Tęsdamas darbus telekomunikacijų srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo naują Elektroninių ryšių įstatymo projektą ir pateikė išvadas Ryšių reguliavimo tarnybai (RRT) bei Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šis įstatymas pakeis dabar galiojantį Telekomunikacijų įstatymą.
LLRI nuomone, parengtas projektas numato pernelyg didelių teisių ir įgaliojimų RRT reguliuoti telekomunikacijų rinką ir kištis į šiame sektoriuje veikiančių įmonių sprendimų priėmimo procesą, todėl RRT teisės turi būti žymiai apribotos. Įstatymo projekte taip pat gausu neapibrėžtumų, kurie neabejotinai apsunkins įmonių veiklą ir didins neprognozuojamumą, todėl juos būtina šalinti.
Toliau pateikiamos konkrečios išvados.
1. Elektroninių ryšių įstatymo projekto (toliau tekste vadinama projektu) 2 str. 3 d. nurodoma, kad elektroninių ryšių veiklos reguliavimu siekiama skatinti konkurenciją teikiant elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių paslaugas bei susijusias priemones ir paslaugas, užtikrinant, kad paslaugų gavėjai, įskaitant neįgaliuosius, gautų kuo didesnę naudą, kiek tai susiję su galimybe pasirinkti paslaugas, paslaugų kainą ir kokybę.
Ekonominės veiklos pagrindas yra įvairių asmenų (pirkėjo ir pardavėjo, paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo) interesų derinimas pasiekiant abiem pusėms priimtiną pusiausvyrą. Rinkoje ši pusiausvyra pasiekiama natūraliai, ir kiekvienos šalies interesai vertinami vienodai, neteikiant nei vienai šaliai pirmenybės. Kai ši pusiausvyra iškraipoma nustatant prioritetu vienos šalies interesus, pabloginama kitos šalies padėtis. Šiuo atveju, kai prioritetu iškeliami paslaugų gavėjų interesai sudarant jiems papildomas galimybes gauti naudos iš rinkoje teikiamų paslaugų (pvz., kaip nurodyta Projekto 24 str. 2 d. – „RRT vykdomu kainų reguliavimu siekiama „kiek įmanoma padidinti naudą vartotojams“), paslaugų teikėjams tenka papildomi veiklos kaštai ir dėl to sumažėja jų veiklos pelningumas. Tokiu būdu gali būti sukuriami nauji paslaugų gavėjams tenkantys produktai, kurie nebūtų atsiradę rinkoje patys savaime ar būtų atsiradę vėliau. Tačiau per šį trumpą laikotarpį išryškėjusią naudą gali atsverti sumažėjusios paslaugų teikėjo galimybės sukaupti investicijoms reikalingų išteklių, dėl ko ilgainiui sumažės veiklos plėtojimo, moderniausių technologijų diegimo apimtys, nemažės ar net didės kainos. Tai reiškia ir atitinkamo ekonominės veiklos sektoriaus vystymosi stabdymą, tuo pačiu sumenkinant paslaugų gavėjų galimybes gauti rinkoje naujus produktus. Todėl išsaugant galimybę paslaugų gavėjams efektyviai ginti savo teises, reikia atsisakyti siekių teisinio reguliavimo priemonėmis persverti rinkoje nusistovinčią pusiausvyrą vienos iš rinkos santykių šalių naudai ir nenurodyti įstatyme tik vienos šalies (vartotojo) interesų įgyvendinimo prioriteto.
2. Projekto 4 str. 1 d. nurodyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija formuoja elektroninių ryšių veiklos politiką ir strategiją.
Elektroninių ryšių veikla yra viena iš daugelio ekonominės veiklos sričių. Ji turi ypatybių – nuo šio sektoriaus priklauso sklandi kitų įmonių ir valstybinio sektoriaus institucijų veikla. Tačiau elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimas yra grindžiamas privačia veikla, tad šiuo atžvilgiu neturėtų būti išskirtinio šios veiklos rūšies vertinimo. Tad kaip nėra, tarkim, mažmeninės prekybos ar bankininkystės sektorių strategijos, formuojamos Vyriausybės, o to sektoriaus plėtra yra paliekama privačių subjektų iniciatyvai, neturėtų būti ir elektroninių ryšių veiklos strategijos, pagal kurią Vyriausybė ar kita institucija numatytų privataus sektoriaus plėtros kryptis, veiklos tikslus ir panašius uždavinius. Manome, kad Vyriausybei pagal Elektroninių ryšių įstatymą turi būti suteiktos teisės nustatyti tik elektroninių ryšių politiką, bet ne teisės apibrėžti visos ūkio šakos strateginius uždavinius.
3. Projekto 6 str. 1 d. nurodyta, kad Ryšių reguliavimo tarnyba (toliau – RRT) yra savarankiška (išskirta LLRI) valstybės įstaiga.
