Į kovą dėl žmonių gyvenimo būdo yra įsitraukę ir valstybės, ir verslas. Šiandien įprasta diskutuoti, ar apriboti teisę rinktis rūkyti, vartoti alkoholį, dėvėti kailinius ar paprasčiausiai, valgyti tam tikrą maistą ar tam tikrą maisto kiekį. Kitų potencialiai „rizikingų“ sričių atžvilgiu ši pozicija nėra tokia griežta. Pavyzdžiui, azartinių lošimų atveju, azartiniai lošimai kazino laikomi kontrolės reikalaujančiu dalyku. Tuo tarpu loterijas ar lošimą akcijų biržoje siekiama kontroliuoti kur kas mažiau. Verslas siekia pasiūlyti galimybių patenkinti net ir tiems poreikiams, kurių dalis visuomenės ar valstybinė politika netoleruoja.
Tačiau ką daryti, jei vieno asmens pasirinkimai sukelia per didelę riziką tam pačiam ar kitiems asmenims? Tokiais atvejais turime teisę reikalauti, kad vienų asmenų elgesys neturėtų neigiamo poveikio kitiems: tiek, kiek vienų elgesys darys poveikį kitiems, pirmieji bus laikomi atsakingais už savo pasirinkimus. Tačiau jei pirmiesiems iš viso neleidžiame pasirinkti, net kai pasirinkimai neturi jokios įtakos aplinkiniams, gali kilti pagrįstų abejonių, ar gyvename vis dar laisvoje visuomenėje.
Šis darbas skirtas aptarti, į ką reikia atkreipti dėmesį planuojant ir įgyvendinant valstybės alkoholio kontrolės politiką. Keliami trys pagrindiniai klausimai:
· kodėl iš esmės yra reikalinga alkoholio kontrolės politika;
· kokia alkoholio kontrolės politika yra šiuo metu vykdoma Lietuvoje;
· kokiais būdais ar kuriomis kryptimis tikslinga tobulinti esamą alkoholio kontrolės politiką, viena vertus, siekiant, kad alkoholio kontrolė iš tiesų atliktų tai, kam ji skirta – mažintų su alkoholio vartojimu susijusią žalą,– bei, kita vertus, kad alkoholio kontrolė netaptų nepagrįstu asmens suvaržymų šaltiniu.
Darbe išdėstyti argumentai nėra skirti alkoholio vartojimui skatinti. Taip pat nėra siūlomas universalus ir užtikrintas su alkoholio vartojimu susijusių problemų sprendimas. Siekiama išryškinti klausimus, į kuriuos privalu atsakyti kuriant alkoholio kontrolės politiką, bei siūlomos galimos šios politikos gairės.
Darbo išvados daromos remiantis teorine alkoholio kontrolės principų ir priemonių analize, Lietuvos Respublikos teisės aktų apžvalga, Tarptautinio alkoholio politikos centro (International Center for Alcohol Policy, ICAP) pateikiama alkoholio kontrolės politiką analizuojančių mokslinių tyrimų apžvalga
[1] bei kitais teoriniais ar empiriniais moksliniais tyrimais.
Alkoholio kontrolės politikos reikalingumo pagrindimas
Alkoholio vartojimas nuo priešistorinių laikų yra neatsiejama daugelio pasaulio kultūrų dalis, teikianti plačią įvairių tradicijų, vartojimo būdų, mitų ir elgesio panoramą. Mūsų kultūra nėra išimtis. Tiek pačioje Lietuvoje, tiek Europos ar krikščioniškoje kultūroje alkoholio vartojimas suvokiamas kaip normalus ir įprastas gyvenimo reiškinys. Taip pat ir Europos parlamento 2007 m. rugsėjo 5 dieną priimtoje rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos strategijos remti valstybes nares mažinant alkoholio daromą žalą
[2] aiškinama, kad alkoholio vartojimas gali būti pripažįstamas Europos kultūros paveldo dalimi ir gyvenimo būdu.
Tuo pačiu alkoholio vartojimas teikia apčiuopiamą žalą asmeniui ir visuomenei. Dėl alkoholio vartojimo atsiradę sveikatos sutrikimai, nelaimingi atsitikimai darbe, buityje, yra našta, kurios dydį galima įvertinti.
Diskusijos kyla dėl to, koks vartojimas turėtų būti ribojamas ir kokios priemonės turėtų būti pasirinktos valstybės lygmeniu.
Alkoholis nebūtų vartojamas, jei šis vartojimas neteiktų žmonėms naudos, kaip ta nauda pačiam alkoholio vartotojui bebūtų suprantama. Kita vertus, nekyla abejonių, kad nesaikingas ar neatsakingas alkoholio vartojimas gali ir dažnai sukelia žalą vartojančiam asmeniui ar jį supantiems žmonėms.
