Tęsdamas darbą rinkos dereguliavimo srityje Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinės tabako kontrolės pagrindų konvencijos (toliau – Konvencija) atskirų straipsnių įgyvendinimo gaires, detalizuojančias, kaip siūloma įgyvendinti tam tikrus atskirus Konvencijos straipsnius.
Lietuva prisijungė prie Konvencijos ir įsipareigojo savo nacionalinėje teisėje priimti priemones, kurios užtikrintų įsipareigojimų laikymąsi. Šiuo metu tarp valstybių konvencijos narių ir Pasaulio sveikatos organizacijos vyksta diskusijos dėl Konvencijos įgyvendinimo gairių. Nors gairės ir nėra teisiškai įpareigojančios imtis būtent tokių veiksmų Konvencijai įgyvendinti, tačiau jos laikytinos svariu Konvencijos interpretavimo įrankiu. Todėl Lietuvos vyriausybės nuomonė Konvencijos įgyvendinimo gairių klausimais yra svarbus tolesniam jos įgyvendinimui Lietuvoje. Siektina, kad į pozicijos formavimą greta Sveikatos apsaugos ministerijos būtų įtrauktos ir kitos tiesiogiai susijusios valdžios institucijos, pavyzdžiui, Ūkio ministerija, tiek kiti suinteresuoti asmenys.
LLRI nuomone, dalis gairių, numatančių galimus Konvencijos įgyvendinimo būdus, siūlo nepagrįstus arba net neįmanomus įgyvendinti tabako gaminių gamybos, prekybos ir rinkodaros apribojimus ir draudimus.
Dėl Konvencijos 5.3 straipsnio įgyvendinimo gairių
Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis numato, kad Konvenciją įgyvendinančios šalys, numatydamos ir įgyvendinamos sveikatos apsaugos politiką susijusią su tabako kontrolės įgyvendinimu, stengiasi jas „apsaugoti nuo komercinių ir kitų tabako pramonės interesų“. Kitaip tariant Šalys siekia neleisti šiuose procesuose dalyvauti tabako pramonei.
Šio straipsnio įgyvendinimo gairės žengia toliau ir siūlo konkrečius būdus, kaip minimizuoti valdžios ar jos atstovų sąveiką su tabako pramone ar jos atstovais t.y. uždrausti bet kokius būdus, kuriais tabako pramonė galėtų daryti įtaką teisėkūrai, drausti ar riboti tabako pramonės veiklą, kuri gali formuoti teigiamą požiūrį į tabako pramonę.
Nors pati Konvencija apsiriboja formuluote, jog įgyvendinant tabako kontrolės politiką reikia siekti apsisaugoti nuo komercinių pramonės interesų, tačiau siūlomos gairės faktiškai siūlo tabako pramonės dalyvavimo viešajame diskurse ribojimą.
Toks ribojimas nepagrįstas dėl šių argumentų:
1. Daliai visuomenės varžant teisę dalyvauti viešajame diskurse, klaustina, ar nėra pažeidžiami demokratinės visuomenės principai. Nors ir kenksmingi sveikatai, tabako vartojimas ir gamyba nėra draudžiami. Tačiau draudžiant ar ribojant tabako pramonės dalyvavimą viešajame diskurse, ši nebetenka vienodų su kitais galimybių ginti savo interesus. Demokratinėje valstybėje net ir aštriausius požiūrius išreiškiančios interesų grupės turi turėti teisę pasisakyti ir išsakyti savo nuomonę viešus sprendimus priimantiems valdžios subjektams.
2. Bet kurio diskusijos dalyvio išstūmimas iš diskusijos sumažina diskusijos kokybę. Tuo tarpu priešingos interesų grupės tokioje padėtyje nebetenka pasipriešinimo ir gali įgyti pernelyg didelę įtaką. Viešosios politikos formavimas pastaruoju metu žengia kitu keliu t.y. suinteresuotų grupių įtraukimo į diskusiją, siekiant, kad visi viešu sprendimu suinteresuoti asmenys turėtų galimybę išsakyti ir apginti savo poziciją, bei pateikti savo ekspertizę ir žinias.
