Dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 62 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto
Šiuo metu Lietuvoje pagal galiojančią tvarką negali būti atskaitomas pridėtinės vertės mokestis už lengvojo automobilio pirkimą, importą ir nuomą. PVM apribojimai buvo įvesti teigiant, kad šis mokestis dažnai susigrąžinamas už automobilius, naudojamus asmeninėms reikmėms. Apribojimų šalininkai taip pat priduria, jog PVM atskaita yra lengvata, gerinanti turtingų žmonių padėtį. Pastaruoju metu buvo pateikti pasiūlymai naikinti arba siaurinti PVM apribojimus, siekiant pagerinti smulkių ir vidutinių įmonių padėtį bei paskatinti Lietuvos automobilių parko atsinaujinimą.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) nuomone, PVM atskaitos apribojimai turėtų būti panaikinti. Tačiau norėtume pastebėti, kad neseniai pateikti pasiūlymai naikinti arba mažinti šiuos apribojimus buvo paremti ne visai tikslia argumentacija. Mes siūlome naikinti apribojimus ne siekdami paremti ar subsidijuoti tam tikras įmones bei procesus, o todėl, kad dėl šiuo metu egzistuojančių apribojimų apmokestinama ne tik nauja, bet ir ankstesniuose etapuose sukurta vertė.
Tačiau Lietuvoje dažnai teigiama, jog PVM atskaita yra lengvata. Pagrindinis PVM principas yra toks, kad apmokestinama turi būti tik pridėtinė vertė. Todėl įmonės turi turėti galimybę susigrąžinti PVM mokesčius už įsigytas gamybos priemones – taip pat ir už automobilius. PVM atskaitos lengvata vadinti negalima ir neteisinga, o dabartinė tvarka lemia daugiapakopį automobilių apmokestinimą. Taigi šiuo metu automobiliai nepagrįstai išskiriami iš kito turto, dėl to iškreipiamos rinkos sąlygos, trikdoma įmonių plėtra.
Svarbiausias už PVM atskaitos ribojimą nurodomas argumentas remiasi prielaida, jog automobiliai įmonėje naudojami ne prekių (paslaugų) gamybai (tiekimui), bet asmeniniams tikslams. Galima sutikti, kad ši situacija tam tikrais atvejais egzistuoja, tačiau šios problemos mastai yra labai riboti dėl objektyvių ekonominių priežasčių. Pagrindinės priežastys yra tokios: įmonės pačios taupo lėšas ir kontroliuoja, kaip darbuotojas naudoja automobilį (jei norima juo pasinaudoti, siūlo nuomoti, savaitgalį automobilis laikomas stovėjimo aikštelėje); nėra įprasta automobilį naudoti kaip dalį atlyginimo (fringe benefits). Taigi problema didele dalimi yra pervertinama.
Reikia pastebėti, kad šiuo metu automobiliai yra nepagrįstai išskiriami iš kito turto, nes tą patį atskaitą ribojantį argumentą galima pritaikyti ir kitokiam įmonės turtui ar išlaidoms. Pavyzdžiui, tiek kompiuteriai, tiek telekomunikacijų paslaugos yra naudojamos ir asmeniniais tikslais. Tai suponuotų, kad nuosekliai besilaikantys tokios logikos turėtų siūlyti riboti PVM atskaitą ir kitam turtui, prekėms ar paslaugoms. Be to, kiekvienoje įmonėje asmeniniams poreikiams naudojamų automobilių kiekis (laikas) gali skirtis visu 100 procentų.
Šiuo metu mokesčių našta yra nepagrįstai padidinta toms įmonėms, kuriose automobiliai naudojami išimtinai verslo tikslais. Kai kuriose verslo šakose lengvieji automobiliai visiškai tiesiogiai susiję su gamybine ar paslaugų teikimo veikla, su nuvykimu į paslaugos teikimo vietą ir pan. (pavyzdžiui, maistas į namus, švaros bei pašto paslaugos, dauguma prekybos paslaugų). Nesuprantama, kodėl šios įmonės yra diskriminuojamos. Galiausiai reikėtų pažymėti, jog plinta praktika, kai automobiliai registruojami kaimyninėse šalyse, kuriose PVM susigrąžinti galima – taip iš esmės pakertamas ribojimo efektyvumas, o Lietuvos biudžetas praranda pajamas.
Kadangi PVM atskaita nėra lengvata, netikslinga teigti, jog jos panaikinimas būtų priemonė, skatinanti (subsidijuojanti) Lietuvos automobilių parko atsinaujinimą. Teisingiau būtų sakyti, kad šiandieninė tvarka skatina automobilių parko senėjimą. Panaikinus PVM atskaitos apribojimus, tiesiog sumažėtų dirbtinių kliūčių, neleidžiančių įmonėms įsigyti daugiau reikalingų automobilių arba keisti juos naujais. Reikėtų pažymėti, kad Europos Komisijos apklausos duomenimis, lietuviai važinėja seniausiais automobiliais ES-25 šalyse.
LLRI nuomone, taip pat nenuoseklu ir neteisinga nustatyti maksimalią automobilio kainą, virš kurios ribojama PVM atskaita. Maksimalią kainą įvesti siūloma, teigiant, jog brangūs automobiliai dažniausiai yra naudojami asmeniniams tikslams. Tačiau tokie teiginiai nėra paremti jokiais svariais įrodymais. Įvesta maksimali riba nepagrįstai pablogintų įmonių, kuriose verslo reikalais naudojami prabangūs automobiliai, padėtį (pavyzdžiui, įmonių, nuomojančių limuzinus). Be to, pati maksimali riba yra nustatoma subjektyviai, nesiremiant jokia objektyvia metodika.
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad jokiam turtui (taip pat ir automobiliams) neturi būti taikomos nei išskirtinai lengvinančios, nei išskirtinai sunkinančios turto apyvartą taisyklės, todėl dabartinė tvarka turi būti pakeista, leidžiant bet kokius automobilių PVM atskaitymus.
