Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu daugelis pasaulio valstybių įvairiai stimuliuoja ekonomiką. Ekonomikos skatinimo svarbą ne kartą akcentavo aukšti valdžios pareigūnai, ekonomistai, verslininkai. Pasaulio ekonomikos atsigavimas yra siejamas su ekonomikos stimuliavimu, o stimulų nebuvimas – su besitęsiančia ekonomikos krize. Galima būtų išskirti šias pagrindines ekonomikos skatinimui naudojamas priemones:
· Centrinių bankų palūkanų normos mažinimas ir vykdoma kreditų ekspansija;
· Ekonomikos stimuliavimas valstybės biudžeto lėšomis;
· Protekcionizmas;
· Verslo sąlygų gerinimas.
Apie įgyvendinamų ekonomikos skatinimo planų veiksmingumą empiriškai spręsti dažnai sunku ar net neįmanoma. Ekonomikos stimuliavimui pateisinti visuomet randama įvairių duomenų, kurie rodo tariamai pagerėjusią situaciją. Tačiau jų priežasties – pasekmės ryšio su vykdoma politika įrodyti ar paneigti daugeliu atvejų neįmanoma. Nėra galimybės įvertinti situacijos, kuri būtų buvusi, jei būtų pasirinkta alternatyva skatinimo veiksmų nepradėti. Kokioje blogoje situacijoje (tikėtina ir dėl vykdomo ekonomikos stimuliavimo) bebūtų atsidūrusi šalies ekonomika, skatinimas dažniausiai teisinamas tuo, kad be skatinimo planų galėjo būti ir blogiau. Dėl šių priežasčių, kyla būtinybė kitaip vertinti ekonomikos stimuliavimo priemones, galvojant apie logiškas, neišvengiamas, nors dažnai empiriškai sunkiai identifikuojamas, jų pasekmes.
LLRI teikia savo poziciją dėl kiekvieno iš anksčiau išvardytų ekonomikos stimuliavimo būdų, aiškina jų naudojimo tikslingumą, pasekmes ekonomikai, aptaria ekonomikos stimuliavimo priemones vykdomas Lietuvoje.
Ekonomikos stimuliavimas kreditų ekspansija
Didžiausi pasaulio centriniai bankai prasidėjus ekonomikos nuosmukiui ėmė nuosekliai mažinti palūkanų normą. Dar 2008 metų pabaigoje Europos centrinio banko nustatoma palūkanų norma buvo 4,25 proc., o dabar jau pusę metų ji tesiekia 1 proc. JAV Federaliniai rezervai palūkanų normą iki 0,25 proc. sumažino dar 2008 metų gruodžio mėnesį ir ją laiko iki šiol. Grynųjų pinigų (t.y. fiziškai egzistuojančių) kiekis JAV pastaraisiais metais augo milžinišku tempu: šių metų lapkričio mėnesį grynųjų pinigų kiekis per metus buvo paaugęs 71 proc., per du metus – net 134* proc., t.y. daugiau nei dvigubai. Šis pinigų masės didinimas pratęsia ekonominį nuosmukį, sukelia trumpalaikį ekonomikos atsigavimą, tęsia pigių pinigų iliuziją, kuri ir sukėlė krizę.
*The Federal Reserve Board
http://www.federalreserve.gov/datadownload/Choose.aspx?rel=H.3
|
Centriniai bankai nustatydami palūkanų normą, už kurią skolina komerciniams bankams, nulemia pinigų kiekį rinkoje. Nustatoma palūkanų norma visuomet skiriasi nuo natūralios palūkanų normos, t.y. tos, kuri susiklostytų laisvoje rinkoje pagal bendrą vartojimo ir taupymo santykį. Nustatomos palūkanų normos dydis priklauso nuo centrinio banko vykdomos politikos tikslų. Centriniai bankai palūkanų normą kelia spartaus ekonomikos augimo metu, (kuomet siekiama mažinti infliaciją), bei mažinti ekonomikos augimui lėtėjant (siekiant mažinti nedarbo lygį). Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu centriniai bankai, mažindami palūkanų normą žemiau natūralaus (galimai susiklosčiusio pagal vartojimo ir taupymo santykį) lygio, skolina komerciniams bankams, kurie iš centrinių bankų pasiskolintus pinigus perskolina privačiam ar valstybiniam sektoriui. Šis centrinio banko vykdomas skolinimo apimčių didinimas ir yra vadinamas kreditų ekspansija.