3. Tai, jog Konvencijos įgyvendinimo gairių taisyklės siekia apriboti galimą įtaką teisėkūrai rodo, jog iš esmės neįvertinama, jog viešą sprendimą priima valdžios institucijos, o ne privatus veikėjas. Bet kuris subjektas, kuris yra potencialiai veikiamas padaryto sprendimo tik pateikia savo poziciją, nuomonę ar argumentus, o sprendimą priima politikai ar valdininkai. Todėl jų sprendimui reikia taikyti kokybės ir pagrįstumo kriterijus, o ne riboti viešiems asmenims pateikiamą informaciją.
4. Uždraudus ar apribojus tabako pramonės dalyvavimą viešajame diskurse tikėtina, kad ši ieškos kitokių būdų ir kelių ginti savo interesams. Jei negalės viešai ir legaliai kovoti dėl savo interesų, tikėtina, kad tabako pramonė ras kokių nors leistinų, paslėptų ar ir neteisėtų būdų daryti įtaką įvairiems sprendimams.
5. Nėra įmanoma konkrečiai apibrėžti tokio draudimo ribų. Tačiau esant atviram ir viešam teisėkūros procesui ir visoms interesų grupėms turint vienodas teises būtų daug lengviau identifikuoti tam tikrų interesų įtaką ir susitarti dėl visiems labiausiai priimtino sprendimo. Kitaip tariant, kuo atviresnė bei viešesnė teisėkūra ir viešasis diskursas, o ne draudimas jame dalyvauti, yra būdas, užtikrinantis, kad tabako pramonė neįgis pernelyg didelės įtakos.
Dėl 13 straipsnio įgyvendinimo gairių
Konvencijos 13 straipsnis numato, kad Konvenciją įgyvendinančios šalys turėtų visapusiškai uždrausti ar apriboti tabako gaminių reklamą, reklaminės ar teigiamos informacijos skleidimą bei tabako pramonės finansuojamus paramos projektus. Konvencijos 13 straipsnio įgyvendinimo gairėse siūloma, kad šis visapusiškas draudimas turėtų apimti bet kokios formos reklamą, reklaminę ar teigiamą informaciją ir tabako pramonės finansuojamus rėmimo projektus, bet kokią informaciją turinčią ar galinčią turėti skatinantį efektą, o pats draudimas turėtų būti taikomas bet kokioms masinėms ar nemasinėms informacijos priemonėms bei medijų produktams, taip pat tabako produktų prekybai internetu.
Gairėse pripažįstama, kad uždraudus tam tikras tiesioginės reklamos priemones, tabako pramonė neišvengiamai pereina prie kitokių kūrybingų ir netiesioginių tabako produktų ir jų vartojimo skatinimo priemonių (5 punktas). Tačiau pačios gairės siūlo plačiausią įmanomą draudimų aibę. Taigi gairės siūlo tokias priemones, kurios pačių gairių teigimu, bus apeitos.
Įgyvendinimo gairės siūlo riboti išraiškos laisvę, kai minimi ar vaizduojami tabako produktai, tačiau toks draudimo ribos sunkiai apibrėžiamos. Viena vertus teigiama, kad aptariamas visuotinis draudimas netaikytinas žurnalistinės, meninės ar akademinės išraiškos laisvei bei pagristiems pagrįstiems socialiniams ar politiniams komentarams (29 punktas). Kita vertus, teigiama, kad visi anksčiau išvardinti išraiškos būdai, jei vaizduotų ar minėtų tabako produktus, gali būti nepagrįsti žurnalistiniu, meniniu, moksliniu ar politiniu požiūriu ir todėl privalo būti vertinami kaip reklama ar skatinimas (30 punktas). Gairėse išdėstytas reklaminės informacijos skleidimo ar skatinimo (promotion) apibrėžimas (9 punktas) neleidžia vienareikšmiškai nustatyti, pavyzdžiui, ar koks nors konkretus tabako vartojimo paminėjimas ar atvaizdavimas yra ar nėra tabako reklama ar tabako vartojimą galintis paskatinti veiksnys. Neesant vienareikšmiško kriterijaus neįmanomas ir teisinis tikrumas, ar tam tikras žurnalistinis, meninis, akademinis ar viešas tabako ar jo vartojimo paminėjimas nebus įvertintas kaip draudžiamas veiksmas.
