Vykdydamas veiklą strateginėje – sveikatos apsaugos – srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko Farmacijos įstatymo projekto ekspertizę ir pateikė šiuos pastebėjimus bei pasiūlymus. Ši medžiaga pateikta Seimo Sveikatos reikalų komitetui 2006-04-05.
1. Dėl farmacinės veiklos vadovų kvalifikacijos
Įstatymo projekte įvertintas reikalavimas, kad farmacinę veiklą vykdančių įmonių vadovai turėtų vaistininko kvalifikaciją. Tokiu reglamentavimu siekiama užtikrint, jog farmacines paslaugas teiktų šios srities specialistai.
Tačiau iš įstatyme apibrėžtų farmacine veikla užsiimančios įmonės vadovo funkcijų bei pareigų aišku, jog vadovas nėra tas asmuo, kuris tiesiogiai bendrauja su klientais. Vadovo pareigos yra farmacine veikla užsiimančios įmonės veiklos organizavimas. Toks apribojimas užsiimti ūkine veikla (verslu) neprisideda prie farmacinę veiklą vykdančių įmonių veiklos kokybės. Taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, jog asmenys turi ūkinės veiklos, iniciatyvos laisvę bei teisę pasirinkti verslo formą.
Siūlymas: Išbraukti iš farmacijos įstatymo projekto 34, 40 ir 47 straipsnių nuostatas dėl farmacine veikla užsiimančių įmonių vadovų kvalifikacijos.
2. Dėl vaistų platinimo gyventojams ribojimo
Farmacijos įstatymo projekto 35 straipsnio 9 dalyje numatyta, jog „Vaistiniai preparatai gyventojams parduodami (išduodami) sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Parduodant (išduodant) gyventojams vaistinius preparatus, turi būti suteikiama farmacinė paslauga.“ O Projekto 2 straipsnio 14 dalyje numatoma, jog „Farmacinė paslauga – vaistininko praktika vaistinėje, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą.“ Taigi gyventojams vaistus parduoti bei teikti gali tik vaistinės.
Šiuo vaistų platinimo ribojimu, matyt, siekiama užtikrinti, kad gyventojams būtų suteikta visapusiška informacija, kaip saugiai vartoti vaistus, ir kad šią informaciją suteiktų tik farmacijos specialistai. Be abejonės šį ribojimą pagrįsta taikyti prekybai tų vaistų, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. rugsėjo 23 d. įsakymu nr. 166 yra priskiriami prie receptinių vaistų, t.y. kurie sukelia tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai netaisyklingai juos vartojant arba kurių netaisyklingas vartojimas yra plačiai paplitęs, todėl atsiranda tiesioginis bei netiesioginis pavojus žmogaus sveikatai.
Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių šie vaistų prekybos ribojimai taip pat yra taikomi ir prekiaujant nereceptiniais vaistais, kurie vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos įsakymu nesukelia tiesioginio ar netiesioginio pavojaus žmogaus gyvybei ir sveikatai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 5 d. įsakymu nr. 431, vaistais galima prekiauti tik tada, kai kartu su vaistais yra pridedamas informacinis lapelis, kuriame pateikiami paaiškinimai ir nurodymai vartotojui, kaip teisingai dozuoti ir vartoti vaistą. Taigi, vartotojai turi visą būtiną informaciją apie vaistų, kuriems nereikalingas receptas, taisyklingą vartojimą. Be to, šių vaistų vartojimas negali sukelti pavojaus žmogaus sveikatai ar net gyvybei. Todėl visiškai nebūtina reikalauti, kad nereceptiniais vaistais turi prekiauti tik vaistinės (kuriose dirba farmacininko išsilavinimą turintys asmenys).
Siūlymas: pakeisti farmacijos įstatymo projekto 35 straipsnio 9 dalies redakciją ir įtvirtinti nuostatą, kad teisę platinti nereceptinius vaistus gyventojams ir įmonėms, neturinčioms leidimo farmacinei veiklai, turi fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas vaistų laikymo ir pasenusių vaistų naikinimo sąlygas.
3. Dėl vaistinių steigimosi ribojimo
Seimo nariai B.Vėsaitės ir E.Žakario siūlo papildyti 38 straipsnį 3 dalimi, kur numatoma riboti vaistinių steigimąsi atsižvelgiant į gyventojų skaičių.