Centrinių bankų vykdoma kreditų ekspansija yra pagrindinė verslo ciklų priežastis. Ekonomikos nuosmukį sukelia nustatomos dirbtinės (neatsižvelgiant į natūralų ekonomikoje susiklosčiusį santykį tarp vartojimo ir taupymo) palūkanų normos. Sumažėjusi pinigų kaina ir padidėjusi jų pasiūla siunčia klaidingus signalus į rinką, žmonės skatinami daugiau vartoti, investuotojai – investuoti į ilgalaikius projektus. Tai sukelia dirbtinį ekonomikos pakilimą, paremtą centrinio banko nustatyta žema palūkanų norma, pinigų kiekio didinimu ir pigių pinigų iliuzija. Iliuzijai išsikvėpus dirbtinis ir trumpalaikis ekonomikos pakilimas tampa ekonomikos nuosmukiu. Nuosmukis yra kreditų ekspansijos sukeltų padarinių korekcija – ji yra būtinas ekonomikos sugrįžimas prie natūralios, neiškreiptos būsenos. Todėl tolimesnis ekonomikos stimuliavimas centriniams bankams vykdant kreditų ekspansiją ir mažinant palūkanų normą – padaro ją ilgesnę ir sunkesnę.
Taigi, ekonomikos skatinimas kreditų ekspansija yra žalingas, jis neleidžia ekonomikai grįžti į natūralią padėtį, prailgina ekonomikos nuosmukį, švaisto ribotus išteklius.
Lietuvoje veikiant Valiutų valdybai, Lietuvos bankas negali mažinti palūkanų normos bei didinti pinigų kiekio, todėl ekonomikos stimuliavimas kreditų ekspansija nevykdomas. Galimybės mažinti palūkanų normą bei didinti pinigų masę nebuvimas yra vienas iš didžiausių Lietuvos ekonominių privalumų.
Ekonomikos stimuliavimas didinant valstybinio sektoriaus išlaidas
„Cash for clunkers“ („grynieji už išklerusius automobilius“) programa JAV yra vienas ekonomikos stimuliavimo valstybės biudžeto lėšomis pavyzdžių. Šia programa pasinaudoję žmonės galėjo atiduoti savo naudotą automobilį ir gauti iki 4500 JAV dolerių iš valstybės biudžeto naujam automobiliui pirkti. Programa buvo siekiama paremti automobilių gamintojus. Programai buvo išleista 3 mlrd. JAV dolerių, programoje dalyvavo 700 000 žmonių.
Apie mėnesį trukusi programa padidino naujų automobilių pardavimo apimtis, tačiau jai pasibaigus pardavimai smarkiai krito. Liepos ir rugpjūčio mėn. naujų automobilių pardavimas augo atitinkamai 16 ir 26 proc., rugsėjo mėn., programai pasibaigus pardavimai krito 41 proc.*
Taigi ši programa turėjo tik trumpalaikį poveikį. Neišsprendusi automobilių gamintojų problemų, ji tik nukėlė jas keliais mėnesiams į ateitį ir kainavo mokesčių mokėtojams 3 mlrd. dolerių. Dėl programos padidinę automobilių gamybą gamintojai vėl užpildys sandėlius paklausos neturinčia produkcija susidurdami su tomis pačiomis problemomis kaip ir iki šiol.
„Cash for clunkers“ programa turėjo ir kitų pasekmių. Sumažėjus naudotų automobilių kiekiui, pakilo jų kainos. Absurdiška tai, jog programos metu surinkti automobiliai buvo sunaikinami. JAV vyriausybė už mokesčių mokėtojų pinigus nusipirko turtą mokėjusi už jį daugiau, nei jis vertas**, savanoriškai jį sunaikino.
Dar vienas įdomus faktas yra tas, jog JAV mokesčių mokėtojų pinigai turėjo remti ne tik JAV, tačiau ir užsienio automobilių gamintojus, kadangi programos metu galėjo būti perkami ir importuoti automobiliai.
