Įstatymo projektas XIP-1099 siūlo įpareigoti didesnes nei 90 kv. m parduotuves įrengti plastmasinės taros (PET pakuočių) supirkimo už atlygį aparatus. Įstatymo projektas siūlo (a) išplėsti užstato sistemą ir ją taikyti vienkartinei PET pakuotei, (b) įpareigoti nustatyto dydžio parduotuves įrengti PET supirkimo aparatus.
Pateikiame argumentus dėl užstato sistemos vienkartinei pakuotei surinkti netikslingumo bei dėl išskirtinės pareigos numatytoms parduotuvėms nepagrįstumo:
Šiuo metu Lietuvoje didžioji dalis pakuočių ir pakuočių atliekų yra surenkama įvairiais būdais jas išskiriant iš bendro atliekų srauto: gyventojus skatinant pakuotes ir jų atliekas mesti į tam skirtus atskirus konteinerius ar paprasčiausiai išrenkant pakuotes ir jų atliekas iš bendro atliekų srauto. Mažesniajai daliai pakuočių – tik pakartotinio naudojimo stikliniams buteliams – taikoma pakuotės užstato sistema.
Produktas vartotojui pabrangtų
Užstato sistemos išplėtimas pareikalautų papildomų investicijų į surinkimo infrastruktūrą. Pirmiausia, reikalingi nauji pakuotės surinkimo aparatai, antra, reikalingos investicijos į jų aptarnavimą, surinkimą, gabenimą ir saugojimą. Padidėja atliekų tvarkymo sistemos administravimo išlaidos. Reikia smulkių surinkimo taškų, o kuo mažesnis taškas, tuo jame sunkiau rasti fizinės vietos ir žmogiškųjų išteklių užstato sistemos administravimui, ypač jei sistema apima daug skirtingų pakuočių rūšių. Šie papildomi kaštai lemia tai, kad vienos pakuotės surinkimo sąnaudos užstato sistemoje yra didesnės nei konteinerinėje sistemoje. Todėl galutiniam vartotojui produktas pabrangtų ne tik dėl pridedamos užstato sumos, bet ir dėl didesnės tvarkymo kainos (ji šiandien pagrįsta konteinerinės sistemos įkainiu ir yra faktiškai įtraukta į kainą).
Užstato sistema skatina surinkti kuo mažiau pakuočių
Užstato sistemos finansavimas ir jos našta finansuotojams, t.y. sistemos steigėjams ir dalininkams (įmonėms išleidžiančioms pakuotę į apyvartą), priklauso nuo to, kiek vartotojai negrąžina pakuočių į depozito sistemą. Užstato sistema finansuojama iš trijų šaltinių – pirmiausia, iš žaliavos, kuri surenkama pardavimo antriniam perdirbimui, antra, iš vartotojų nesugrąžintos pakuotės ir dėl to likusių lėšų depozito sistemoje, ir iš steigėjų papildomo finansavimo (jei jis būtinas sistemai palaikyti). Paradoksalu, tačiau, kuo daugiau žmonių negrąžina pakuotės į depozito sistemą, tuo daugiau lėšų lieka sistemos administratoriui ir tuo mažiau reikia prisidėti patiems steigėjams. Tokia sistema nėra tvari, nes savaime skatina ją įgyvendinti taip, kad būtų surenkamas pakuotės kiekis orientuotas į kuo mažesnes steigėjų išlaidas.
Užstatas kaip bauda ar beprocentis kreditas
Vartotojų sumokamas užstatas, kuris lieka pas depozito sistemos administratorių, vertintinas kaip beprocentis kreditas, kuriuo sistemos administratorius turi teisę disponuoti. Tuo pačiu, depozito sistema nėra tinkamiausias būdas viešų vartotojo pareigų įgyvendinimui užtikrinti, nes užstato sistema pirmiausia apmokestina vartotoją ir paima iš jo depozitą, kaip baudą, kurią jis gali susigrąžinti, jeigu tinkamai elgsis.
Vienkartinių ir daugkartinių pakuočių užstato sistemų lyginti negalima
Neteisinga pateikti siūlomos vienkartinės pakuotės depozito sistemos vertinimą lyginant su šiandien veikiančia daugkartinės stiklinės pakuotės užstato sistema. Daugkartinės pakuotės surinkimas ir kartotinis panaudojimas gali būti ekonomiškai patrauklus verslininkui, net ir neesant privalomos depozito sistemos. Istoriškai pirmosios užstato sistemos buvo savanoriškos ir tvarios, nes verslas sutaupydavo naujos pakuotės gamybos sąskaita. Plastikinės pakuotės nėra naudojamos kelis kartus, bet yra perdirbamos. Šiandien stiklinė pakuotė gali būti panaudojama iki keturių kartų, todėl pakuotės surinkimo procentai vienkartinės ir daugkartinės pakuotės atveju negali būti lyginami.
Valstybė neturėtų nustatyti atliekų surinkimo priemonių – užstato ar konteinerių sistemos
Užstato sistemos įvedimas yra ilgalaikis įsipareigojimas ir ją įvedus labai sudėtinga jos atsisakyti. Esant privalomai užstato sistemai, valstybė nustato ne tik tikslą (atliekų surinkimo užduotys), bet ir priemonę – užstato sistemą. Todėl nebėra sąlygų sistemai operatyviai kisti pagal poreikius arba sistemos pokyčiai vyksta ypač lėtai. Depozito sistema susijusi su didelėmis fiksuotomis investicijomis, todėl priimant politinius sprendimus, stengiamasi sistemą išsaugoti, nors ir žinoma, jog jos sukurti nereikėjo nuo pat pradžių. Valstybė neturėtų nustatyti ir tikslaus surinkimo būdo, aparato, nes, jau esant prievolei surinkti atliekas, ūkio subjektai turi turėti bent jau galimybę pasirinkti, kokiu būdu tai daryti.