Toks vaistinių steigimosi ribojimas pažeidžia laisvos konkurencijos sąlygas bei kelia abejonių dėl vaistinių steigimosi skaidrumo, dėl ko labiausiai nukentės vartotojai.
Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nurodo, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
Tad farmacijos įstatymas turi užtikrinti, jog vaistinių steigimuisi nebūtų taikomi jokie teritoriniai ar atliekamų funkcijų apribojimai kaip tam tikroje teritorijoje, esant tam tikram žmonių skaičiui gali būti tik tam tikras skaičius vienokias ar kitokias farmacines paslaugas teikiančių vaistinių skaičius.
Siūlymas: Nepritarti Seimo narių siūlymui 38 straipsnį papildyti 3 dalimi, kur numatoma riboti vaistinių steigimąsi atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Įstatyme numatyti, jog vaistinių, kaip ir kitos ūkinės veiklos steigimuisi netaikomi teritoriniai, demografiniai ar funkciniai ribojimai.
4. Dėl kaimo gyventojų aprūpinimo vaistais
Farmacijos įstatymo projekto 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog „Kaimo vietovėse, jeigu nėra vaistinės ar jos filialo, gyventojai aprūpinami vaistiniais preparatais per kaimo vietovėse esančias pirminės sveikatos priežiūros įstaigas Vyriausybės nustatyta tvarka.“ Šiuo reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad kaimo gyventojai būtų aprūpinami vaistais.
Tačiau toks neapibrėžtas reglamentavimas to, kad teikia vaistus kaimo gyventojams gali būti neskaidrių procesų priežastimi. Būtina užtikrinti, jog vyriausybė negali įpareigoti privačias medicinos paslaugas teikiančių subjektų teikti vaistus kaimo gyventojams bei užtikrinti tai, kad teisė tai daryti nebūtų ribojama įtvirtinant nuostatą, jog vaistus teikti gali tik valstybinės pirminės sveikatos priežiūros įstaigos.
Siūlymas: Įstatymo projekto 41 straipsnio 2 dalį papildyti nustatant, kad vaistais kaimo gyventojus aprūpinti turi teisę kitose vietovėse farmacine veikla užsiimantys subjektai, bei sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos.
- Dėl farmacinės veiklos licencijavimo
Farmacijos įstatymo projekte palikta iki šiol galiojusi nuostata, jog farmacinei veiklai vykdyti būtina gauti licencijas. Bet kurios ūkinės veiklos licencijavimo tikslas dažniausiai yra – užtikrinti vartotojų saugumą.
Tačiau licencijavimas yra kontrolės priemonė, varžanti konkurencinius santykius rinkoje. Farmacinės veiklos licencijavimas neužtikrina, jog licencijavimui keliami tikslai bus pasiekti, o siekiant saugaus ir efektyvaus farmacinės sistemos funkcionavimo pakankama priemonė yra farmacijos specialistų kvalifikacijos užtikrinimo priežiūra. Juo labiau, kad paskirai farmacinei veiklai reikalaujama atskiros licencijos. Licencijų, būtinų verstis farmacine veikla gausa tik stabdo efektyvią farmacinės sistemos veiklą.
LR Vyriausybės 2004m. kovo 15d. nutarime dėl ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinių nurodymų (Nr.274) teigiama, jog prieš įtvirtinant kurios nors veiklos licencijavimą turi būti „nustatytas licencijavimo poveikis ekonomikai ir įsitikinta, kad licencijavimas nedarys didelės įtakos rinkos dalyvių sprendimams, neiškreips rinkos procesų ir laisvos konkurencijos, nesukels neigiamų padarinių tiems rinkos procesams, kurie tiesiogiai nesusiję su licencijavimo tikslais“ (8.2 punktas). Taip pat nurodoma, jog „įstatymo projekto aiškinamajame rašte turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyti ir pagrįsti licencijavimo tikslai, kad būtų įmanoma nustatyti, ar ūkinės komercinės veiklos licencijavimas – tinkamiausia ir būtina priemonė šiems tikslams pasiekti“ (9 punktas).
Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nėra pateikiama, ar ir kodėl tikslinga licencijuoti farmacinę veiklą.
Siūlome: Įvertinti farmacinės veiklos licencijavimo pagrįstumą. Manome, jog toks įvertinimas vestų prie išvados atsisakyti farmacijos įstatymo projekte numatyto farmacinės veiklos licencijavimo.