*The Wall Street Journal
http://online.wsj.com/article/SB125440186148556087.html?mod=WSJ_hps_LEFTWhatsNews#project%3DAUTOS90218%26articleTabs%3Dinteractive
** Jei JAV vyriausybės superkami automobiliai butų buvę verti daugiau už juos mokamos sumos, jie būtų buvę parduoti rinkoje nesinaudojant programa.
|
Valstybinio sektoriaus išlaidos mažina privataus sektoriaus vartojimą ir taupymą
Ekonomikos stimuliavimas dažnai vykdomas per valstybinio sektoriaus išlaidų didinimą, siekiant padidinti prekių ir paslaugų paklausą ir taip skatinti ekonomikos plėtrą. Tai gali būti daroma tiek tiesiogiai (didinant viešųjų pirkimų apimtį, didinant valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimus ar pan.), tiek teikiant tam tikras paslaugas (pavyzdžiui, užsiimant pinigų skolinimu privačiam sektoriui, teikiant garantijas) arba skiriant įvairias subsidijas, dotacijas ar kompensacijas (dotuojant atskirus verslus, kompensuojant tam tikras žmonių ar verslo išlaidas, teikiant finansinę pagalbą („bailout“) tam tikriems verslams.
Valstybinio sektoriaus išlaidos yra mokesčių mokėtojų pinigai: arba tiesiogiai surenkami per mokesčius, arba skolinantis, o vėliau skolą padengiant ateities mokesčių mokėtojų lėšomis. Valdžios išlaidų didinimas, siekiant padidinti prekių ar paslaugų paklausą, reikalauja kelti mokesčius (arba jų nemažinti, padidėjusių valdžios išlaidų dalimi) ir taip mažinti privataus sektoriaus prekių ir paslaugų paklausą. Dėl šios priežasties, ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios išlaidas turi tik perskirstomąją galią: didinama valdžios sektoriaus ir mažinama privataus sektoriaus paklausa. Dar kitaip ekonominėje literatūroje tai vadinama išstūmimo („crowding out“) efektu.
Šis perskirstymas turi ir kitų pasekmių, dėl kurių toks ekonomikos stimuliavimas tik dar labiau smukdo šalies ekonomiką. Svarbiausia jų – mokesčių padidinimas (arba jų nemažinimas) siekiant surinkti daugiau mokesčių ir padidinti valdžios išlaidas smukdo ekonominę veiklą, mažina jos apimtis. Ekonominės veiklos apmokestinimo didinimu siekiama per biudžetą perskirstyti didesnę dalį sukuriamos vertės (produkto/lėšų), tačiau tuo pat metu sumažina ir pačios ekonominės veiklos apimtis.
Dėl šios priežasties, didinant apmokestinimą, privataus sektoriaus pajamos po mokesčių mažėja greičiau nei auga viešojo sektoriaus pajamos. Mokesčių didinimas ekonominio nuosmukio laikotarpiu gali ir sumažinti valstybės biudžeto pajamas. Šiuo atveju, dėl padidėjusių mokesčių susitraukusi ekonominė veikla lemia tai, jog mažėja tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus pajamos (efektas, kuomet didinant mokesčius mažėja biudžeto pajamos, vadinamas Lafero efektu). Taigi, siekis didinti valdžios sektoriaus išlaidas didinant mokesčius ir taip stimuliuojant ekonomiką ne tik negali padidinti bendros (valstybinio ir privataus sektorių) paklausos, tačiau ją tik sumažina.
Kartais išsakomas argumentas, kad valdžios sektoriaus išlaidų padidinimas būtų postūmis, „impulsas“ bendros paklausos atsigavimui, kuri vėliau didėtų net ir sumažinus valdžios sektoriaus išlaidas. Šis argumentas yra nepagrįstas, kadangi nėra jokios priežasties, kodėl po ekonomikos stimuliavimo sumažintos valdžios sektoriaus išlaidos nesumažintų ir bendros paklausos, ar kad dėl pirminio valdžios išlaidų padidinimo atsirastų papildoma privataus sektoriaus paklausa.
Kitas finansinis ekonomikos stimuliavimo šaltinis didinant valstybinio sektoriaus išlaidas yra valdžios skolinimasis. Viena neigiama valdžios sektoriaus skolos didinimo pasekmė yra ta, jog jei valdžia skolinasi vidaus rinkoje, ji sumažina galimybes skolintis šalies verslui ir žmonėms. Finansiniai ištekliai pereina iš privataus į valstybinį sektorių, dėl to atsiranda jų trūkumas, didėja skolinimosi kaina. Taip pat, didėjanti valdžios sektoriaus skola, už kurią mokamos palūkanos, yra našta, kuri padidėjusių mokesčių pavidalu užkraunama ateities mokesčių mokėtojams. Tai ypač aktualu ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, kuomet padidėjus skolinimosi kainai išauga ir paskolos aptarnavimui skiriamų lėšų poreikis. Lietuvoje 2009 metais valstybės skolos palūkanoms ir paskolos grąžinimui skirta maždaug 1 mlrd. Lt. Manoma, kad 2010 m. skolos našta biudžetui padidės iki 1,6 mlrd. Lt. ir sieks beveik dešimtadalį valstybės biudžeto išlaidų. Tai iškalbingi skaičiai, parodantys, kokia našta mūsų laukia ateityje dėl šiandienos valdžios sektoriaus gyvenimo ne pagal išgales.