Tik maža dalis pakuočių gali būti surenkamos
Užstato sistema mažai galėtų prisidėti prie vizualinės taršos (matoma tarša, pavyzdžiui, šiukšlės pakelėse) sumažinimo. Pirmiausia, todėl, kad užstato sistemoje dalyvautų tik dalis stiklinės, plastikinės ar skardinės pakuotės. Depozito sistemai paprastai nėra tinkami buteliai, kurie naudoti ne maisto produktams laikyti (pavyzdžiui, kosmetikai), taip pat, kai kurių maisto produktų pakuotės, kuriose laikyti maisto produktai, sunkiai išvalomi ir gali likti bakterijų ar sporų (pavyzdžiui, aliejaus, vyno, sulčių).
Privalomas aparato įrengimas iškreipia konkurenciją
Užstato sistema ir privalomas surinkimo aparato įrengimas gali turėti neigiamą poveikį prekybininkams. Pirmiausia, todėl, kad užstato surinkimo mašina užima fizinės vietos, todėl ne visi prekybininkai galės „priimti“ surinkimo aparatą į parduotuvę. Antra, kadangi yra sukuriama prievolė statyti surinkimo aparatą bei sukurti surinkimo sistemą, prekybininkai patirs neišvengiamų išlaidų. Šis privalomas reikalavimas prisideda prie konkurencijos iškraipymo rinkoje. Be to, įstatymo projektas išskiria parduotuves, kurių plotas neviršija 90 kv. m, prekyvietes, kioskus, degalines bei viešojo maitinimo įstaigas, neįpareigodamas jų pasistatyti surinkimo aparatų. Tokiu būdu, vieni ūkio subjektai diskriminuojami kitų atžvilgiu. Trečia, įstatymo projektas apibrėžia ne tik privalomą pakuočių surinkimą, bet ir surinkimo būdą – surinkimo aparatą. Ūkio subjektas praranda teisę pasirinkti jam labiausiai tinkamą pakuočių surinkimo metodą. Kita priežastis, kodėl prekybininkų padėtis tampa sunkesnė, – užstato sistema skatina pakuotės smulkėjimą ir todėl tas pats produkcijos, supilstytos į smulkesnę pakuotę, kiekis užims daugiau fizinės vietos parduotuvėje arba dažnesnį prekių pristatymo poreikį.
Sistema skatina pakuočių vienodėjimą
Užstato sistema skatina pakuotės gamintojus prisiderinti prie užstato sistemos, o ne vartotojų poreikių. Automatiniai supirkimo aparatai negali priimti 5 litrų plastikinės pakuotės, todėl jos į depozito sistemą negalima įtraukti. Pakuotė turi būti apvali, tam, kad mašina galėtų nuskaityti kodą, todėl rinkoje neliks keturkampės pakuotės. Užstato sistema skatina pakuotės smulkėjimą, nes užstatas yra paliekamas nuo kiekvienos pakuotės. Todėl vartotojas įsigydamas vieną 2 litrų pakuotę palieka keturis kart mažesnį užstatą nei pirktų tą patį kiekį bet keturiose pakuotėse po 0,5 litro. Tokiu būdu depozito sistema skatina pakuotės vienodėjimą ir stabdo jos technologinį vystimąsi, plėtrą.
Nukentėtų kitos atliekų tvarkymo rinkos
Depozito sistemos įvedimas daliai pakuočių padidintų likusių, užstato sistemoje neesančių pakuočių tvarkymo kaštus ir konteinerinės sistemos išlaikymui pareikalautų daugiau lėšų. Taip atsitiktų todėl, kad šiandien plastikinės PET pakuotės yra vienos iš brangiausių atliekų konteinerinėse atliekose, o jas išėmus (depozito sistemos pagalba) iš bendros atliekų masės, kitų – ne tokių pelningų parduoti, kaip žaliavą – pakuočių tvarkymo kaštai išaugtų.
Dar vienas smūgis didesniems prekybos centrams
Taip pat verta pabrėžti, kad šis įstatymo projektas didina naštą didiesiems prekybos centrams. Turint omenyje, jog yra svarstomas mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektas, kuris apsunkintų veiklą didesniems prekybos centrams, galima teigti, jog jaučiamas tendencingas verslo sąlygų apsunkinimas vienai sričiai, ardoma konkurencinga aplinka.
Rekomendacija
Užstato sistemos taikymas vienkartinei pakuotei vartotojui būtų brangesnis, tuo pačiu pabrangtų ir kitų konteinerine sistema renkamų šiukšlių surinkimas, o vartotojas būtų priverstas dalį lėšų skirti užstatui.
Dėl visų šių argumentų tikslinga atsisakyti siūlomo pakuotės užstato sistemos išplėtimo ir taikymo jos plastmasinės taros (PET) pakuotei. Taip pat atsisakyti įpareigojimo didesnėms nei 90 kv. m parduotuvėms įrengti supirkimo už atlygį aparatus.