Alkoholio vartojimas teikia tokią tikrą ar įsivaizduojamą naudą:
· nauda asmeniui – teikia malonumą, sukelia atsipalaidavimą, gerina maisto kokybę, gali skatinti kūrybiškumą, įvairių tyrimų duomenimis gali mažinti širdies ir kraujagyslių ligų pasireiškimo tikimybę vyresniems žmonėms, gali sumažinti osteoporozės, diabeto, kognityvinės funkcijos ir kitų ligų susirgimo tikimybę (nauda sveikatai ir netiesiogiai ekonominė nauda dėl sumažėjusių kaštų, reikalingų gydymui);
· socialinė nauda – skatina socialinę interakciją (skatina atvirumą);
· ekonominė nauda – alkoholio pramonėje, prekyboje ir susijusiose ūkio srityse (žemės ūkio, logistikos, aptarnavimo sferos, turizmo ir pan.) sukuriamos darbo vietos ir pajamos žmonėms, pajamos valstybei akcizų ir mokesčių pavidalu.
Alkoholio vartojimas sukelia tokią žalą:
– žala asmeniui:
sukelia organizmo apsinuodijimą; sukelia tam tikras širdies ir kraujagyslių ligas, kepenų cirozę, silpnaprotystę, priklausomybę nuo alkoholio ir pan.; didina traumų riziką darbe, namie, vairuojant transporto priemonę ir pan.; gali sąlygoti mirtį dėl su alkoholio vartojimu susijusių traumų ar sveikatos problemų.
– žala aplinkiniams:
gali sąlygoti agresiją, smurtą, traumas; gali sukelti žalą nuosavybei; gali sukelti aplinkinių mirtį (dėl smurto, neblaivių vairuotojų ir pan.);
– žala ekonomikai:
sąlygoja žemą produktyvumą darbe, darbo praleidinėjimą ar prarastą darbingumą; sukelia sveikatos apsaugos ir gydymo paslaugų kaštus.
Alkoholio kontrolė iš esmės reikalinga tam, kad subalansuotų galimą ar esamą su alkoholio vartojimu susijusią naudą ir žalą. Kalbant tiksliau, ji reikalinga tam, kad, viena vertus, būtų minimizuota alkoholio sukeliama žala, bet, kita vertus, maksimizuota teikiama nauda, tiek individualaus asmens, tiek visos visuomenės mastu. Sąvoka „alkoholio kontrolė“ iš esmės reiškia ar bent privalo reikšti alkoholio sukeliamos ar galimos sukelti žalos kontrolę. Sąvoka „kontrolė“, savo ruožtu, reiškia ar bent privalo reikšti valdymą. Kitaip tariant, alkoholio kontrolės politikos esminis tikslas privalo būti suprastas kaip alkoholio sukeliamos ar galimos sukelti žalos valdymas.
Dauguma asmenų vartoja alkoholį nesukeldami žalingų pasekmių nei sau, nei aplinkiniams ir tik dalis asmenų sukelia ar patiria su alkoholio vartojimu susijusią žalą. Tai, jog tik dalies vartotojų nesugebėjimas tinkamai elgtis su alkoholiu neša žalą kitiems asmenims, turėtų būti svarus argumentas vertinant suvaržymų visiems likusiems žmonėms primestą proporcingumą. Todėl alkoholio kontrolės politika privalo būti kuriama taip, kad siekiant suvaldyti alkoholio sukeliamą žalą, pasireiškiančią tik visuomenės mažumoje, nebūtų primesti nepagrįsti apribojimai likusiai visuomenės daugumai.
Alkoholio vartojimas įvairiose šalyse ir įvairiuose kontekstuose stipriai skiriasi. Dėl šios priežasties negali būti vieno ir visuose kontekstuose efektyvaus alkoholio kontrolės priemonių rinkinio. Kad alkoholio kontrolės politika būtų efektyvi ir nežlugtų, ji, visų pirma, turi pripažinti, kokį vaidmenį alkoholio vartojimas vaidina kasdieniame žmonių gyvenime.
Planuojant ir formuojant alkoholio kontrolės politiką būtina nuo pat pradžių kuo aiškiau ir konkrečiau apibrėžti siekiamą reguliavimų rezultatą. Analizuojant galimas taikyti priemones būtina apsvarstyti, ar nėra alternatyvių būdų, kurie pasiektų tuos pačius tikslus, tačiau mažesniais kaštais ir mažiau ribodami asmenį ar visuomenę. Tam tikri reguliavimai turi būti naudojami tik tada, jei užtikrinama adekvati tų reguliavimų priežiūra ir palaikymas. Galų gale, kad pradėti taikyti reguliavimai neatneštų nepageidaujamų pasekmių, svarbu suvokti norimų naudoti priemonių ribotumus,.
Individualaus asmens lygmenyje alkoholio kontrolės politika reikalinga:
– gerinti asmens įgūdžius vykdyti informacija paremtus sprendimus;
– keisti asmens alkoholio vartojimo elgesį, skatinant sveiką ir nekenksmingą gyvenseną bei smerkiant ir užkertant kelią žalingam alkoholio vartojimo elgesiui ir būdams;
– užtikrinti asmens ir pasirinkimo laisves, nepažeidžiant (kuo mažiau pažeidžiant) šio ir kitų asmenų teises;
– saugoti asmens gerovę ir sveikatą bei apsaugoti nuo kitų asmenų galimos sukelti žalos;
– teikti asmeniui pagrįstą prieigą prie vartojimo produktų.