Kitas valstybinio sektoriaus išlaidų didinimo Europos Sąjungos (ES) šalyse šaltinis yra ne skolinimasis ar mokesčių didinimas, o ES struktūrinių fondų parama. Pavyzdžiui, Lietuvoje 2009 m. ES lėšos sudarė maždaug 25 proc. valstybės biudžeto, planuojama, jog 2010 sudarys apie 30 proc. Lietuvoje dalis ekonomikos stimuliavimo tikslais naudojamų lėšų yra ES paramos lėšos, todėl jų negalima priskirti tiesioginiam mokesčių naštos didėjimui ar skolinimuisi. Nepaisant to, ES paramos lėšos nėra „nemokamos“, t.y. daugeliu atvejų dalį iš ES lėšų vykdomų projektų turi kofinansuoti valstybės biudžeto lėšos. Todėl ir ES lėšų panaudojimas didinant valstybės sektoriaus išlaidas turi įtakos valstybės biudžetui ir mokesčių mokėtojams.
Viešieji darbai laikomi viena iš ekonomikos skatinimo valstybės biudžeto lėšomis priemonių, jais siekiama didinti užimtumą, teikti socialinę paramą. Viešiesiems darbams finansuoti naudojamos valstybės biudžeto lėšos. Kaip ir visų kitų ekonomikos stimuliavimo priemonių, viešųjų darbų finansavimas iš biudžeto reikalauja didinti mokesčius (arba jų atitinkamai nemažinti), todėl mažina privataus sektoriaus vartojimą ir investicijas. Todėl savo pasekmėmis viešieji darbai iš esmės nesiskiria nuo kitų ekonomikos stimuliavimo būdų didinant valdžios sektoriaus išlaidas. Viešieji darbai kuria darbo vietas viešajame sektoriuje, tačiau reikalauja biudžeto lėšų, todėl naikina darbo vietas ir mažina žmonių pajamas privačiame sektoriuje.
Tam, kad viešieji darbai neturėtų dar ir kitų neigiamų pasekmių (konkurencinės aplinkos iškraipymo), jie turi būti organizuojami taip, jog nekonkuruotų su privačiu sektoriumi. Turi būti aiškiai deklaruojama, jog viešieji darbai yra skirti didinti užimtumą ir teikti socialinę paramą, o jais atliekama tokia veikla, dėl kurios atsiradimo privatus sektorius neatsidurtų blogesnėje padėtyje (t.y. šiuose darbuose viešasis sektorius turi nekonkuruoti su privačiu sektoriumi.).
Viešųjų darbų atmaina yra dalies darbo vietos kainos privačiame sektoriuje subsidijavimas iš valstybės biudžeto. Šiuo atveju subsidiją gavusiam darbdaviui sumažėja jam tenkanti darbo vietos išlaidų dalis. Turint omenyje tai, kad darbo jėgos kainą reguliuoja valstybė, nustatydama minimalią algą, tokia išlaidų darbo vietai sumažinimo priemonė galėtų būti pateisinama kaip minimalios mėnesinės algos naštos sumažinimas, kuomet darbdaviui samdyti žmogų už minimalią algą neapsimoka. Nepaisant to, ši priemonė turi neigiamų pasekmių: darbo vietos subsidijavimui yra naudojamos biudžeto lėšos, už darbo vietą mokama daugiau nei darbo vietos kaina rinkoje. Todėl spręsti nedarbo problemą reikia ne subsidijuojant darbo vietą, o mažinant minimalią mėnesinę algą.
Taigi, valstybinio sektoriaus išlaidų didinimas yra netinkama ekonomikos stimuliavimo priemonė, ji ne tik negali pagerinti šalies ekonominės situacijos, tačiau ją tik pablogina didindama mokesčių naštą privačiam sektoriui.
