Kovo 2 d. 25-ių Europos Sąjungos valstybių vadovai pasirašė Stabilumo, koordinavimo ir valdysenos Ekonominėje ir pinigų sąjungoje sutartį, populiariai vadinamą Fiskalinės drausmės sutartimi. Sutarties nepasirašė Čekija ir Didžioji Britanija. Lietuva prisijungė prie sutarties, tačiau ją dar turės ratifikuoti Seimas. Nebūdama euro zonos nare Lietuva pati galės pasirinkti, kokias sutarties nuostatas ji įsipareigos vykdyti, tačiau įsivedus eurą sutartis taps privaloma visa apimtimi.
Kuri taisyklė – auksinė?
Sutarties kertiniu akmeniu įvardijama vadinamoji auksinė taisyklė, nustatanti, kad prie sutarties prisijungusios šalies valdžios biudžetai turi būti subalansuoti arba pertekliuje. Bus laikoma, kad šio reikalavimo paisoma, jeigu struktūrinio deficito žemutinė riba bus 0,5 proc. nuo BVP. Žemutinė 1 proc. riba taikoma toms šalims, kurių skola yra gerokai mažesnė nei 60 proc. BVP.
ES nebe pirmą kartą akcentuoja poreikį valdžioms gyventi pagal kišenę. Stabilumo ir augimo paktas taip pat nustato reikalavimus valstybių finansams. Deja, bet ES šalys chroniškai šių reikalavimų nesilaiko. Štai Vokietija ir Prancūzija fiskalinio deficito reikalavimo laikėsi 6 metus 1999 – 2011 metų laikotarpį, 7 metus jo nesilaikė. Italija per tą patį laikotarpį reikalavimo laikėsi tik 4 metus, o 9 nesilaikė. Didžioji Britanija, nebūdama euro zonos nare, reikalavimo laikėsi 5 metus, o 8 – nesilaikė.
Panašu, kad ES nebežino, kokių priemonių imtis, kad deficitas būtų suvaldytas. Sutartis yra dar vienas mėginimas įvesti fiskalinę drausmę, ir tai padaryti reikalaujant sutarties nuostatas perkelti į nacionalinę teisę. Susidaro įspūdis, kad būtent šis reikalavimas ir yra sutarties esmių esmė ir auksinė taisyklė. Nes fiskalinės drausmės reikalauja ir Stabilumo ir augimo paktas, ir praėjusių metų gruodžio 13 d. įsigaliojęs „šešių paketas“ – dvi ES direktyvos ir 4 reglamentai. Reglamentų net nereikia perkelti į nacionalinę teisę, yra tiesioginio taikymo dokumentai, šis paketas galioja visose 27 ES šalyse.
Fiskalinės drausmės sutartis gi papildomai nustato, kad fiskalinę drausmę nustatančios taisyklės turi būti perkeltos į nacionalinę teisę, pageidautina – į konstitucinę galią turinčius įstatymus. Taigi, čia matyt ir yra sutarties „šuo pakastas“. Beje, Lietuvai kaip šaliai, vis dar ketinančiai įsivesti eurą, pravartu žinoti, kad pakeliui yra ir „dviejų paketas“, sudarytas iš 2 ES reglamentų, ir kuris bus taikomas tik euro zonos nariams. Šie dokumentai nustatys bendras nacionalinių biudžetų formavimo taisykles, jį ketinama patvirtinti dar vasarą.
Botagai bejėgėse rankose
Kodėl sutarties iniciatoriai tikisi, kad šalys geriau laikysis nacionalinės teisės nuostatų nei sutartinių įsipareigojimų, – nežinia. Bent jau Lietuvos pavyzdys tokių lūkesčiui sustiprinti negalėtų. Lietuvoje galioja Fiskalinės drausmės įstatymas, kuris buvo numatęs maksimalią deficito ribą – 0,5 procento. Lietuvoje šio įstatymo reikalavimo nebuvo paisoma, o kai deficitas tragiškai badė akis, buvo sumažintas ne jis, bet pakeistas įstatymas taip, kad atspindėtų esamą padėtį.
Taigi, pagrindinė užduotis buvo ir lieka tokia pati – kaip užtikrinti, kad fiskalinės drausmės reikalavimų būtų laikomasi. Sutartyje numatomos sankcijos. Teisingumo Teismas gali paskirti vienkartinę ar periodinę baudą, kuri neviršytų 0,1 procento šalies BVP. Lietuvos atveju ši maksimali suma būtų apie 100 milijonų litų. Jei šalis turi eurą, baudos keliautų į Europos stabilumo mechanizmo fondą, o kitų šalių baudos papildytų ES bendrąjį biudžetą. Tačiau ir vėl nežinia kuo grįsti lūkesčiai, kad ši botago politika pasiteisins. Mat kitas ES turimas botagas – perviršinio deficito procedūra – buvo pritaikytas tik pačiu švelniausiu būdu. Paprastai buvo apsiribojama įspėjimu ir susitariama dėl deficito mažinimo grafiko, kurio šalis įsipareigoja laikytis. Tik dabar išgirdome apie kone griežčiausią sankciją, kurią ketinama pritaikyti Vengrijai, – sustabdyti ES paramą.
