LLRI išnagrinėjo ir pateikia nuomonę dėl Vaistų prieinamumo gerinimo ir jų kainų mažinimo priemonių plane numatytos priemonės 2.2 (Užtikrinti, kad tų pačių kompensuojamųjų vaistų mažmeninės kainos ir pacientų priemokos už jas būtų vienodos visose Lietuvos vaistinėse. Parengti sveikatos apsaugos ministro įsakymo projektą, reglamentuojantį nuolaidų taikymą ir užtikrinantį nuostatą, kad kompensuojamojo vaisto priemoka negali būti mažesnė už nustatytą minimalią priemoką).
Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintame Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo priemonių plane numatoma „užtikrinti, kad tų pačių kompensuojamųjų vaistų mažmeninės kainos ir pacientų priemokos už jas būtų vienodos visose Lietuvos vaistinėse. Parengti sveikatos apsaugos ministro įsakymo projektą, reglamentuojantį nuolaidų taikymą ir užtikrinantį nuostatą, kad kompensuojamojo vaisto priemoka negali būti mažesnė už nustatytą minimalią priemoką“. Šią priemonę numatoma taikyti tik prekybinėms įmonėms, tuo tarpu vaistų gamybos įmonės ir toliau galės taikyti nuolaidas. Siūloma priemonė iš esmės prieštarauja siekiui pagerinti vaistų prieinamumą pacientams ir mažinti vaistų kainas, o taip pat gali didėti poreikis PSDF lėšoms.
PSDF biudžetas kompensuoja dalį kompensuojamųjų vaistų pardavimo kainos. Net ir 100% kompensuojamiesiems vaistams egzistuoja paciento priemoka. Paciento priemoka priklauso nuo bazinės kompensuojamosios vaisto kainos ir vaisto pardavimo (su ribojamu antkainiu) kainos skirtumo bei nuo PSDF kompensuojamosios dalies. Vis dar absoliuti dauguma PSDF lėšų skiriama 100% kompensuojamiesiems vaistams apmokėti. Vaistų prekybos įmonėse taikomos nuolaidos paciento priemokai už kompensuojamuosius vaistus. Šios nuolaidos gali būti skiriamos prekybininko sąskaita, gamintojo sąskaita, o paprastai taikomos mišrios gamintojo ir prekybininko nuolaidos, dėl kurių susitariama. Konkuruojančios vaistų prekybos įmonės skirtingai susidera du gamintojais dėl nuolaidų, todėl skirtingi prekybininkai skirtingiems vaistams jas taiko skirtingas. Pacientai, norėdami įsigyti jiems gydytojo išrašytą kompensuojamąjį vaistą, dabar gali ieškoti mažesnės priemokos pasiūlymo ir vaistą įsigyti pigiau.
Taigi, galiojanti tvarka visapusiškai atitinka tiek vaistų prieinamumo, tiek mažesnės kainos siekius. Ketinimas uždrausti prekybininkų nuolaidas priemokoms ir draudimas imti mažesnę nei minimalią priemoką yra priešingas deklaruojamam kainų mažinimo siekiui. Beje, atkreipiame dėmesį, kad priemonėje numatyti siekiai yra tarpusavyje nesuderinami, prieštaringi. Jei nustatomas minimalios priemokos reikalavimas, priemoka gali būti ir didesnė, o tai jau nebus „vienoda kaina visoje „Lietuvoje“. Įgyvendinus siūlomą priemonę, vaistų kainos vartotojams kils. Kadangi kompensuojamieji vaistai yra išrašomi pagal griežtus apribojimus bei reikalavimus, nėra pagrindo manyti, kad vaistų perteklinį vartojimą reikėtų riboti didesnėmis priemokomis (ir aukštesnėmis kainomis).
Antra, kompensuojamųjų vaistų antkainių unifikavimas mažins konkurenciją tarp vaistų prekiautojų, privilegijuodamas patogias prekybos vietas (nes suvienodinus kainą, lieka tik ši konkurencijos arena) ir palaipsniui stumdamas iš rinkos tuos prekiautojus, kurie konkuravo vaisto kaina.
Trečia, atsižvelgiant į tai, kad gamintojui išlieka teisė taikyti kainų nuolaidas, gamintojui bus motyvacija kelti deklaruojamas vaistų kainas bei taikyti nuolaidas (vienodas visoje Lietuvoje). Tai reikš, kad didės PSDF lėšų poreikis vaistų kompensacijoms.
Apibendrinant, siūlymas unifikuoti paciento priemokas visose Lietuvos vaistinėse didins kompensuojamųjų vaistų kainas, mažins konkurenciją tarp prekiautojų, susiaurins prekybininkų – gamintojų derybinių klausimų spektrą, taip sumažinant konkurencinį mažesnės kainos spaudimą bei didins PSDF lėšų poreikį. Dėl išdėstytų argumentų manome, kad pasiūlymas yra žalingas pacientui ir siūlome jo atsisakyti.