Valstybinio sektoriaus išlaidos iškraipo konkurencinę aplinką
Kita valdžios išlaidų didinimo pasekmė – konkurencijos sąlygų tarp sektorių iškraipymas. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ekonomikos stimuliavimo priemonės yra taikomos orientuojantis į tam tikrus sektorius, ar konkrečias įmones. Tai ypač akivaizdu kalbant apie mokesčių lengvatas, dotacijas, valdžios skolinimą ar garantijų teikimą konkretiems sektoriams, tam tikros rūšies išlaidų kompensavimą. Sektoriai, kuriuose ekonomikos stimuliavimo tikslu leidžiamos valstybės biudžeto lėšos, yra skatinami, tuo tarpu likusieji turi verstis be valdžios perskirstymu sukurtos paklausos, nukenčia dėl pakeltų mokesčių, sumažėjusios privataus sektoriaus paklausos. Tad jei privatus vartojimas remia tuos sektorius ir veiklas, kurie yra paklausiausi ir reikalingiausi, valstybės išlaidos remia tuos, kuriuos pasirenka valdžia.
Konkurencinės aplinkos iškraipymas taip pat būdingas ir ES paramos lėšų naudojimui. Įmonės, gavusios ES paramą, konkuruoja su jos negaunančiomis įmonėmis. Konkurenciją iškraipo sektoriai, kuriems skiriamas prioritetas gauti ES paramos lėšas, ES paramos skyrimo taisyklės ir kriterijai, pagal kuriuos vieni verslai ar įmonės išskiriami iš kitų. ES lėšos tampa instrumentu, kuriuo valdžia, o ne rinka, skirsto išteklius, formuoja ūkio struktūrą.
Taip pat, ES paramos negavusioms įmonėms dėl išteklių sunkiau konkuruoti su ES paramą gavusiomis įmonėmis. Įvairiems projektams skiriamos ES lėšos pakelia kainas, (pvz., įmonės už ES lėšas vykdydamos statybos darbus gali pasiūlyti didesnes kainas). Tai tiesiogiai paveikia ES paramos lėšų negavusias įmones, įgyvendinančias analogiškus projektus.
Vienas iš konkurencinės aplinkos iškraipymo pavyzdžių naudojant valstybės biudžeto lėšas yra eksporto skatinimas. Ši ekonomikos stimuliavimo priemonė būdinga ir Lietuvai. Užsienio paklausa šalies prekėms ir paslaugoms yra tiek pat svarbi kiek ir vidinė paklausa, todėl tik į eksportuojančias orientuotų valstybės skatinimo priemonių naudojimas iškraipo konkurenciją tarp eksportuojančių ir neeksportuojančių įmonių. Lietuvoje smarkiai sumažėjus vidinei prekių ir paslaugų paklausai eksportas yra matomas kaip vienas iš ekonomikos atsigavimo šaltinių, didinantis Lietuvos prekių ir paslaugų paklausą. Tačiau valstybės biudžeto parama negali tapti šalies eksportuojamų prekių ir paslaugų konkurencingumo pagrindu, eksportuojančių įmonių rėmimas pažeidžia kitų įmonių, mokesčių mokėtojų interesus.
Taigi, ekonomikos stimuliavimas didinant valstybinio sektoriaus išlaidas iškraipo konkurencines sąlygas, biudžeto išlaidos tampa valdžios instrumentu formuoti ūkio struktūrą, pasirinkti „laimėjusius“ ir „pralaimėjusius“.
Valstybinio sektoriaus išlaidos iškreipia vartojimo ir taupymą santykį
Dar vienas už valstybės išlaidų didinimą taip skatinant ir stimuliuojant ekonomiką išsakomas argumentas yra tai, kad privatus sektorius nepakankamą dalį savo pajamų skiria vartojimui, ir taip smukdo vartojimu paremtą ūkio plėtrą. Teigiama, kad valdžia, padidinusi mokesčius ir surinktas lėšas naudodama išlaidų didinimui, gali padidinti vartojimą ir taip stimuliuoti ūkį.
Valdžia, pakeldama mokesčius ir šia dalimi didindama savo išlaidas, didina vartojimą lyginant su taupymu (nors vartojimas absoliučiu dydžiu gali ir nepadidėti, tačiau padidėja santykyje su taupymu). Tačiau žmonių pasirinktas santykis tarp vartojimo šiandien ir taupymo bei vartojimo ateityje nėra atsitiktinis. Jis parodo, kokią dalį savo pajamų žmonės nori skirti vartojimo gėrybėms, o kurią (per taupymą) – investuoti ir vartoti vėliau. Žmonių sutaupytos lėšos niekur nedingsta, jos yra investuojamos, už jas perkamos kapitalinės gėrybės. Taupymas yra pagrindinis ekonomikos plėtros variklis, leidžiantis didinti ekonomikos našumą, investuoti į naujus gamybos metodus, didinantis ekonominę gerovę.
