Pastabos pateiktos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas jau keletą metų atkreipia dėmesį į problemas, susijusias su Rinkliavų įstatymu. Šiuo metu LR Seime svarstomas Rinkliavų įstatymo projektas Nr. XP-1445 numato keletą esminių ir naudingų pakeitimų. Siūlymas įtvirtinti nuostatą, kad rinkliavos yra tvirtinamos įstatymu, iš esmės pagerins rinkliavų dydžių nustatymo tvarką ir skaidrumą. Tačiau kai kurios žalingos nuostatos vis dar išlieka.
Dėl 5 Įstatymo projekto straipsnio
Rinkliavų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad „valstybės rinkliavos apskaičiuojamos atsižvelgiant į paslaugos suteikimo išlaidas, kurias sudaro išlaidos:
1) darbui, susijusiam su paslaugos suteikimu, apmokėti;
2) juridinę galią turinčio dokumento blankui pagaminti;
3) teisės aktų nustatytų reikalavimų įvykdymui patikrinti.“
Tačiau LR Vyriausybės nutarime (LR Vyriausybės nutarimas dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo (Nr. 1458)) vis dar esama rinkliavų, kurių dydžiai vargu ar gali būti pateisinami paslaugos suteikimo kaštais.
Standartinė rinkliava yra 100 – 400 Lt. Šiais dydžiais įvertintos dauguma licencijų, įrašų įtraukimų ir pan. Daugiausiai abejonių dėl adekvataus valstybės suteikiamų paslaugų kaštų įvertinimo kelia rinkliavos, kurių dydžiai svyruoja nuo 5 000 iki 270 000 Lt. Tokiais dydžiais įvertintos tokios valstybės suteikiamos paslaugos kaip licencijos verstis loterijų organizavimu išdavimas, leidimas gaminti, importuoti alkoholinius gėrimus, leidimas užsiimti banko veikla, leidimas įrengti muitinės sandėlius, asmens įrašymas į lobistų sąrašą, įvairių augalų apsaugos priemonių registravimas, kai kurie civilinės aviacijos administracijos išduodami pažymėjimai ir kt. Tokio dydžio rinkliavos neabejotinai peržengia įstatymo nuostatas, pagal kurias rinkliava neturi ir negali viršyti paslaugos suteikimo kaštų. O tai reiškia, jog ši įstatymo nuostata yra pažeidžiama.
Projekte siūlomos įvesti rinkliavos „lubos“ – 270 000 Lt. – yra akivaizdžiai per aukštos ir gali sudaryti prielaidas nepagrįstam rinkliavų didinimui ir nuostatos, kad rinkliava turi atitikti paslaugos suteikimo kaštus, pažeidimui.
Siūlome, atsižvelgiant į tai, kad rinkliavų dydžiai yra gana netolygūs, o intervalas labai platus, nepritarti siūlymui įvesti rinkliavos dydžio „lubas“ ir taip užkirsti kelią galimiems nepagrįstais rinkliavų didinimams. Rinkliavų dydžiai turi būti apskaičiuojami, remiantis paslaugos suteikimo kaštais. Esant itin didelėms rinkliavoms turi būti galimybė gauti paslaugos suteikimo sąmatą, kuri patvirtintų tokius paslaugos suteikimo kaštus.
5 straipsnis. Valstybės rinkliavos dydžiai
1. Valstybės rinkliavos dydis nustatomas atsižvelgiant į paslaugos suteikimo išlaidas, kurias sudaro išlaidos:
1) darbui, susijusiam su paslaugos suteikimu, apmokėti;
2) juridinę galią turinčio dokumento blankui pagaminti;
3) teisės aktų nustatytų reikalavimų įvykdymui patikrinti.
2. Konkrečius valstybės rinkliavos dydžius, nustato atsižvelgdama į šio straipsnio 1 dalį, apskaičiuoja Vyriausybė. Valstybės rinkliavos dydžiai nustatomi apskaičiuojami litais be centų.
3. Kalendoriniams metams pasibaigus, Vyriausybė, atsižvelgdama į faktišką paslaugų teikimo išlaidų padidėjimą ar sumažėjimą, perskaičiuoja ir patikslina valstybės rinkliavos dydžius ir dėl to priimą nutarimą. Patikslinti valstybės rinkliavos dydžiai įsigalioja nuo einamųjų kalendorinių metų liepos 1 dienos.
4. Valstybės rinkliava sumokama litais pagal mokėjimo dieną galiojančius jos dydžius prieš institucijų teikiamas paslaugas.