Visuomenės lygmenyje alkoholio kontrolės politika reikalinga:
– keisti elgesį, skatinant pozityvų ir užkertant kelią žalingam alkoholio vartojimo elgesiui ir būdams;
– mažinti piktnaudžiavimo alkoholiu sukeliamos žalos mastą;
– užtikrinti visuomenės saugumą;
– mažinti visuomenei sukeliamus kaštus;
– sudaryti sąlygas teikti gydymo ir kitokios paramos paslaugas tiems, kas piktnaudžiaudami alkoholiu sukelia sau žalą ar kas kenčia nuo kitų asmenų piktnaudžiavimo alkoholiu sukeliamos žalos.
Lietuvos alkoholio kontrolės politikos tikslai ir pagrindinės priemonės
Lietuvoje vykdomos alkoholio kontrolės politikos pagrindinis tikslas pagal Valstybės alkoholio kontrolės programą
[3] yra mažinti alkoholio pasiūlą ir vartojimą, piktnaudžiavimą alkoholiu bei jo daromą žalą žmonių sveikatai ir Lietuvos ūkiui. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas
[4], kuriuo įgyvendinama alkoholio kontrolės politika, ir yra skirtas mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti alkoholio produktus ūkio subjektams teisinius pagrindus.
Taigi galima išskirti tokius Lietuvos alkoholio kontrolės politikos tikslus:
– mažinti alkoholio vartojimą;
– mažinti alkoholio pasiūlą ir prieinamumą;
– mažinti alkoholio prieinamumą nepilnamečiams;
– mažinti piktnaudžiavimą alkoholiu;
– mažinti alkoholio daromą žalą sveikatai;
– mažinti alkoholio daromą žalą šalies ūkiui.
Matome, kad vienas svarbiausių alkoholio kontrolės politikos Lietuvoje tikslų yra sumažinti bendrą suvartojamo alkoholio kiekį. Tokio tikslo pagrindimas yra paprastas – nustatyta statistinė koreliacija tarp bendro suvartojamo alkoholio kiekio ir rodiklių, žyminčių su alkoholiu susijusios žalos dydį (ligos, mirtys ir pan.). Todėl aiškinama, jog jei sumažės bendras suvartojamo alkoholio kiekis, sumažės ir su alkoholiu susijusių problemų mastas.
Lietuvoje taikoma alkoholio kontrolės politika yra nukreipta į bendrus populiacijos rodiklius: bendras suvartojamas alkoholio kiekis, su alkoholio vartojimu susiję susirgimai, traumos ir mirtys, su alkoholio vartojimu susiję nusikaltimai ir pan. Tačiau tokia į bendrus populiacijos rodiklius nukreipta alkoholio kontrolės politika pasižymi vienu esminiu trūkumu. Ji nesugeba atskirti tų, kieno alkoholio vartojimas sukelia žalingas pasekmes, ir tų, kieno vartojimas nesukelia žalingų pasekmių. Savo esme tokia politika taikosi į mažiausią bendrą vardiklį ir todėl, viena vertus, jai trūksta lankstumo reaguoti į problemiškiausiose srityse kylančias problemas bei, kita vertus, nepagrįstus suvaržymus patiria tie, kurių alkoholio vartojimas nekelia problemų.
Epidemiologiniai tyrimai gali duoti atsakymus apie tikslesnius alkoholio vartojimo būdus – abstinencijos ir vartojimo lygį, vartojimo dažnį ir kiekį, atskirų socialinių grupių vartojimą. Vartojimo būdų analizė leistų pasirinkti tikslesnes priemones, tiksliau ir aiškiau formuluoti siektinus rezultatus. Galiausiai geriau nutaikyta alkoholio kontrolės politika galėtų gauti ir didesnę gyventojų paramą.
Priėjimo prie alkoholio mažinimas
Pagrindinės priemonės, skirtos mažinti bendrą suvartojamo alkoholio kiekį, yra skirtos ne skatinti sąmoningą suvartojamo alkoholio mažinimą, o teisiniais reguliavimais riboti alkoholinių gėrimų pasiūlą ir gyventojų priėjimą prie jų. Ribojant fizinį alkoholio prieinamumą, akcizais didinant jo kainas ar ribojant alkoholinių gėrimų reklamą, iš esmės prievarta yra siekiama apriboti galimybes siūlyti įsigyti ar galimybes įsigyti alkoholinius gėrimus.
Ribojimu ir draudimu pagrįsta alkoholio kontrolės politika neatitinka pagrindiniams laisvos visuomenės principams, kadangi žmonėms apribojama teisė rinktis, kaip jie norėtų leisti savo laiką, bei apribojama laisvė veikti tiems, kurie norėtų aptarnauti pirmuosius (suteikiant alkoholinius gėrimus). Kitaip tariant, pati idėja riboti priėjimą prie alkoholinių gėrimų yra prieštaringa: viena vertus, vartoti alkoholinius gėrimus nėra draudžiama, alkoholio vartojimas yra laikomas įprasta socialine norma, tačiau, kita vertus, siekiama riboti priėjimą prie jo.
