Balandžio 12 d. paskelbtoje Pasaulio Banko ataskaitoje apie Lietuvos 2004 m. pensijų reformą, kuri buvo įvertinta labai gerai, be kita ko užsimenama ir apie tai, kad privačių pensijų fondų administravimo mokesčiai yra vis dar dideli palyginus su pasaulio vidurkiu ir, kad dėl dabar egzistuojančio mokesčių, vidutinis privačios pensijos kaupimo dalyvis praras apie 23 proc. savo būsimos pensijos dydžio. Vertybinių popierių komisija taip pat išreiškė abejonę ar dabartiniai pensijų fondų mokesčiai nėra per dideli ir ar nereikėtų imtis kažkokių priemonių jiems sumažinti.
————————————-
Tad ar iš tiesų fondų mokesčiai yra per dideli ir ar reikėtų juos kaip nors reguliuoti, pavyzdžiui, įstatymiškai nustatant mažesnius maksimalius jų dydžius nei dabar?
Visų pirma, pačioje Pasaulio Banko ataskaitoje teigiama, kad tokie atskaitymų dydžiai reformos įsibėgėjimo metu gali būti pateisinami. Pensijų sistema Lietuvoje startavo nuo labai mažo pervedimo dydžio – vos 2,5 proc. nuo atlyginimo, kai tuo tarpu Estijoje pervedimai iškart buvo 6 proc., Lenkijoje – 7,3 proc., o Slovakijoje – 9 proc.
Didžioji dalis pensijų fondų kaštų yra skirti pačios fondo valdymo ir administravimo struktūros sukūrimui. Tuomet kai į fondus ateina vis daugiau pinigų, bendri administravimo kaštai pasiskirsto ir tampa mažesni kiekvienam dirbančiojo pervedamui litui ir fondai turi galimybę mažinti administravimo mokesčių dydžius. Akivaizdu, kad 100 mln. Litų vertės pensijų fondo valdymas tikrai nekainuoja dešimt kartų daugiau nei 10 mln. Litų.
Be to, tik nuo 2007 m. pensijų fondų dalyviams buvo leista pradėti keisti fondus – tai reiškia, kad tikroji konkurencija tarp fondų prasidėjo tik dabar. Kai kurių rinkos dalyvių nuomone jau dabar jaučiama tendencija mažinti administravimo mokesčių dydžius ir ši tendencija turėtų tik stiprėti.
Kad konkurencija tarp fondų jau duoda savo rezultatus rodo ir tai, kad nepaisant to, kad maksimalus leistinas vienkartinis mokestis nuo įmokų yra 10 proc., iš devynių fondų valdytojų tik vienas taikė 7 proc. įmoką, dar du valdytojai taikė 4-5 proc. mokesčius, net keturi valdytojai (tarp kurių buvo ir trys didžiausi Lietuvos bankai) taikė 3 proc. tarifą ir dar dviejų bendrovių tarifai buvo apie 1,5 proc. Tai reiškia, kad fondai šį mokestį nustato ne pagal maksimalią valstybės leistą ribą, bet atsižvelgdami į realią konkurenciją su kitais fondais.
Tam, kad Lietuva atsidurtų tarp Pasaulio Banko minimų pasaulio privačių pensijų sistemų su mažiausiais fondų administraciniais mokesčiais – tokių kaip Čilė, Švedija ar Lenkija – kasmetinis turto mokestis, kuris dabar yra Lietuvoje siekia netoli 1 proc. turėtų sumažėti bent trečdaliu iki kokių 0,7 proc. Tačiau visose minėtose šalyse pensijų reforma startavo gerokai anksčiau nei Lietuvoje – Čilėje 1980 m., o Švedijoje ir Lenkijoje 1999 m.
Taigi, Lietuvos pensijų fondų efektyvumą bus galima geriau įvertinti tik už kokių penkių metų. Labai tikėtina, kad iki tuomet vidutinis kasmetinis pensijų fondų turto mokestis sumažės nuo dabartinio 1 proc. iki minėtų 0,7 proc. Kad tai atsitiktų būtina leisti veikti rinkos mechanizmas, kaip pavyzdžiui perėjimo iš vieno fondo į kitą palengvinimas.
Jeigu į privačius pensijų fondus pervedama dalis būtų padidinta nuo dabartinių 5,5 iki 10 proc. tai tikrai leistų Lietuvos privatiems pensijų fondams tapti vienais efektyviausių pasaulyje, nes kaip ir pastebima Pasaulio Banko ataskaitoje Lietuvos pensijų sistemos dizainas iš tiesų yra geras ir prie to prisidėjo tiek sėkminga tokių valstybės struktūrų kaip „Sodra“, tiek privačių rinkos dalyvių veikla.