ES apėmusi visapusė bejėgystė: ES jau taikomi fiskalinės drausmės reikalavimai, bet jų nesilaikoma, yra už tai numatytos sankcijos, bet ir jos netaikomos. Tada šalims pasiūloma nauja sutartis, nustatanti dar griežtesnius reikalavimus, ir dar didesnes bausmes. Naiviai tikimasi, kad jų perkėlimas į nacionalinę teisę permainys ligšiolinį valstybių elgesį.
Ekonomikos reformas reikės aprobuoti ES institucijose?
Jei su fiskaline drausme yra gana aišku, kad jos reikia siekti, tai su kitu sutarties straipsniu gali kilti daugiau klaustukų. „Katė maiše“ yra sutarties straipsnis, nustatantis, kad visos pasirašiusių šalių planuojamos įgyvendinti svarbios ekonominės politikos reformos iš anksto būtų aptariamos ir prireikus koordinuojamos tarpusavyje. Šis procesas nėra detalizuotas, nėra pasakyta, kad turi būti tik informuojama ir tik apie tas reformas, kurios padidintų valstybės įsipareigojimus ir biudžeto deficitą. Stropi šalis teoriškai kiekvieną ekonomikos reformą turėtų koordinuoti ES institucijose. Šis sutarties straipsnis, jo esmė ir kiekvienas žodis kelia daugybę klausimų. Kodėl šalis su ES biurokratais turi koordinuoti reformas, ar „geriausios patirties lyginamiesiems standartams“ nustatyti nepakaktų tik paprasto informavimo? Kas yra „glausčiau koordinuojama ekonominė politika“, kurios siekia sutartis?
Lietuvoje esame patyrę, kaip lakoniškas įrašas kokiame nors įstatyme gali pavirsti į detalų poįstatyminį aktą. Taip ir šis sutarties punktas gali pavirsti grandioziniu reikalu, minimum – papildoma biurokratija Briuselyje ir šalyse, lėta reformų eiga arba jų nebuvimu. Galų gale – tai ne procedūros, bet principinis klausimas. Sutarties reikalavimą galima suprasti, kaip visų rimtesnių sprendimų perkėlimą į ES institucijas, o tai jau toli siekiantis ir netikėtas posūkis. Ir nors kitas sutarties puntas pabrėžtinai teigia, kad ši sutartis nesikėsina į Sąjungos kompetenciją, deja, tai nėra akivaizdu.
Daugiau nei keista euro zonos valdysena
Ištisa sutarties dalis skiriama euro zonos valdysenos klausimams. Toks skambus pavadinimas ir tokia reikšminga vieta – sutartyje, kurią turi ratifikuoti nacionaliniai parlamentai nuteikia kažkam labai svarbiam, labai reikšmingam. Didelei nuostabai euro zonos valdysena apsiriboja visos problematikos kontekste absoliučia smulkmena. Teigiama, kad susitariančios euro zonos šalys neoficialiai posėdžiauja euro zonos aukščiausio lygio susitikimuose. Tokie susitikimai vyksta nuo 2008 metų. Sutartis nustato procedūrinius dalykus, pavyzdžiui, kad į susitikimus kviečiamas dalyvauti ECB pirmininkas, kad gali būti kviečiamas Euro grupės pirmininkas, gali būti kviečiamas EP pirmininkas, kad susitikimas vyksta ne rečiau kaip du kartus per metus, nustatyta susitikimo pirmininko kadencija, numatyta, kad po susitikimo EP teikiama ataskaita.
Tačiau šio susitikimo kompetencijos, jo vieta sprendimų priėmime lieka neaiški. Teigiama, kad susitikimas aptartų klausimus, susijusius su specialia pasidalinamąja atsakomybe, kitus klausimus, susijusius su euro zonos valdysena bei jai taikomomis taisyklėmis, šalių konkurencingumo klausimai ir pan. Įtvirtinamas susitikimo formatas, kuris nėra oficialus, kurio kompetencijos neaiškios, neaiški vieta teisėkūros ir sprendimų priėmimo procese. Bent jau kol kas tai atrodo kaip institucionalizuotas aukštuomenės raudono kilimo renginys, apie kurio rezultatus bus informuotos euro neįsivedusios sutartį ratifikavusios valstybės.
Sutartis Lietuvoje
Sutartis iš Lietuvos pusės jau pasirašyta – be jokios analizės ar kritinio žvilgsnio, kaip ir dauguma iš ES ateinančių iniciatyvų, sutinkamų su duona ir druska. Ją dar turi ratifikuoti Lietuvos Seimas. Pasirinkimų nedaug – sutarties teksto jau nepakeisi, per vėlu, tad priimi arba atmeti.
Apsisprendžiant svarbu paklausti, o vis dėlto ko siekiame? Fiskalinės drausmės Lietuvoje? Esant politinei valiai, būtų galima ir sugriežtinti, ir laikytis sugriežtinto Fiskalinės drausmės įstatymo. Gal sutartis sudrausmintų potencialiai nedrausmingus politikus? Gal, bet irgi nebūtinai. Kokių sutarties nuostatų nuspręs laikytis Lietuva – irgi nediskutuojama. Kaip jau ne kartą buvo, įšokome į traukinį, tik nežinia, kokiu greičiu važiuojame ir kur, o gal – stovime vietoje?