Žinoma, yra aiškinama, jog būtina apriboti laisvę todėl, kad būtų išvengta ar bent sumažėtų su alkoholio vartojimu susijusi žala visai visuomenei. Duomenys rodo, kad padidėjęs bendras alkoholio suvartojimas atskirose Europos valstybėse kone kiekvieną kartą buvo palydimas ligų ir mirtingumo dėl alkoholio vartojimo skaičiaus padidėjimo
[5]. Tačiau bendrai suvartojamo alkoholio kiekio mažėjimas yra galimas aiškinti nei kaip būtina, nei kaip pakankama sąlyga mažėti su alkoholiu susijusių problemų mastui. Tai yra, sėkminga alkoholio kontrolės politika būtų ir tokia, kuri sumažintų su alkoholio vartojimu siejamos žalos mastą net nesumažėjus (ar net ir augant) bendrai suvartojamo alkoholio kiekiui. Todėl bendrai suvartojamo alkoholio kiekio mažėjimas nėra būtinas su alkoholio vartojimu siejamų problemų mažėjimui. Kita vertus, galima ir tokia padėtis, kai sumažėjus bendrai suvartojamam alkoholio kiekiui, su alkoholio vartojimu susijusios žalos mastas nekis ar net padidės. Dėl šios priežasties bendrai suvartojamo alkoholio kiekio mažėjimas nėra ir pakankama priežastis sumažėti su alkoholio vartojimu susijusioms problemoms.
Alkoholio suvartojimo pasiskirstymas visuomenėje įvairus. Skirtingose valstybėse proporcija tarp nesaikingai ir neatsakingai alkoholį vartojančios visuomenės dalies ir saikingai vartojančios dalies yra skirtingas. Esama ir tokių pavyzdžių, jog dešimt procentų visų vartojančių alkoholinius gėrimus suvartoja daugiau nei pusę viso bendrai suvartojamo alkoholinių gėrimų kiekio
[6] (deja, nėra duomenų, kaip Lietuvoje pasiskirstęs alkoholio suvartojimas populiacijoje). Esant tokiai padėčiai išsikeltas tikslas – mažinti bendrą suvartojamo alkoholio kiekį – būtų įgyvendintas, pavyzdžiui, ir tuo atveju, jei asmenys, kurie nusipirkdavo po butelį vyno išgerti per šventes ar po kelias skardines alaus išgerti su draugais savaitgalį, pradėtų pirkti tik po pusę butelio vyno ar po vieną skardinę alaus, o, pavyzdžiui, visi nesaikingai ir rizikingai vartojantys ir toliau gertų tiek pat alkoholio kaip ir anksčiau.
Ar saikingai, ar nesaikingai yra vartojamas alkoholis priklauso tik nuo asmens pasirinkimo. Bet kurio asmens pasirinkimas priklauso nuo trijų dalykų: (1) esamų pasirinkimo alternatyvų, (2) asmens turimos informacijos apie esamas pasirinkimo alternatyvas ir (3) asmens preferencijų (elgesio pirmenybių). Asmuo visada renkasi tą elgesio alternatyvą, kuri esamoje situacijoje patenkina stipriausią turimą pirmenybę. Esamos pasirinkimo alternatyvos bei asmens turima informacija apie esamas asmens elgesio alternatyvas tik apriboja galimo elgesio ribas, tačiau kaip konkrečiai pasielgs asmuo, priklauso tik nuo asmens turimų pirmenybių. Taigi pasirinkimas ir sprendimas, ar saikingai, ar nesaikingai bus vartojamas alkoholis, labiausiai priklauso tik nuo asmens pirmenybių. Efektyviausia ir tikslingiausia alkoholio kontrolės priemonė šiuo atveju būtų ta, kuri keistų asmens nuostatas link polinkio alkoholį vartoti saikingai.
Tuo tarpu dabartinė alkoholio kontrolės politika siūlo kitokias priemones, o būtent – esamų asmens pasirinkimo alternatyvų sumažinimą. Tikėtina, kad tokia priemonė jei ir sumažins bendrą suvartojamo alkoholio kiekį, tai tik labai nežymiai ir ne tose žmonių grupėse, kuriose to labiausiai reikėtų. Asmuo, žinodamas, kad negalės tam tikroje vietoje ar tam tikru laiku įsigyti alkoholio, bet norėdamas alkoholio, įsigis jo kitoje vietoje, ar kitu laiku. Žinodamas, kad negalės įsigyti alkoholio legaliai, asmuo ieškos būdų įsigyti alkoholio kitais, tame tarpe ir nelegaliais būdais. Taigi bendras suvartojamo alkoholio kiekis taikant prieinamumo prie alkoholinių gėrimų mažinančius ribojimus, jei sumažės, tai sumažės nežymiai.
