I. Įžanga
Visa studija – paspaudus nuorodą apačioje
Pastaba: čia pateikiamas analizės projektas. Galutinis analizės tekstas bus paskelbtas po 2007 m. balandžio 1 d.
***
Nors konkrečios valstybės žemės reguliavimo sistema priklauso nuo tradicijos, istorinių aplinkybių, urbanistikos ir architektūros mokslų raidos ir įgauna savitus bruožus, iš bet kurios sistemos tikimasi, jog ji bus efektyvi, proporcinga, veiks tinkamomis priemonėmis ir sieks pagrįstų tikslų.
Didžiosios Britanijos Žalioji knyga, siūlanti pokyčius planavimo sistemoje, greta tikslų teigia:
„Teritorijų planavimo skyrių klientai turi teisę gauti efektyvią ir vartotojui draugišką paslaugą. Verslui ypač svarbu žinoti, kad jų planavimo prašymai bus išnagrinėti efektyviai ir laiku. Vėlavimas, atsiradęs dėl biurokratijos, įgudusių darbuotojų trūkumo ar dėl pernelyg sudėtingos sistemos kenkia verslui ir nėra naudingas niekam kitam. Vėluojantis leidimas planuoti gali lemti verslo konkurencingumo praradimą – tai, ko mes paprasčiausiai negalime sau leisti modernioje globalioje ekonomikoje.“[1] Visa tai taikliai identifikuojama netgi senas tradicijas ir išplėtotą infrastruktūrą bei urbanistiką turinčioje Didžiojoje Britanijoje. Lietuva juo labiau negali sau to leisti.
Žemės rinkos reguliavime susiduriame su esminėmis problemomis: savininkai yra suvaržyti teritorijų planavimo dokumentų, kurie ne tik neužtikrina kaimynų apsaugos, bet yra nelankstūs, politizuoti ir sudėtingi. Nuo sistemos trūkumų labiausiai kenčia mažieji savininkai, turintys ribotus finansinius, ekonominius ar politinius svertus. Lietuvos žemės rinkos reguliavimas susilaukia ne tik Lietuvos gyventojų ir verslo kritikos: esmines problemas pastebi ir tarptautinės verslo sąlygas ir viešąjį administravimą stebinčios institucijos – Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir kt.
Šios analizės tikslas – atkreipti dėmesį į žemės rinkos reguliavimo politikos problemas: politikos efektyvumo vertinimo stoką, per mažą dėmesį kaimynų interesų derinimui ir fizinei nuosavybės apsaugai. Analizėje pateikiami sisteminai centrinio žemės rinkos reguliavimo trūkumai ir parodomos praktinės žemės rinkos reguliavimo sistemos pasekmės. Remiantis pateikiamais užsienio teritorijų planavimo sistemų pavyzdžiais siūloma į žemės rinkos planavimą įsileisti daugiau privačių sprendimų ir susitarimų.
Šioje analitinėje medžiagoje naudojamas žemės rinkos reguliavimo terminas apima visus teritorijų naudojimo aspektus – žemės nuosavybės reglamentavimą, teritorijų planavimą, infrastruktūros plėtros reguliavimą, žemės paskirties nustatymą ir kitus. LLRI taip pat yra atlikęs išsamią infrastruktūros plėtros finansavimo, žemės paskirties nustatymo reformos analizę, kurią galima rasti internete www.lrinka.lt.
[1] DTLR (Department for Transport, Local Government and the Regions) (2001), Planning Green Paper, ‘Planning: Delivering a Fundamental Change’, London: DTLR.
