Tęsdamas darbą verslo dereguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo važtaraščių naudojimo tvarką ir pateikė išvadas Finansų ir Susisiekimo ministerijoms.
LLRI siūlo atsisakyti privalomo važtaraščių taikymo Lietuvoje, nes ši kovos su kontrabanda priemonė jau atgyveno ir tapo nebetikslinga. Ekspertų teigimu, taip būtų suderinti skirtingi visuomenės interesai, o kontrabandos prevencijai visiškai užtektų kitų jau egzistuojančių ir su važtaraščiais besidubliuojančių kontrolės priemonių.
Toliau – LLRI išvados ir argumentai.
Nuo 2001 m. įmonėms leidžiama važtaraščius pildyti laisva forma, nenaudojant iki tol reikalautų specialios apskaitos blankų. Šis valdžios sprendimas sumažino įmonių išlaidas apskaitai ir kiek palengvino važtaraščių pildymo procedūras.
Tačiau privalomi reikalavimai važtaraščių turiniui ir jų apskaitai liko nepakeisti. Važtaraščiuose turi būti numatyta keliolika privalomų rekvizitų: važtaraščio surašymo vieta ir data, siuntėjo ir gavėjo pavadinimai, krovinio pavadinimas, svoris ir kiekis, pakrovimo vieta ir data, nurodytas mokestis už vežimo paslaugas ir kt. (Kelių transporto kodeksas, Nr. I-1628). Be privalomų rekvizitų, Valstybinė mokesčių inspekcija yra nustačiusi važtaraščių apskaitos tvarką, pagal kurią važtaraščiai privalo būti apskaitomi registravimo žurnale, nurodant išrašytų važtaraščių numerius, išrašymo datas, gavėjo pavadinimus bei adresus, siunčiamų krovinių pavadinimus bei kiekius, o patys važtaraščiai segami į bylas ir saugomi 10 metų (VMI įsakymas Nr. 164, 2001 m.).
Griežta ir kartu komplikuota važtaraščių išrašymo ir apskaitymo tvarka siekiama padėti Muitinės departamentui išspręsti iškeltą uždavinį – įgyvendinti prekių srautų kontrolę ir užtikrinti kontrabandos prevenciją. Šiuo atveju kontrolė perkeliama nuo valstybės sienų ir muitinių skyrių į visos šalies teritoriją. Jos vykdymą užtikrina ekonominė, kelių transporto policija ir mokesčių inspekcija, o atsakomybę privalo prisiimti verslininkai.
Tačiau kelerių metų praktika parodė, kad važtaraščiai ir jiems keliami pildymo ir apskaitos reikalavimai ne tik iš esmės komplikuoja prekių judėjimą, primeta papildomus kaštus įmonėms, išplečia kontroliuojančių institucijų funkcijas. Toliau pateikiame argumentus, kodėl važtaraščiai nėra tikslingi.
Visų pirma važtaraščiai dubliuoja egzistuojančius kontrolės mechanizmus. Kai važtaraščiai buvo įvesti, Muitinės departamentas dar neturėjo modernių informacinių technologijų stebėti ir tikrinti tranzitinius krovinius. Šiandien padėtis iš esmės kitokia. Muitinės departamentas išleido milijonus litų informacinėms technologijoms įsigyti ir įdiegti, kurios leidžia sekti į šalį reeksporto tikslu įvežamų prekių srautus, kad muitais ir kitais mokesčiais neapmokestintos prekės nepatektų į vidaus rinką.
Antra, tik labai maža vidaus rinkoje cirkuliuojančių prekių dalis potencialiai gali būti kontrabandos objektas. Nepaisant to, privalomi važtaraščiai taikomi visoms be išimties prekėms.
Trečia, daugelio „kontrabandinių“ prekių prekybai ir gamybai būtina gauti licencijas, o iš to kyla papildomi reikalavimai apskaitai ir atskaitomybei. Pavyzdžiui, alkoholio gamintojai, turintys akcizinius sandėlius, išsiųsdami prekes turi užpildyti specialiųjų akcizų apskaičiavimo ir akcizų mokėjimo laikinojo atidėjimo dokumentus, kuriuose pateikiama informacija atitinka važtaraščiuose pateikiamą informaciją (nepaisant to, vis tiek reikalaujama pildyti važtaraščius ir vesti jų apskaitą).
Ketvirta, važtaraščius yra nesudėtinga suklastoti. Važtaraščius dubliuoja PVM sąskaitose faktūrose pateikiama informacija. PVM sąskaitų faktūrų ir dokumentų, kurių pagrindu jos išrašytos, visiškai užtenka įmonių veiklai patikrinti.
Penkta, važtaraščiai apsunkina Europos Sąjungos direktyvų nuostatų įgyvendinimą. ES šalys šalina formalias prekybos kliūtis ir siekia, kad valstybinės politikos tikslai netrukdytų laisvam prekių judėjimui. Lietuvoje priimta papildoma prekių judėjimo šalies viduje kontrolė varžo prekių judėjimą, mažina šalies ūkio subjektų konkurencingumą ir investicinio klimato patrauklumą. Važtaraščius kaip naikintiną biurokratinę kliūtį verslo plėtrai ir investicijoms nurodė ir Pasaulio banko atlikta studija, kuria buvo vertinami investicijoms trukdantys administraciniai barjerai.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikti įmonių nuomonės tyrimai ir ekspertinė apklausa rodo, kad įmonės privalomus važtaraščius vertina kaip perdėm komplikuotą reguliacinę priemonę, neduodančią valstybei realios naudos.
Kyla pagrįstų abejonių dėl važtaraščių kaip priemonės proporcingumo keliamam tikslui pasiekti, t.y. kovoti su kontrabanda. Priemonė yra proporcinga, kai ji būtina tikslui pasiekti ir mažiausiai riboja teises tų asmenų, kurių interesai pažeidžiami. Iš anksčiau pateiktų argumentų yra akivaizdu, kad važtaraščiai, pirma, toli gražu neužtikrina kontrabandos prevencijos, antra, varžo daugelio rinkos dalyvių interesus, niekuo nesusijusius su kontrabanda. Kovoti prieš kontrabanda pakanka kitų, mažiau atskirų visuomenės grupių interesus varžančių kontrolės mechanizmų.
Todėl siekiant geriau suderinti skirtingus visuomenės interesus, įskaitant įmonių veiklos supaprastinimą, kontrabandos prevenciją, ES direktyvų nuostatų įgyvendinimą, būtina nedelsiant atsisakyti privalomų važtaraščių taikymo Lietuvoje, vietoj to efektyviau panaudojant Muitinės departamento įdiegtas informacines sistemas.
Siekiant atsisakyti privalomų važtaraščių, būtina keisti ar panaikinti šiuos teisės aktus:
1. Panaikinti LR transporto kodekso (Nr. I-1628) 29 straipsnį, nustatantį privalomus važtaraščio rekvizitus ir už važtaraščių apskaitos reglamentavimą atsakingas institucijas;
2. Pripažinti netekusiu galios LR finansų ministro įsakymą Nr. 1K-266 „Dėl važtaraščio rekvizitų nustatymo” (priimtas 2003 m. lapkričio 6 d.), nustatantį privalomus važtaraščio rekvizitus bei važtaraščių pildymo tvarką;
3. Pripažinti netekusiu galios VMI prie LR finansų ministerijos viršininko įsakymą Nr. V-331 „Dėl važtaraščių apskaitos taisyklių patvirtinimo” (priimtas 2003 m. gruodžio 22 d.), nustatantį privalomus važtaraščio rekvizitus, važtaraščių pildymo ir apskaitos tvarką.