Tikėtina, jog jei šie alkoholinių gėrimų prieinamumo gyventojams apribojimai lems suvartojamo alkoholio sumažėjimą, tai tik tarp saikingai alkoholį vartojančių bei atsitiktinių alkoholio vartotojų, bet ne tarp nesaikingai alkoholinius gėrimus vartojančių asmenų, kuriems ir gresia alkoholio sukeliamos sveikatos problemos bei kurie ir sukelia absoliučią daugumą su alkoholiu siejamų socialinių problemų. Saikingi alkoholinių gėrimų vartotojai pasižymi silpnomis pirmenybėmis vartoti alkoholinius gėrimus, todėl susidūrę su kliūtimis įsigyti alkoholio šie vartotojai, tikėtina, pasirinks kokio nors kito savo poreikio patenkinimą. Tuo tarpu, nesaikingai alkoholinius gėrimus vartojantys asmenys dažniausiai pasižymi itin stipriomis pirmenybėmis vartoti alkoholį ar dažnai net būna priklausomi nuo alkoholio, todėl apribojimai nesutrukdys patenkinti tokių pirmenybių, kadangi apribojus vienus būdus patenkinti šį poreikį, bus ieškoma kitų būdų.
Vertintina, jog siekiant vis labiau kontroliuoti alkoholio vartojimo aplinką ir priėjimą prie alkoholio vis mažiau kreipiamas dėmesys į nesaikingai ar neatsakingai alkoholį vartojančius bei alkoholiu piktnaudžiaujančius asmenis, kuriems ir kyla absoliuti dauguma su alkoholio vartojimu susijusių problemų. Kitaip tariant, vietoje siekio, kad alkoholio vartojimas nesukeltų ar sukeltų kuo mažiau žalos, siekiama riboti sąlygas vartoti alkoholinius gėrimus: vietoje to, kad alkoholio kontrolės priemonės būtų nukreiptos į gebėjimo dorotis su rizika stiprinimą, siekiama mažinti priėjimą prie rizikos.
Akcizai
Manoma, kad akcizai, kaip prieigos prie alkoholinių gėrimų ribojimo priemonė, yra viena efektyviausių šiuo metu naudojamų alkoholio kontrolės politikos priemonių, skirtų mažinti alkoholio prieinamumą. Dėl akcizų didėjanti alkoholinių gėrimų kaina sąlygoja alkoholinių gėrimų paklausos mažėjimą. Aiškinama, jog labiausiai ši priemonė efektyvi mažinant jaunimo bei kitų mažomis pajamomis pasižyminčių asmenų prieinamumą prie alkoholio. Mažiausiai efektyvi – mažinant atsitiktinių ir nereguliariai alkoholį vartojančių asmenų bei priklausomų nuo alkoholio asmenų priėjimą prie alkoholinių gėrimų.
Svarbu pažymėti, kad akcizai kaip bendro suvartojamo alkoholio kiekio mažinimo priemonė yra efektyvi tik esant tam tikroms sąlygoms ir iki tam tikros ribos. Akcizai yra efektyvūs tik tada, jei nėra nelegalių būdų įsigyti alkoholio (nelegaliai pagaminto ar nelegaliai importuoto), kuris dėl to, kad yra nelegalus, nėra apmokestinamas akcizais ir kitais mokesčiais ir todėl yra daug pigesnis. Be to, svarbu, kad gretimose valstybėse alkoholis nebūtų apmokestinamas mažesniais akcizo mokesčiais, kadangi gretimoje valstybėje esantys mažesni akcizai gali sąlygoti kontrabanda iš tos valstybės gabenamo alkoholio srautą. Akcizai taip pat yra efektyvūs tik iki tam tikros ribos. Net jeigu nėra nelegalaus alkoholio, be saiko didinant akcizus, tikėtina, kad toks atsiras. Tai yra, akcizai bus efektyvi priėjimo prie alkoholio mažinimo priemonė tik tol, kol nelegalaus alkoholio gamybos ir platinimo rizikos kaštai netaps mažesni už galimą sulaukti pelną.
Akcizų efektyvumą gali mažinti ir tas faktas, kad augant alkoholinių gėrimų kainoms vartotojai gali pereiti prie pigesnių alkoholinių gėrimų vartojimo. Pavyzdžiui, mažai tikėtina, kad priklausomi nuo alkoholio asmenys pabrangus alkoholiniams gėrimams nustos vartoti alkoholį. Greičiau šie asmenys pradės rinktis pigesnius (taigi labiau prieinamus) ar prastesnės kokybės (tame tarpe ir nelegalius) gėrimus. Taip pat tikėtina, kad ir jaunimas ar kiti mažomis pajamomis pasižymintys asmenys dėl akcizų pabrangus alkoholiui ne pradės vartoti mažiau, bet ieškos pigesnių alternatyvų savo poreikiams patenkinti. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, netikslinga specialiais akcizais apmokestinti tik tam tikras alkoholinių gėrimų rūšis – padidinus tam tikros alkoholinių gėrimų rūšies kainas, tikėtina, kad tos rūšies alkoholio suvartojimas sumažės, bet padidės pigesnės alternatyvos suvartojimas.