5. Rinkliavų mokėtojai turi teisę gauti paslaugos už kurią renkama rinkliava suteikimo kaštų sąmatą.
Dėl 11 Įstatymo projekto straipsnio
Rinkliavos yra renkamos už valstybės teikiamas paslaugas dažniausiai todėl, kad niekas be valstybės tų paslaugų suteikti negali, nes arba reikia specialių standartizuotų blankų, kuriais geriausiai pasirūpintų vienintelis paslaugų teikėjas, arba dėl to, kad tam tikroms specifinėms sritims kaip atominės energetikos atliekų tvarkymas ir pan. būtina valstybinė, visuomenės saugumą užtikrinanti priežiūra.
Tačiau vis dar yra paslaugų, už kurias renkamos vietinės rinkliavos, kai tas paslaugas gali teikti ir ne savivaldybės, kurioms nereikia specifinių standartizuotų dokumentų ir kurios nekelia grėsmės visuomenės sveikatai. Tarp tokių paslaugų patenka rinkliavos už naudojimąsi vietomis automobiliams statyti, gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir komunalinių atliekų surinkimą.
Visos šios paslaugos gali būti teikiamos ir privačių asmenų. Tuo tarpu dabar savivaldybė tampa savotišku tarpininku tarp tiesioginio paslaugų teikėjo ir vartotojo, taip trukdydama formuotis rinkos kainoms ir vartotojams pasirinkti jiems labiausiai tinkantį paslaugų teikėją ir paslaugų paketą.
Siūlome išbraukti iš LR rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 6, 7 ir 8 dalis ir 11 straipsnį išdėstyti taip:
11 straipsnis. Vietinių rinkliavų objektai
1. Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už:
1) leidimo atlikti kasinėjimo darbus savivaldybės viešojo naudojimo teritorijoje (gatvėse, vietinės reikšmės keliuose, aikštėse, žaliuosiuose plotuose), atitverti ją ar jos dalį arba apriboti eismą joje išdavimą;
2) leidimo prekiauti ar teikti paslaugas savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą (viešąja vieta, kurioje vykdoma prekyba, teikiamos paslaugos, laikytina savivaldybės teritorijoje esanti savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausanti ar patikėjimo teise valdoma teritorija (išskyrus išnuomotą ar perduotą naudotis teritoriją), kurioje teikiamos paslaugos, taip pat vykdoma prekyba nuo (iš) laikinųjų prekybos įrenginių, kioskų paviljonų, prekybai pritaikytų automobilių ar priekabų, lauko kavinių);
3) leidimo įrengti išorinę reklamą ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimą;
4) leidimo organizuoti komercinius renginius savivaldybei priklausančiose ar valdytojo teise valdomose viešojo naudojimo teritorijose išdavimą;
5) leidimo įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomas teritorijas, savivaldybių įsteigtus saugomus draustinius, jų paskelbtų kraštovaizdžio objektų teritorijas ir nustatytas vietinės reikšmės apsaugines zonas išdavimą (išskyrus važiavimą per šias teritorijas valstybinės reikšmės keliais, naudojimąsi jų statiniais, stovėjimo ir poilsio aikštelėmis, terminalais ir pasienio kontrolės punktais; šios išimtys netaikomos Neringos miestui);
6) naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti (išskyrus vietas automobiliams statyti prie valstybinės reikšmės kelių, 5–15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų, taip pat vietas, kurias nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į saugumą, tarptautinį protokolą ar kitus viešuosius interesus užtikrinančius reikalavimus);
7) gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose;
8) komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą;
9) 6) leidimo įrengti laikinus kilnojamus įrenginius savivaldybės teritorijoje (išskyrus prie valstybinės reikšmės kelių, privačiuose ir išnuomotuose valstybinės žemės sklypuose) išdavimą;
10) 7) leidimo pardavinėti I, II ir TO klasės civilines pirotechnikos priemones išdavimą;
11) 8) naudojimąsi gyvenamųjų vietovių, turinčių kurorto statusą, viešąja infrastruktūra (viešoji kurorto infrastruktūra – valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys statiniai, įranga ir bendro naudojimo želdynai, sudarantys visuomenei galimybę naudoti kurorte esančius gamtinius išteklius sveikatinimo, turizmo ir poilsio reikmėms).
2. Iš vietinės rinkliavos mokėtojo negali būti reikalaujama atlyginti už objektą, už kurį pagal šį įstatymą nustatyta vietinė rinkliava, kitaip negu sumokant vietinę rinkliavą.
