LLRI toliau analizuoja Seime svarstomą Darbo tarybų įstatymo projektą.
LLRI išnagrinėjo Seime svarstomą Darbo tarybų įstatymo projektą po paskutinių jo pakeitimų ir pateikė nuomonę Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui. Ekspertai teigia, kad kai kurios Darbo tarybų įstatymo projekto nuostatos taps kliūtimis sudaryti darbo tarybas sudaryti ir joms veikti, darbuotojams ir darbdaviams bus užkrautos nepagristos prievolės ir kt. Toliau pateikiamos LLRI pastabos.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Darbo tarybų įstatymo projektą (toliau – įstatymo projektas) ir parengė jam pastabas.
Nors įstatymo projektas numato darbo tarybų sudarymo ir veiklos tvarką, tačiau šio darbuotojų atstovavimo organo veikla nėra pakankamai užtikrinta dėl Darbo kodekse profesinėms sąjungoms teikiamo prioriteto. Siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo tarybos ir profesinių sąjungų, tikslinga būtų pataisyti Darbo kodeksą, numatant, kad darbuotojų kolektyvas gali pasirinkti tinkamiausią atstovavimo formą. Šiuo atžvilgiu turėtų būti taisomos ir įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalis bei 27 straipsnio 1 dalis.
Pagal įstatymo projekto 4 straipsnio 3 dalį, darbo tarybos nariais gali būti renkami tik tris mėnesius įmonėje išdirbę asmenys. Tais atvejais, kai įsteigiama nauja įmonė, ši nuostata trukdytų nedelsiant suformuoti darbo tarybą, todėl reikėtų aptariamą nuostatą papildyti žodžiais „išskyrus tuos atvejus, kai įmonėje visi darbuotojai dirba trumpiau nei tris mėnesius“.
Įstatymo projekto 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad darbo tarybos nariais negali būti su darbdaviu šeimos nariai. Tačiau tokia formuluotė yra netiksli. Pagal Darbo kodekso 16 straipsnį, darbdaviu gali būti ir juridinis asmuo – tokiu atveju, nėra aišku, kas turėtų būti laikomas giminystės ir svainystės ryšiais susijusiais asmenimis. Kita vertus, nereikia dirbtinai riboti galimų darbuotojų atstovų kandidatūrų, nes patys darbuotojai turėtų nuspręsti, kas tinka jų atstovavimui. Trečia, draudimas giminystės ryšiais susijusiems asmenims būti darbo tarybos nariais, gali būti laikomas atskiros asmenų grupės diskriminavimu. Todėl įstatyme neturėtų būti nurodytų ribojimų.
Pagal 5 straipsnio 3 dalies 4 punktą, darbdavio šeimos nariai neįskaitomi į įmonės darbuotojų skaičių. Pagal 9 straipsnio 2 dalį, jie neturi teisės balsuoti renkant darbo tarybos narius. Tokios nuostatos yra diskriminuojančios atskirus darbuotojus, todėl jų reikėtų atsisakyti.
Įstatymo projekto 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo tarybos rinkimus skelbia darbdavys. Tačiau ši nuostata turėtų būti taikoma kai įmonėje neveikia darbo taryba. Kitais atvejais rinkimus turėtų skelbti ir rinkimų komisiją sudaryti pati darbo taryba.
7 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad darbuotojai, paskirti į darbo tarybą, negali būti atleisti iš darbo įgaliojimų vykdymo metu. Šis atleidimo pagrindas nėra numatytas Darbo kodekse, todėl tai yra esminis šio teisės akto pakeitimas. Kita vertus, atleidimo iš darbo pagrindus ir tvarką nustato Darbo kodeksas, o Darbo tarybų įstatymas pagal paskirtį neturi to reguliuoti.
Nepagrįstas yra įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje numatytas ribojimas vienam darbuotojui siūlyti tik vieną kandidatą į darbo tarybą, ir kad siūlantysis turi pateikti kandidato raštišką sutikimą. Tikslingiau būtų nustatyti, kad kiekvienas įmonės darbuotojas gali siūlyti visas jam priimtinas kandidatūras, o pasiūlytieji asmenys vėliau patvirtina savo sutikimą kandidatuoti į darbo tarybą rinkimų komisijai.
Įstatymo projekto 8 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kandidatų į darbo tarybos narius turi būti ne mažiau nei renkamų darbo tarybos narių, priešingu atveju rinkimai gali būti atidėti šešiems mėnesiams. Tikslingiau būtų numatyti, kad darbo taryba gali būti renkama, jei kandidatų į ją yra bent pusė tiek, kiek turi būti šio organo narių. Likusių darbo tarybos narių rinkimai galėtų būti surengti po tam tikro laikotarpio.
Įstatymo projekto 10 straipsnyje nurodyta galimybė apskųsti darbo tarybos rinkimų rezultatus, nenumatyta, kad šią teisę turi kitas suinteresuota šalis – darbdavys ir jo atstovai.
13 straipsnio 1 dalį, pagal kurią darbo tarybos posėdžiai vyksta ne rečiau kaip kartą per mėnesį, reikėtų patikslinti, kad darbo taryba gali pati nustatyti, kiek kartų per mėnesį (metus) turi vykti jos posėdžiai.
Garantijos darbo tarybų nariams, numatytos įstatymo projekto 18 straipsnyje, reiškia vienašališką įpareigojimą darbdaviui prisiimti su darbo tarybos veikla susijusius kaštus, neatsižvelgiant, kiek tie kaštai būtini ir pagrįsti. Siekiant, kad darbo tarybos veiklos garantijos atitiktų darbdavio galimybes bei skatinant bendradarbiavimą tarp darbo tarybos ir darbdavio, dėl darbo tarybos posėdžių laiko, atlyginimo mokėjimo ir kvalifikacijos kėlimo sąlygų darbo taryba ir darbdavys turėtų susitarti kolektyvinėje sutartyje ar atskiru susitarimu.
Įstatymo projekto 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys negali atsisakyti suteikti darbo tarybai informacijos tik todėl, kad tai yra komercinė paslaptis. Reikia atkreipti dėmesį, kad ne visais atvejais įmonės savininkai gali susipažinti su visa įmonės informacija: pagal galiojančio Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 7 dalį, su visais įmonės dokumentais gali susipažinti tik daugiau kaip pusę akcijų turintys asmenys. Šiuo atžvilgiu, darbo tarybų teisė į informaciją neturėtų viršyti įmonės savininkų teisių.
24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbdavys turi dengti darbo tarybos veiklos išlaidas pagal patvirtintus limitus. Tačiau darbdaviui neturi būti perkeliami darbo tarybos veiklos kaštai, nors juos darbdavys gali padengti atskiro susitarimo pagrindu.