Nustatant akcizų dydį taip pat dažnai teigiama, kad akcizų dydis turi būti toks, kad kompensuotų alkoholio vartojimo žalos sukeliamus kaštus. Tai yra, jei, pavyzdžiui, valstybė moka už asmenų, kurių sveikatos problemas sąlygojo alkoholio vartojimas, gydymą, tai aiškinama, kad akcizai turi padengti šiuos kaštus valstybei. Šioje vietoje išryškėja dar vienas akcizų kaip alkoholio kontrolės priemonės trūkumas – akcizų naudojimas nepajėgia išskirti ir suvaldyti problemiškų bei nekeliančių problemų alkoholio vartojimo būdų. Kitaip tariant, akcizai nesąžiningai verčia visus alkoholį vartojančius žmones mokėti už išorinius kaštus, kuriuos iš tikrųjų sukelia tik nedidelė dalis visų vartotojų, kurie piktnaudžiauja alkoholiu.
Reklama
Dar viena dažnai akcentuojama ir Lietuvoje taikoma alkoholio kontrolės priemonė, skirta mažinti bendrą suvartojamo alkoholio kiekį, yra alkoholinių gėrimų reklamos ribojimas ar draudimas. Esą reklama skatina pirkti, todėl jei nebūtų reklamos, tikėtina, kad būtų perkama mažiau alkoholinių gėrimų, nei reklamai esant.
Reklama be abejonės daro įtaką vartotojų pasirinkimams, taip pat įtaką daro ir valstybės priemonės reklamą drausti ar riboti. Tačiau reklamos ir jos draudimo reikšmę labai sudėtinga įvertinti. Kadangi reklamos veiksmingumą parodo pakitęs vartotojų elgesys, o vartotojo sprendimą veikia ne tik reklamos pateikiama, bet ir kultūrinė, ekonominė, socialinė aplinka ir įvairūs informacijos šaltiniai, nustatyti, kiek alkoholio reklama prisidėjo prie vartotojo nuostatų pasikeitimo neįmanoma. Alkoholio rinkos labai priklauso nuo atskirų šalių tradicinių verslų, pasaulėžiūros, istorijos ir kitų veiksnių. Pasaulio išsivysčiusiose šalyse pastaraisiais dešimtmečiais (maždaug nuo 1980 metų) bendras suvartojamo alkoholio kiekis nuolat mažėja: šiuo metu, palyginus su 1980 metais šis skaičius įvairiose išsivysčiusiose valstybėse yra sumažėjęs maždaug 20 ar net daugiau procentų tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp nepilnamečių
[7]. Tuo pačiu visu šiuo laikotarpiu reklamos ir jos būdų tik daugėja bei tikėtina, kad ji tampa vis efektyvesnė.
Taip pat reikėtų pripažinti, kad pats reklamos draudimas turi ir kitų šalutinių pasekmių. Vartotojų parinkimams darantys įtaką socialiniai, kultūriniai, ekonominiai veiksniai nepagrįstai ignoruojami. Toks supaprastintas požiūris į tai, kaip žmogus priima sprendimus, demonstruoja norą pasiduoti alkoholio, tabako ir kitų asmens sveikatai kenksimų medžiagų gamybos, reklamos ir vartojimo demonizavimui, o ne esminiam problemos sprendimui. Taip pat skatinamas nepasitikėjimas piliečiu ir asmeniu. Viena vertus siekiama kurti brandžią pilietinę visuomenę, atsakingas bendruomenes ir šeimą, kita vertus raginama išimti vis daugiau sprendimų iš privačių žmonių rankų. Kompetentingas, drąsus, atsakingas ir iniciatyvus pilietinės visuomenės pilietis neatsiranda per dieną, neatsiranda ten, kur už jį vis daugiau kasdienių klausimų sprendžia valdžia. Stiprėjantis valdžios paternalizmas nepadeda pagrindų atsakingų piliečių formavimuisi.
Siūlomos alkoholio kontrolės politikos gairės
Alkoholis nebūtų vartojamas, jei jo vartotojams netektų vienokios ar kitokios objektyviai ar subjektyviai suvokiamos naudos. Jo vartojimas privalo būti suprantamas ne kaip izoliuotas ir nuo kitų reiškinių nepriklausomas reiškinys, bet kaip dalis gyvenimo pasirinkimų aibės. Alkoholio vartojimo būdai gali daug tiksliau nusakyti laukiamas trumpalaikes ir ilgalaikes alkoholio vartojimo pasekmes nei bendro suvartojamo alkoholio kiekio dydis. Būdas, kaip žmonės vartoja alkoholį, ne mažiau svarbus nei tai, kiek jo suvartoja. Todėl, jei norima valstybės lygiu vykdyti alkoholio kontrolės politiką, suvokiamą kaip siekį valdyti su alkoholio vartojimu siejamos žalos mastą, tikslinga, visų pirma, įtvirtinti normalių – kultūriškai įprastų ir priimtinų – ir žalingų alkoholio vartojimo būdų skyrimą ir alkoholio kontrolės politiką vykdyti tikslingai – nukreiptą būtent į žalingų alkoholio vartojimo būdų prevenciją.