Gairėse (31 punktas) siūloma: įtvirtinti reikalavimą, kad medijų produktuose vaizduojant ar minint tabako produktus būtų garantuojamas ryšio tarp šio vaizdavimo ar paminėjimo ir tabako pramonės nebūvimas; uždrausti medijų produktuose rodyti atpažįstamus tabako produktų prekės ženklus ar jų atvaizdus; reikalauti prieš tabaką nukreiptos reklamos prieš kiekvieną medijų produktą, kuriame bus pavaizduoti ar minimi tabako produktai; taikyti medijų produktų, kuriuose vaizduojami ar minimi tabako produktai, reitingus, kurie užtikrintų, kad vaikams skirtuose medijų produktuose nebūtų vaizduojami ar minimi tabako produktai, jų atvaizdai ar vartojimas. Pastarasis draudimų ir reikalavimų komplektas suvoktinas kaip cenzūros įvedimas, kas yra nesuderinama su demokratinės valstybės principais. Laikantis šių reikalavimų itin didelė dalis iki šiol pagamintų medijų produktų nebegalėtų būti viešai demonstruojama taip varžant žmonių teisę į informaciją. Iškiltų klausimai dėl įprastų dailės, muzikos ar literatūros kūrinių atlikimo ar rodymo. Paprasčiausi pavyzdžiai sukelsiantys problemų įgyvendinti gairių siūlomus reikalavimus – kaimo kapelos atliekančios liaudies dainą apie senį ir jo kukavinę pypkę, teatro spektakliai vaizduojantys rūkančius žmonės, vilkas, rūkantis cigaretę „Na, palauk“ animaciniame filme arba žymus Renė Magrito paveikslas „Tai ne pypkė“. Visi šie meno kūriniai vienaip ar kitaip atskleidžia požiūrį į rūkymą, naudojasi juo kaip literatūrine ar vaizdine priemone. Galų gale, jei šie draudimai būtų taikomi, vėl iškiltų ribos nustatymo klausimas, kai vienareikšmiškai negalima bus nustatyti, ar tam tikras medijų produktas, vaizduojantis ar minintis tabako produktus, yra draustinas ar leistinas viešai demonstruoti.
Kaip žmonių teisės į informaciją grubus suvaržymas bei cenzūra vertintinas ir gairėse siūlomas prieigos internete prie informacijos draudimas, jei ši informacija vertintina kaip tabako produktų reklama, reklaminės informacijos platinimas ir pan. (52, 58 punktai). Šis siūlomas draudimas ne tik yra techniškai kone neįmanomas įvykdyti, riboja žmonių teisę į informacija, tačiau, kaip ir likę siūlymai dėl informacijos apie tabako produktus draudimo bei ribojimo, net nesiekia įvertinti, kokiu mastu patys visuomenių piliečiai, kuriuos palies visi šie draudimai, norėtų ar nenorėtų, kad jiems būtų taikomi visi šie ribojimai.
Gairėse taip pat siūloma visiškai uždrausti tabako produktų matomumą šių produktų prekybos vietose (13 punktas). Toks draudimas praktiškai sunaikintų galimybes apsisprendusiam vartotojui pasirinkti vieną ar kitą tabako produktą, o gamintojui užkirstų kelią pateikti informaciją vartotojui. Tai dar vienas žmonių teisę į informaciją ir teisę rinktis apribojantis pasiūlymas demonstruojantis draudimų nenuoseklumą, nes net ir ribojamas tabakas yra legali prekė, ją galima gaminti, ja prekiauti ir ją vartoti. Tuomet, kai nėra galimybės pateikti apsisprendusiam vartotojui norimos informacijos sumažėja pramonės inovacijos motyvacija, naujų produktų kūrimo paskatos, bei ribojama konkurencija.
Siūlomi draudimai yra ne tik netikslingi, bet ir dažnai neįmanomi adekvačiai įgyvendinti. Daugelis jų draudžiamais įvardina tokius dalykus, kurių vienareikšmiškai neįmanoma įvardinti kaip atitinkančius ar neatitinkančius iškeltus draudimo kriterijus. Šis nevienareikšmiškumas lems teisinį netikrumą, kuris yra blogos teisėkūros pavyzdys ir kuris teisėkūroje yra vengtinas.