Valdžia, keldama mokesčius ir didindama perskirstymą, didina ir natūralaus (esančio laisvoje rinkoje) santykio tarp vartojimo bei taupymo iškraipymą. (Mokesčių mažinimas artintų ekonomikoje esantį taupymo ir vartojimo santykį prie natūralaus, kadangi per prievartą perskirstoma pajamų dalis mažėtų). Didindama vartojimą ir mažindama taupymą bei investicijas valdžia ekonominius išteklius nukreipia į šiandienos vartojimą, atitraukdama juos nuo taupymo ir investicijų.
Valdžios siekis mažinti taupymą ir didinti vartojimą gali sukelti trumpalaikį vartojimo gėrybių paklausos padidėjimą, tačiau tuo pat metu yra žalingas, nes mažina ilgalaikę ekonomikos plėtrą.
Ekonomikos stimuliavimas didinant valstybės sektoriaus išlaidas Lietuvoje
Lietuvos „Ekonomikos skatinimo plane“ taip pat numatytos ir vykdomos įvairios ekonomikos skatinimo priemonės. Tai biudžeto ir kitų šaltinių lėšų skolinimas smulkiam ir vidutiniam verslui, garantijų teikimas, palūkanų kompensavimas, eksporto ir investicijų skatinimas (t.y. eksporto kredito draudimo išlaidų kompensavimas, ES struktūrinių fondų parama įmonėms, ieškančioms prekybos partnerių užsienyje, siekis teikti valstybės garantijas eksporto kredito draudimui ir kt.), visuomeninės reikmės ir privačių pastatų renovavimas, spartesnis ES paramos lėšų panaudojimas. Visos šios priemonės turi minėtas ydas: jos reikalauja biudžeto lėšų, yra nukreiptos tik į tam tikrus sektorius, iškraipo konkurenciją.
Visuomeninės reikmės bei privačių pastatų renovavimas, kaip ekonomikos stimuliavimo priemonė, reikalauja atskiro aptarimo. Renovavimu siekiama dviejų tikslų: viena vertus, didinti pastatų energetinį efektyvumą, kita vertus – skatinti dideliame nuosmukyje esantį statybų sektorių.
Sprendimas renovuoti valstybės žinioje esančius visuomeninės paskirties pastatus turi būti pagrįstas kaštų ir naudos analize ir priimtas ne kaip ekonomikos stimuliavimo, o kaip ateities valstybės biudžeto lėšų taupymo sprendimas. Privačių daugiabučių renovavimas naudą teikia pirmiausia patiems daugiabučių savininkams, todėl ir sprendimas renovuoti, su juo susijusi rizika bei finansavimas turi tekti jiems. Šiuo metu privačių daugiabučių renovavimo programa savininkams iš valstybės biudžeto ir ES paramos lėšų padengia 15 proc. renovavimo išlaidų. Todėl galima teigti, jog sprendimas renovuoti gali būti priimamas ir tuomet, jei be biudžeto ar ES paramos lėšų renovavimas neapsimokėtų, t.y. išlaidos renovavimui nepadengtų ateities naudos iš taupymo. Taip pat, daugiabučių renovavimas biudžeto ir ES paramos lėšomis remiant statybų sektorių iškraipo lygią konkurenciją tarp sektorių, atideda reikalingą statybų sektoriaus susitraukimą ir persiorientavimą.
Ekonomikos skatinimas protekcionistinėmis priemonėmis
2009 m. lapkričio mėnesį Europos Komisija pristatė ataskaitą* apie pagrindinių ES prekybos partnerių taikomus laisvos prekybos apribojimus. Joje teigiama, jog nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2009 m. spalio mėn. ES prekybos partneriai pažeisdami laisvos prekybos susitarimus pritaikė 223 prekybą ribojančias priemones. Dalis šių priemonių tiesiogiai pažeidė šalių įsipareigojimus Pasaulio prekybos organizacijai. Daugiausia apribojimų pritaikė Rusija, Argentina, Indonezija, JAV, Kinija. Ataskaitoje taip pat teigiama, jog ES prekybos partnerių taikomos importą ribojančios priemonės (tokios kaip muitai, kvotos, licencijos, importo draudimas) gali pakenkti apie 5 proc. ES eksporto. Dauguma ribojančių prekybą priemonių paveikė pagrindinius ES ekonomikos sektorius: plieno, automobilių, maisto ir tekstilės pramonei.