Bet kokia valstybės intervencija privalo būti pagrįsta, proporcinga ir ribota. Alkoholio vartojimas ar nevartojimas, kiek jis liečia privatų asmens gyvenimą, nėra valstybės rūpesčio objektas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą bei garantuoja, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį bei šeimyninį gyvenimą. Taigi iš principo valstybė neturi nei moralinės, nei teisinės galimybės reguliuoti alkoholio vartojimo, kiek šis vartojimas neperžengia privataus gyvenimo ribų. Valstybė ar jos institucijos neturi įgaliojimo savo piliečiams nurodyti, kokį gyvenimo būdą šie turėtų pasirinkti. Jei tam tikras asmuo yra informuotas apie galimas vienokio ar kitokio jo elgesio pasekmes, tai to asmens elgesys ir veiksmai yra to paties asmens reikalas ir atsakomybė. Valstybė atsirado iš reikalo sutvarkyti atskirų privačių asmenų tarpusavio sąveiką. Atitinkamai ir valstybės kišimosi ribos prasideda ten, kur vieni asmenys susiduria su kitais asmenimis. Alkoholio kontrolės politikos atveju, valstybės kišimosi ribos prasideda tik ten, kur vieno asmens alkoholio vartojimas gali sukelti ar sukelia žalą kitam asmeniui. Dėl šios priežasties pagrindinė alkoholio kontrolės politikos priemonė apibrėžtina kaip pilnos asmeninės atsakomybės principo įtvirtinimas, t.y. teisinių sąlygų sudarymas pilnai atsakyti už savo veiksmų pasekmes.
Visų pirma, tai apimtų pilnos civilinės atsakomybės įtvirtinimą dėl kitiems asmenims ar jų turtui sukeltos turtinės ir neturtinės žalos. Triukšmas, ramybės trukdymas, žala nuosavybei, priešiškas ar agresyvus elgesys, smurto ir prievartos pasireiškimas, neblaivių vairuotojų sukelti eismo įvykiai – visa tai dažniau ar rečiau gali lydėti alkoholio vartojimą, ypač jei alkoholis vartojamas nesaikingai ir neatsakingai. Prieš šiuos reiškinius nukreipta alkoholio kontrolės politikos priemonės galėtų prasidėti visuomenės informavimu apie tokio elgesio įstatyminį reglamentavimą, riziką būti sulaikytam bei tokio elgesio pasekmes. Savo ruožtu šių priemonių veiksmingumą užtikrintų geras teisėsaugos pareigūnų matomumas ir geras jų darbas, ypač tose vietose ar arti jų, kuriose yra vartojamas alkoholis. Žmonės turi prisiimti visas savo veiksmų pasekmių sąnaudas: atlyginti savininkams už sukeltą turtinę žalą, atlyginti asmenims už sukeltą bei teismo nustatytą neturtinę žalą ir atlyginti už teisėsaugos pareigūnų, teismo bei kitų pareigūnų ar institucijų darbą (kompensuoti mokesčių mokėtojų pinigus, išleistus pažeidimui užfiksuoti, įvertinti ir nuosprendžiui įvykdyti). Visam tam įgyvendinti tereikia priimti atitinkamus teisės aktų pakeitimus. Svarbiausia įgyvendinant asmens atsakomybės principą – visuomenėje įtvirtinti pagrįstą įspūdį, jog padarius žalą nebus įmanoma išvengti atsakomybės.
Antra, įgyvendinant asmeninės atsakomybės principą ir skatinant vengti žalingų alkoholio vartojimo pasekmių, tikslinga įtvirtinti pilną finansinę atsakomybę dėl sau sukeltos žalos sveikatai. Valstybinis sveikatos apsaugos paslaugų apmokėjimas visiškai neskatina renkantis sveikesnį gyvenimo būdą mažinti savo išlaidų sveikatos apsaugai. Dėl šios priežasties, mažintinas mokesčių mokėtojų lėšomis apmokamų sveikatos apsaugos paslaugų skaičius asmenims (ar tam tokioms šiems asmenims teiktinoms paslaugoms), kurių alkoholio vartojimo įpročiai yra pagrindinė jų sveikatos sutrikimų priežastis. Dar efektyvesnė priemonė šiuo atveju būtų privatus sveikatos draudimas. Draudimo bendrovės atsižvelgtų į rizikingą gyvenimo būdą bei įpročius, potencialiai didinančius atlygintinas sumas, o tai priverstų žmones apmąstyti, kiek jie sau gali liesti žaloti sveikatą.
Kad žmonės galėtų priimti sprendimus, jie turi būti įsisąmoninę savo pasirinkimo galimybes. Prasminga informacija apie alkoholį, paremta išsamiais mokslinių tyrimų (biomedicininių, psichologinių ir sociologinių) duomenimis ir analize, gali suteikti žmonėms pagrindą daryti sprendimus apie jų asmeninį alkoholio vartojimą. Tai aprūpina juos žinojimu apie įvairių alkoholio vartojimo būdų pasekmes bei galimybe juos keisti, jei to reikia. Dėl šios priežasties visuomenės ir tam tikrų tikslinių grupių tikslingas švietimas ir informavimas gali būti alkoholio kontrolės politikos, jei ją norima vykdyti, sudedamoji dalis. Švietimas ir informavimas gali keisti žmonių informuotumą ir, tuo pačiu, elgesio pirmenybes. Tačiau, kad tokia priemonė būtų efektyvi, privalu rinktis tikslingai nukreiptus informacijos kanalus ir tikslingai atrinką informaciją.
