Tęsdamas darbą mokesčių ir reguliavimų mažinimo linkme ir siekdamas atkreipti valdžios institucijų dėmesį į nevykdomą Rinkliavų įstatymą, LLRI pateikė LR Finansų ministerijai raštą su argumentais ir pasiūlymais, kaip spręsti problemas dėl rinkliavų ir kitų mokesčių už valstybės teikiamas paslaugas dydžio ir taikymo.
Toliau – LLRI argumentai.
Pagal LR rinkliavų įstatymą atskiroms veikloms vykdyti būtina gauti licencijas, leidimus, už kuriuos imamos valstybės rinkliavos. Dideli valstybės rinkliavų tarifai praktikoje tapdavo ekonomikos reguliavimo ir konkurencijos ribojimo įrankiu, užkirto galimybes ūkio subjektams laisvai įeiti į rinką, skatino juos siekti šešėlinių pajamų, kurios leistų atstatyti veiklos pelningumą.
Siekiant išspręsti šią problemą, 2000 metais priimtu Įstatymu norėta įtvirtinti kokybiškai naują valstybės rinkliavos dydžių nustatymo principą – rinkliavos dydis turi atitikti valstybės institucijos atliekamo veiksmo ir išduodamo dokumento kaštus. Tai patvirtina ir Įstatymo aiškinamasis raštas (2000 03 21, Nr. P-2409), pagal kurį „valstybės rinkliavos tarifai turi priklausyti nuo paslaugų suteikimo kaštų, kadangi šiuo metu galiojantys žyminio mokesčio tarifai dažnai neatitinka realių paslaugų suteikimo (dokumentų išdavimo) kaštų“. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numatė, kad „valstybės rinkliavos dydis nustatomas atsižvelgiant į paslaugos suteikimo išlaidas, kurias sudaro išlaidos: 1) darbui, susijusiam su paslaugos suteikimu, apmokėti; 2) juridinę galią turinčio dokumento blankui pagaminti; 3) teisės aktų nustatytų reikalavimų įvykdymui patikrinti. Ši Įstatymo nuostata galioja ir dabar.
Priėmus Įstatymą daugumos valstybės rinkliavų dydžiai buvo iš tiesų peržiūrėti ir sumažinti. Pavyzdžiui, licencijos kaina prekiauti didmena alumi sumažėjo nuo 10000 iki 2500 litų, o licencijos kaina supirkti spalvotuosius metalus sumažėjo nuo 300000 iki 1000 litų. Visgi, galima pagrįstai abejoti, ar minėtas Įstatyme įtvirtintas principas buvo ir yra pritaikomas visais atvejais.
Išanalizavę Rinkliavų įstatymo (toliau – Įstatymo) nuostatų, susijusių su rinkliavų dydžio nustatymu, taikymą praktikoje, atkreipiame dėmesį į kylančias problemas.
Dėl rinkliavų dydžio
Abejonių kelia tai, kad atskirų veiklų sritims valstybės rinkliavų dydžiai išlieka pernelyg dideli. Pavyzdžiui, valstybės rinkliava už licencijų užsiimti kredito įstaigos veikla sudaro 175 tūkst. litų, organizuoti įvairių rūšių azartinius lošimus – apie 10 tūkst. litų (be to, papildomai sumokama 20 tūkst. litų už leidimą atidaryti naują lošimų saloną), steigti muitinės sandėlius – 11,77 tūkst. litų, gaminti ar prekiauti alkoholiniais gėrimais sudaro nuo 20 iki 80 tūkst. litų. Vargu ar tokių išlaidų prireikia valstybės institucijų atliekamų veiksmų ar išduodamų dokumentų kaštams padengti.
Dėl rinkliavų dydžio peržiūrėjimo
Įstatymas įpareigoja Vyriausybę kasmet peržiūrėti rinkliavų dydžius ir, atsižvelgiant į faktišką paslaugų teikimo išlaidų padidėjimą ar sumažėjimą, perskaičiuoti ir patikslinti rinkliavų dydžius. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nuo Įstatymo priėmimo ir naujų rinkliavų dydžių nustatymo vėliau minėtų rinkliavų dydžiai (išskyrus už licencijas steigti muitinės sandėlius) nebuvo tikslinami ir keičiami. Įvertinus bendras ekonomikos tendencijas nuo 2000 m. galima manyti, kad valstybės institucijų kaštai per nagrinėjamą laikotarpį didėjo (arba mažėjo), todėl nekintantys rinkliavų dydžiai verčia abejoti, ar jie iš tiesų yra pagrįsti kaštais.
Dėl rinkliavų dydžio apskaičiavimo metodikos
Galima numanyti, kad nustatydamos atskirų rinkliavų dydį valstybės institucijos taip pat įtraukia ir vėliau atliekamos priežiūros kaštus, nors Įstatymas tokios galimybės nenumato. Toks neaiškumas kyla dėl to, kad Įstatymas lyg ir nustato bendrą rinkliavos nustatymo principą, tačiau praktikoje kyla įvairių nesusipratimų.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad pagal Įstatymą, priežiūros kaštai negali būti dengiami ir nustatant ūkio subjektams kitus papildomus mokesčius. Tai draudžia Įstatymo nuostata, pagal kurią „institucijos neturi teisės reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų atlyginti už suteiktas paslaugas kitaip, negu sumokėti pagal šį įstatymą nustatytą valstybės rinkliavą“ (4 straipsnio, 3 dalis). Nepaisant to, ši Įstatymo nuostata yra pažeidžiama. Pavyzdžiui, Draudimo įstatymo 187 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „Priežiūros komisija išlaikoma iš draudimo įmonių ir užsienio valstybių draudimo įmonių filialų Lietuvos Respublikoje atskaitymų nuo pasirašytų draudimo įmokų (gautų ar gautinų draudimo įmokų, įtraukiamų į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka), išskyrus visų rūšių privalomojo draudimo įmokas, taip pat iš Lietuvos valstybės biudžeto teisės aktų nustatyta tvarka“. Atskirą atlyginimo už suteiktas paslaugas tvarką numato ir Ryšių reguliavimo tarnyba. Tai prieštarauja Įstatymo nuostatoms.
Atsižvelgiant į išdėstytus faktus ir argumentus, galima daryti šias išvadas. Pirma, Įstatymas nėra pilnai ir tinkamai įgyvendinamas. Antra, valstybės institucijos skirtingai ir savanaudiškai traktuoja Įstatymo nuostatas. Trečia, nėra tinkamos priežiūros sistemos, kaip valstybės institucijos įgyvendina Įstatymą.
Atsižvelgiant į šias išvadas ir siekiant pagerinti susiklosčiusią padėtį, būtina:
1. Valstybės institucijoms, apskaičiuojančioms valstybės rinkliavos dydį, peržiūrėti ir pakoreguoti jos dydį, jei jis neatitinka Įstatymo nuostatų. Pakeitimus įgyvendinti nuo 2004 m. liepos 1 d.
2. Atlikti detalų valstybės rinkliavų dydžių įvertinimą, ar rinkliavų dydžiai nėra didesni nei reikia padengti valstybės institucijos atliekamo veiksmo ir išduodamo dokumento kaštus.
3. Įvertinti, ar kitų įstatymų nuostatos neprieštarauja Rinkliavų įstatymo nuostatai, draudžiančiai taikyti kitus nei pagal Rinkliavų įstatymą nustatytus mokesčius už valstybės institucijų paslaugas.
4. Parengti metodiką, kurioje būtų pateikti valstybės rinkliavos dydžio nustatymo kriterijai ir tvarka.