*Europos Komisija
http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2009/november/tradoc_145270.pdf
|
Siekdamos stimuliuoti ekonomiką valstybės dažnai imasi protekcionizmo. Protekcionizmu siekiama apsaugoti, paremti šalies ūkio subjektus konkuruojant su užsienio ūkio subjektais. Protekcionizmo išraiškų gali būti įvairių, dažniausiai pasitaikančios yra šios: draudimas importuoti, importo muitai ir kvotos, kokybiniai ar kiti reikalavimai importuojamoms prekėms.
Protekcionizmas, dirbtinai palaikydamas šalies ūkio subjektų prekių paklausą, riboja vartotojo pasirinkimą, galimybę rinktis pigesnę ar/ir geresnės kokybės importuotą prekę. Taip patenkinant proteguojamų įmonių interesus pažeidžiami vartotojo interesai, vartotojas atsiduria blogesnėje padėtyje.
Proteguojamoms įmonėms ar sektoriams mažėja poreikis orientuotis į vartotoją, didinti savo konkurencingumą, kadangi paklausa jų produkcijai dirbtinai užtikrinama ir palaikoma protekcionistinėmis priemonėmis. Šių priemonių taikymas palaiko nekonkurencingą šalies ūkio struktūrą, neleidžia ekonomikai atsisakyti nekonkurencingų sektorių ir didinti konkurencingumą kituose. Protekcionizmas konkurenciją iškraipo ne tik tarptautiniu, tačiau ir šalies lygmeniu. Proteguojami sektoriai atsiduria santykinai geresnėje padėtyje nei tie, kuriems protekcionizmo priemonės nėra taikomos.
Protekcionizmas yra žalinga ekonomikos stimuliavimo priemonė, jis prieštarauja laisvos prekybos principams, riboja vartotojo pasirinkimą, pažeisdama vartotojo interesą skatina nekonkurencingas įmones, stabdo reikalingus šalies ūkio struktūrinius pasikeitimus.
Ekonomikos stimuliavimas gerinant verslo sąlygas
Vienintelis veiksmingas, neturintis neigiamų pasekmių ekonomikos stimuliavimo būdas yra verslo sąlygų gerinimas. Greitas ir žymus verslo sąlygų pagerinimas didina patrauklumą užsiimti ekonomine veikla, skatina verslą, leidžia ekonomikai greičiau atsigauti. Verslo sąlygų gerinimas ypač svarbus ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, kuomet valdžia, siekdama padidinti mažėjančias valstybės biudžeto pajamas, yra linkusi bloginti verslo sąlygas didindama mokesčius, taip dar labiau gilindama ekonomikos nuosmukį. Mokesčių, administracinės, verslo reguliavimo naštos sumažinimas nuosmukio metu gali tapti esminiu ekonomikos atsigavimo postūmiu, neturinčiu anksčiau minėtų ekonomikos stimuliavimo ydų.
Dauguma verslo sąlygų gerinimo priemonių, skirtingai nuo kitų ekonomikos stimuliavimo būdų, nėra papildoma našta biudžetui. Taip pat, naudojant kitus ekonomikos skatinimo būdus iš jų naudą dažniausiai gauna tik tam tikri sektoriai ar įmonės (pvz., sektoriai, pasinaudoję padidintomis valdžios sektoriaus išlaidomis, sektoriai, kurių atžvilgiu vykdoma protekcionistinė politika), o kiti sektoriai, vartotojai ar visi mokesčių mokėtojai patiria žalą (padidėjus mokesčiams, augant valstybės skolai, infliacijai, vartotojo pasirinkimo apribojimams). Verslo sąlygų gerinimas visus sektorius paveikia vienodai, neiškraipo konkurencijos sąlygų. Gerinant verslo sąlygas visuomet skatinami ir tie sektoriai, kurie įgyvendinant kitas ekonomikos stimuliavimo priemones liktų tiesiogiai nepaliesti, ar kurių padėtis dėl skatinimo tik blogėtų.