Ypatingas dėmesys formuojant alkoholio kontrolės politiką skiriamas alkoholio vartojimo tarp jaunimo prevencijai. Pasaulio sveikatos organizacija (World Health Organization, WHO) jaunimą apibrėžia kaip žmones, kurių amžius svyruoja tarp 10 ir 24 metų
[8]. Dažniausiai pasaulyje jaunimui iki tam tikros amžiaus ribos taikomi draudimai vartoti ar įsigyti alkoholinius gėrimus. Pagrindinė priežastis, kodėl įvedama tokia riba yra tai, kad jauni asmenys nėra nei fiziškai, nei emociškai pasiruošę vartoti alkoholį ir todėl neturi vidinių kontrolės priemonių, reikalingų minimizuoti žalą sau ir aplinkiniams. Dėl šios priežasties dažnai numatomos ribos, skirtos apriboti priėjimą prie alkoholio ir taip atitolinti laiką, kada jaunimas pradės vartoti alkoholį. Tačiau dėl tokių ribų nustatymo kaip ir dėl alkoholio sukeliamos žalos prevencijos priemonių efektyvumo, nuolatos diskutuojama. Kitaip tariant, nesutariama, koks turėtų būti alkoholio kontrolės politikos, nukreiptos į jaunimą, tikslas: ar visiškai neleisti nepilnamečiams vartoti alkoholio, kol jų amžius pasieks leistiną ribą, ar siekti sumažinti galinčią kilti žalą, suvokiant, kad jaunimas vis vien ieško būdų gauti alkoholio ir jį vartoti nepaisant visų draudimų
[9].
Ieškant atsakymo į šį klausimą svarbu turėti omeny, jog jaunimo požiūrį į alkoholį ir jo vartojimą ar nevartojimą sąlygoja tėvų ir kitų artimų asmenų alkoholio vartojimo įpročiai, šeimos struktūra ir santykių tarp jos narių artumas, draugai, pažįstami ar bendraamžiai ir jų demonstruojamas elgesys bei įsitraukimas į laisvalaikį užpildančią veiklą. Valstybinės politikos nevertinami (ir dėl tos priežasties, kad nekontroliuojami) įtaką darantys veiksniai – santykiai su šeimos nariais, draugais ir aplinkiniais bei jų rodomas elgesio pavyzdys ar veikla, nesusijusi su alkoholio vartojimu, arba nukreipianti dėmesį nuo alkoholio vartojimo. Be to, klaustina, ar į jaunimą nukreiptos ribojančios priemonės neperžengia galimų valstybės intervencijos į privatų ir šeimos gyvenimą ribų apribodamos tėvų ar kitų artimų asmenų teisės auklėti savo vaikus savo nuožiūra. Pasirinkimas tarp draudimo ar leidimo jaunimui vartoti alkoholį, alkoholio vartojimo įgūdžių formavimo ar neformavimo turi būti paliktas tėvams ar artimiesiems, tačiau kartu įvertinant tiek jaunimo, tiek ir tėvų ar globėjų atsakomybę už elgesį, darantį žalos kitiems asmenims.
[1] ICAP Blue Book, Practical Guides for Alcohol Policy and Prevention Approaches.
[2] 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos Sąjungos strategijos remti valstybes nares mažinant alkoholio daromą žalą (2007/2005(INI)).
[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 212 „Dėl valstybės alkoholio kontrolės programos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 21-603).
[4] Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (Žin., 1995, Nr. 44-1073; 2004, Nr. 47-1548)
[5] ALLAMANI, A., HOPE, A., BYRNE, S., ROOM, R. and THE ECAS RESEARCH TEAM (2002) Lessons from the European Comparative Alcohol Study: Comments and Policy Implications. In T. NORSTRÖM (ed.),
Alcohol in postwar Europe: Consumption, drinking patterns, consequences and policy responses in 15 European countries,
http://www.fhi.se/upload/PDF/2004/English/ecas_c_10.pdf, pp. 221.
[6] COOK, P. J. and MOORE, M. J. (2002) The Economics of Alcohol Abuse And Alcohol-Control Policies,
Health Affairs, Vol. 21, No. 2, pp. 122.
[7] Pavyzdžiui, Australijoje, Belgijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje (Pasaulio sveikatos organizacijos (
World Health Organization, WHO) duomenys).
[8] World Health Organization. (1986) Young people’s health: A challenge for society. Report of a WHO Study Group on Young People and “Health for All by Year 2000.” WHO Technical Report Series No.731. Geneva: Author,
http://whqlibdoc.who.int/trs/WHO_TRS_731.pdf, pp. 12.
