Viešieji pirkimai ir su jais susijusios aktualijos beveik niekada nesitraukia iš viešosios erdvės diskusijų. Apie viešųjų pirkimų procedūrų naštą prabilo kultūros atstovai, jie skundžiasi, kad skęsta popieriuose, kuriuos turi užpildyti, norėdami nenusižengti viešųjų pirkimų procedūroms. Jiems tai neįprasta ir reikia pripažinti, jog norint atitikti visus reikalavimus, pasitaiko nelogiškų situacijų. Iš kitos pusės, principas – pinigų duokite, o leisime juos jau savo nuožiūra – irgi netinka, nes kalbame apie mūsų visų, mokesčių mokėtojų lėšas. Verslo atstovai taip pat vis dažniau skundžiasi dėl mažiausios kainos kriterijaus ir teigia, kad jis neatspindi kitų svarbių prekių ir paslaugų kriterijų. Jų skunduose yra pagrindo: juk net ir tada, kai taupome, pirkdami maisto produktus kreipiame dėmesį ne tik į jų kainas, bet ir maistinę vertę, galiojimo terminą. Kitaip tariant, kaina tikrai ne visada yra vienintelis ir nepakeičiamas kriterijus.
Viešųjų pirkimų politikos ir procedūrų formuotojai jau patys pripažįsta, kad neužtenka vien griežtinti ir skaidrinti pirkimų procesus, kad reikia tobulinti ir patį pirkimų tikslingumą. Todėl siekiant sumažinti lėšų švaistymą ir korupcijos apraiškas, planuojama tobulinti procedūras ir taisykles. Kokie pokyčiai būtų naudingi viešųjų pirkimų sistemai?
Geriausia – mažiau pirkti
Pats efektyviausias būdas skaidrinti ir efektyvinti viešuosius pirkimus lieka bene vienintelis – mažinti jų apimtis. Kuo mažiau viešasis sektorius pirks, tuo mažiau bus erdvės švaistymui ir įvairiems „nešvarumams“. Kitaip tariant, galima pirkti ir nereikalingus, brangius pieštukus, ir automobilius – principas yra tas pats, o žala valstybei akivaizdžiai skirtinga. O perkama tikrai daug: pavyzdžiui, 2010 m. – beveik už 11 milijardų litų.
Į viešųjų pirkimų specifiką dažnai pamirštama atsižvelgti plečiant ministerijas, steigiant naujas įstaigas, įmones ar pareigybes. Daugiau valstybės funkcijų atlikti reikia daugiau priemonių, todėl natūraliai plečiasi viešųjų pirkimų apimtys, o kartu ir galimybės pasireikšti korupcijos virtuozams.
Ką ir kaip pirkti?
Jei jau nusprendžiama, kad viešasis sektorius atliks tam tikras funkcijas ir joms įgyvendinti teks įsigyti priemonių naudojantis viešųjų pirkimų procesu, lieka neatsakyti du esminiai klausimai – kaip ir ką pirkti? Atsakymų į pirmąjį klausimą paieška vyksta gan aktyviai ir sistemą yra bandoma keisti. Griežtinama procesų kontrolė, paslaugos ar prekės kriterijų apibrėžimai, siekiama įvesti daugiau skaidrumo ir aiškumo, pirkti bent dalį prekių ir paslaugų centralizuotai.
Bet bėda ta, kad net ir užtikrinus visiškai skaidrų ir aiškų pirkimo procesą išlieka daug kitokių problemų. Jau anekdotiniu tapęs fortepijono Vilniaus rotušei pirkimas ir nesutarimai, kaip ekonomiškai įvertinti muzikos instrumento skambesį, puikiai iliustruoja, kaip skrupulingai laikantis pirkimų proceso reikalavimų galima nukeliauti iki absurdiškų situacijų.
Dar svarbiau yra tai, kad net ir pirkimo procesą atlikus greitai, efektyviai ir skaidriai, dažnai yra įsigyjamos prekės ir paslaugos, kurios yra visiškai nereikalingos (papildomas plokščiaekranis televizorius ar tolima komandiruotė) viešojo sektoriaus funkcijų vykdymui. Viešųjų pirkimų specifika įpareigoja viešųjų pirkimų politikos vykdytojus rasti balansą tarp pirkimų tikslingumo ir standartizuotų kriterijų ir procedūrų tikslumo, kuris leistų sumažinti erdvę korupcijos apraiškoms.