Nepaisant to, kad Lietuvos ekonomikos skatinimo plane verslo sąlygų gerinimas yra įvardintas kaip viena iš ekonomikos skatinimo priemonių, iki šiol verslo sąlygos Lietuvoje tik blogėjo. Padaryti sprendimai buvo smulkmeniški, turintys mažai poveikio. Daug gerų iniciatyvų ir pasiūlymų, nukreiptų į verslo sąlygų gerinimą, neišvysta dienos šviesos, laukia Seimo ar Vyriausybės pritarimo. Verslo sąlygas blogina nuolat didinami mokesčiai. Jei kokie sprendimai verslo sąlygų gerinimo srityje ir bus padaryti, jų įsigaliojimas gali nutolti į ateitį, kurioje jie nebebus tokie gyvybiškai svarbūs. Reformuotinų sričių Lietuvoje yra daug. Svarbiausios jų: darbo santykių reguliavimo laisvinimas, teritorijų planavimo paprastinimas, mokesčių mažinimas, verslą kontroliuojančių institucijų apimties, skaičiaus, jų naštos verslui mažinimas.
Daugelis pasaulio valstybių pasirinkusios kitus nei verslo sąlygų gerinimas ekonomikos stimuliavimo būdus, todėl žymus ir greitas verslo sąlygų Lietuvoje gerinimas galėtų tapti išskirtiniu Lietuvos bruožu švelninant ekonomikos nuosmukį. Ne tik dėl to, kad verslo sąlygų gerinimas yra retai akcentuojama ekonomikos stimuliavimo priemonė, tačiau ir todėl, jog ji yra vienintelė tikrai veiksminga, nedaranti žalos ekonomikai priemonė. Iš esmės gerinant verslo sąlygas Lietuva galėtų pritraukti daugiau užsienio investicijų, mažėtų nedarbas, augtų šalies konkurencingumas, didėtų eksportas, būtų geriau ir pigiau patenkinami vartotojų poreikiai, padėtas tvirtas pagrindas ekonomikos atsigavimui ir tolimesniam augimui.
Išvados:
· Vienas iš pagrindinių šiandieninėje ekonomikoje naudojamų ekonomikos stimuliavimo būdų yra centrinių bankų palūkanų normos mažinimas ir vykdoma kreditų ekspansija. Ekonomikos stimuliavimas kreditų ekspansija iškreipia natūralaus vartojimo ir taupymo apimtis, dar labiau išbalansuoja ekonomiką, sukelia trumpalaikį pakilimą, vėliau – gilesnį nuosmukį.
· Ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios išlaidas turi tik perskirstomąją galią, didinant valdžios sektoriaus išlaidas mažinamas privatus vartojimas ir investicijos. Siekis didinti valdžios sektoriaus išlaidas didinant mokesčius ir taip stimuliuojant ekonomiką ne tik negali padidinti bendros (valstybinio ir privataus sektorių) paklausos, tačiau ją tik sumažina.
· Ekonomikos stimuliavimas valstybės sektoriaus išlaidų didinimu iškreipia konkurenciją. Sektoriai, kuriuose ekonomikos stimuliavimo tikslu leidžiamos valstybės biudžeto lėšos, yra skatinami, tuo tarpu likusieji sektoriai turi verstis be valdžios perskirstymu sukurtos paklausos, nukenčia dėl pakeltų mokesčių, sumažėjusios privataus sektoriaus paklausos.
· Taupymas yra pagrindinis ekonomikos plėtros variklis, leidžiantis didinti ekonomikos našumą, investuoti į naujus gamybos metodus, didinantis ekonominę gerovę. Todėl valdžios siekis mažinti taupymą ir didinti vartojimą mokesčiais perskirstant didesnę dalį pajamų gali sukelti trumpalaikį vartojimo gėrybių paklausos padidėjimą, tačiau tuo pat metu yra žalingas, mažina ilgalaikę ekonomikos plėtrą.
· Protekcionizmas nėra tinkama ekonomikos stimuliavimo priemonė, jis prieštarauja laisvos prekybos principams, riboja vartotojo pasirinkimą. Ši priemonė, pažeisdama vartotojo interesą, skatina nekonkurencingas įmones, stabdo reikalingus šalies ūkio struktūrinius pasikeitimus.
· Vienintelis veiksmingas ir neturintis neigiamų pasekmių ekonomikos stimuliavimo būdas yra verslo sąlygų gerinimas. Greitas ir žymus verslo sąlygų pagerinimas didina patrauklumą užsiimti ekonomine veikla, skatina verslą, leidžia ekonomikai greičiau atsigauti.
