiau žmonių turėtų aukštąjį išsilavinimą, ar galima švietimo paslaugą pirkti iš privačių tiekėjų? Akivaizdu, kad ir teoriškai, ir praktiškai atsakymas tegali būti tik „taip“. Priešingu atveju turėtume sutikti ir su mintimis, kad, pvz., socialinę pašalpą gaunantys žmonės apsipirkti galėtų tik valstybei priklausančiose parduotuvėse, ministerijų ir savivaldybės paslaugas galėtų pirkti tik iš valstybinių tiekėjų. Įdomu, kaip sureaguotų tie patys Seimo nariai, jei kas pasiūlytų įteisinti, kad jiems transporto paslaugas galima pirkti tik iš viešojo kapitalo įmonių, t.y. miesto autobusų parko?
Daug kas nori laikrodį atsukti atgal. Laisvę pakeisti nurodymais, atsakomybę – valstybiniu paternalizmu, o privačią iniciatyvą – centriniu planavimu. Neneigiu, kad reformoje yra tobulintinų aspektų. Iš liberalios ekonominės politikos pusės, studijų krepšelis tėra kompromisinis sprendimas, kaip paskirstyti finansavimą, tačiau vien jis nesprendžia esminio klausimo – kiek ir kieno pinigų reikia išleisti švietimui.
Tačiau yra esminis skirtumas tarp noro reformą patobulinti ir noro reformą sunaikinti. Šiame kontekste Konstitucinio Teismo išaiškinimas suteikė amunicijos reformos priešininkams. Tačiau jokio teismo sprendimas negali paneigti realybės, kad nemokamų ekonominių gėrybių nebūna. Jas reikia pagaminti, tam sunaudojant išteklius (šiuo atveju – mokesčių mokėtojų pinigus), o po to – paskirstyti. Sprendimas išteklių skirstyme pasitelkti žmones, kurie jaus tiesiogines pasirinkimo pasekmes (t.y. studentus), yra logiškas, teisingas ir efektyvus. Krepšelio sistema nėra tobula, bet ji yra logiškesnė, teisingesnė ir efektyvesnė už institucinį finansavimą.