Pirkti funkciją, o ne paslaugą
Dar vienas pageidautinas esminis viešųjų pirkimų bruožas – procese turėtų būti perkamas galutinis rezultatas arba funkcija, o ne konkreti paslauga. Kitaip tariant, vietoj automobilio turėtų būti perkamas transportavimas, vietoj telefoninio ryšio – komunikacija. Tai svarbu, nes rinkoje dėl konkrečios funkcijos atlikimo gali konkuruoti keletas priemonių. Iš taško A į tašką B galima patekti įstaigos automobiliu, naudojantis privačių vežėjų paslaugomis, viešuoju transportu, o gal net nereikia važiuoti ir užtenka video konferencijos. Konkretus prekės ar paslaugos apibrėžimas stabdo galimybę verslui pasiūlyti inovatyvius ir su labiau įprastomis paslaugomis konkuruoti galinčius sprendimus, kurie leistų efektyviau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus.
Nematoma žala
Viešųjų pirkimų sistema ir jos mastai turi dar vieną, viešojoje erdvėje rečiau minimą pasekmę. Dideli valstybiniai pirkimai iškreipia prekių ir paslaugų teikėjų motyvaciją ir sukoncentruoja svarbios jų dalies pastangas ne vartotojų poreikiams tenkinti, o bandyti prisitaikyti, kaip sėkmingai konkuruoti su kitais rinkos žaidėjais dėl valdžios užsakymų. Tai svarbu, nes visa ši energija galėtų būti ir būtų panaudojama sukurti prekes ir paslaugas privatiems vartotojams, konkuruojant dėl jų pinigų.
Kitaip tariant, valandos, sugaištos pildant dokumentus ir siekiant kuo geriau atitikti valdžios nubrėžtus reikalavimus, dažniausiai yra iššvaistytos valandos. To nesimato agreguotuose BVP skaičiuose, tačiau realybėje šis darbas nesukuria jokios vertės, kuri būtų naudinga vartotojams. Kuo didesnė viešųjų pirkimų apimtis, tuo daugiau išteklių rinkoje yra skiriama būtent šiam proceso aspektui. Ši žala gan stipriai paslėpta ir subtili, tačiau jos pamiršti negalima, nes, kaip kažkas yra sakęs, velnias slypi detalėse.
Taip pat dažnai tenka išgirsti, esą viešieji pirkimai yra svarbus ekonomikos skatinimo šaltinis, įmonės gauna darbo, joms leidžiama užsidirbti, mokamos algos, gyvinamas vidaus vartojimas. Tai visiškai klaidingas argumentas, nes, norint vykdyti viešuosius pirkimus, pinigai neatsiranda iš oro, juos visų pirma tenka susirinkti iš mokesčių mokėtojų. Tai, kad didelę dalį prekių ir paslaugų rinkoje perkame ne mes patys, o valdžia už mūsų pinigus, ekonomikos niekaip neskatina ir negali skatinti. Valdžia dar gali pasiskolinti ir iš skolintų pinigų pirkti daug įvairiausių gėrybių, tačiau tai irgi mūsų visų vardu pasiskolinti pinigai ir juos grąžinti turėsime mes, asmeninių išlaidų ar taupymo sąskaita.
Jokių papildomų viešųjų pirkimų funkcijų
Apsibrėžus viešųjų pirkimų paskirtį – kuo pigiau (plačiąja prasme) įsigyti viešojo sektoriaus funkcijoms atlikti būtinų prekių ir paslaugų – ir įvertinus sistemos sudėtingumą, neturėtų būti siekiama jokių papildomų socialinių ar politinių tikslų pasitelkiant viešuosius pirkimus. Viena vertus, šiuo metu nors ir sunkiai, bet judama link skaidresnės, efektyvesnės pirkimų sistemos, kuri leistų sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau, kita vertus, drumsčiamas vanduo ir įpainiojami socialiniai, gamtosauginiai ir kiti politiniai tikslai.
Ūkio ministerija ataskaitoje apie viešųjų pirkimų sistemos problematiką pripažįsta, kad vykdant socialinius pirkimus labai dažnai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, ir tai nestebina, nes tokiose situacijose ekonominė logika yra nustumiama į antrą planą ir vadovaujamasi labai abstrakčiais argumentais.
Idealios viešųjų pirkimų sistemos nėra ir negali būti, nes čia išleidžiami svetimi (mokesčių mokėtojų) pinigai, ir kol nebus tiesioginės atsakomybės, tol egzistuos prielaidos korupcijai, švaistymui ir piktnaudžiavimui. Tačiau viešųjų pirkimų funkcijos išgryninimas – aiškus apsibrėžimas, kiek, ko ir kaip pirkti, yra ta priemonė, kuri leistų viešuosius pirkimus padaryti efektyvesnius, taupiau naudojančius mokesčių mokėtojų pinigus ir mažiau linksniuojamus viešose diskusijoje. O jei valdžia ir nuspręstų, kad ji privalo ir įsivaizduoja galinti išgelbėti pasaulį nuo visų egzistuojančių bėdų, tai viešieji pirkimai tikrai nėra tam tinkama priemonė.