Tačiau projekte RRT savarankiškumas nėra apibrėžtas: priešingai nei galiojančiame Telekomunikacijų įstatyme, projekte nenurodyta, kokia institucija tvirtina RRT nuostatus; nėra nustatyta, ar gali Vyriausybė arba Susisiekimo ministerija priimti RRT privalomus teisės aktus Elektroninių ryšių įstatyme nenumatytais atvejais ir kt. Elektroninių ryšių įstatyme turėtų būti tiksliai apibūdintos RRT veiklos savarankiškumo sąlygos.
4. Projekto 6 str. 4 d. nustatyta, kad Ryšių reguliavimo tarnybos taryba, suderinusi su Finansų ministerija, nustato RRT rinkliavų už teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus objektus, dydžius ir mokėjimo tvarką, pagrįsdama Ryšių reguliavimo tarnybos sąnaudomis.
Orientavimasis į RRT veiklos sąnaudas negali būti pagrįstas, nes ši institucija nėra komercinis subjektas, veikiantis konkurencinėmis sąlygomis ir suinteresuotas mažinti savo veiklos kaštus. Įmokų, mokamų RRT, dydžiai visada priklausys nuo administracinių/politinių sprendimų. Todėl įstatyme turėtų būti nustatyta, kokio pobūdžio veiklos sąnaudos turi būti dengiamos iš valstybės biudžeto, o kokios – iš ūkio subjektų surenkamų įmokų. Atsižvelgiant į tai būtų tikslinga nustatyti principą, kad iš valstybės biudžeto lėšų būtų finansuojamos RRT vykdomos elektroninių ryšių sektoriuje veikiančių ūkio subjektų kontrolės funkcijos, o iš šių subjektų surinktomis rinkliavomis būtų padengiami tik techninių paslaugų (tokių, kaip elektroninių ryšių išteklių suteikimo, ginčų sprendimo ir kt.) teikimo kaštai.
5. Projekto 6 str. 8 d. yra numatytos skundo dėl RRT teisės akto padavimo pasekmės – skundo padavimas nesustabdo to teisės akto galiojimo, išskyrus atvejus, kai siekdamas užtikrinti esminius šalių interesus ir kai tai nepažeidžia suinteresuotų asmenų, ypač vartotojų ir konkurentų, interesų, o teisės akto palikimas galioti ženkliai apsunkintų ar padarytų negalimą teismo sprendimo įvykdymą, teismas įstatymų nustatyta tvarka nusprendžia kitaip.
Skundai dėl RRT teisės aktų yra nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, ir šiame įstatyme yra nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir jų taikymo sąlygos. Skundus dėl valstybės institucijų nutarimų nagrinėjantis teismas turi vadovautis vieningomis, t. y. visiems atvejams vienodomis, proceso taisyklėmis. Projekte nurodytosios RRT teisės akto galiojimo sustabdymo sąlygos yra neapibrėžtos ir prieštaringos: teismas turėtų atsižvelgti ne tik į padavusios šalies skundą, bet ir į jos konkurentų ir kitų asmenų interesus. Pati konkurento sąvoka reiškia asmenį, turintį priešingų interesų, nei tas skundą padavęs asmuo. Manome, kad spręsdamas apskųstų RRT teisės aktų sustabdymo klausimą, teismas turėtų remtis vieningomis visiems atvejams proceso taisyklėmis, nustatytomis Administracinių bylų teisenos įstatyme, o Elektroninių ryšių įstatyme specialių RRT atžvilgiu taikomų nuostatų neturėtų būti.
6. Vienas iš projekte nurodytų RRT uždavinių – skatinti veiksmingas ilgalaikes investicijas (8 str. 2 d.).
Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad projekte nėra nurodyti konkretūs investicijų skatinimo būdai. Dauguma RRT įgyvendinamų funkcijų yra susijusios su įvairių įpareigojimų ūkio subjektams nustatymu. Tų įpareigojimų ekonominis efektas, vertinant ūkio subjektų, kuriems jie nustatyti, atžvilgiu, visada yra neigiamas, nes tie įpareigojimai reiškia papildomas įmonių veiklos sąnaudas. Antra, privačių subjektų daromos investicijos priklauso nuo jų sprendimų, grindžiamų veiklos sąlygomis, ir paties subjekto galimybių. Be mokesčių lengvatų, kurios turi neigiamų pasekmių bendram ekonominiam klimatui, valstybės institucijos gali skatinti investicijas sudarydamos tinkamas sąlygas ūkio subjektų veiklai, t. y. šalindamos teisės aktuose numatytus perteklinius reikalavimus ir kitus biurokratinius barjerus. Mažinant iki minimalaus būtino lygio reguliavimo apimtis yra sudaromos galimybės ūkio subjektams išlaisvinti išteklius, naudotus teisės aktų reikalavimų vykdymui, ir skirti juos kitoms reikmėms, įskaitant ir veiklos plėtojimą investuojant. Kadangi valstybės paprastai siekia sudaryti palankiausias sąlygas viso šalies ūkio ar atskiro sektoriaus plėtrai, tikslą skatinti investicijas netikslinga papildomai nurodyti įstatymuose, įskaitant ir Elektroninių ryšių įstatymą.
7. Projekte nurodyta RRT teisė skelbti informaciją ir (ar) pranešimus „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (10 str. 8 p.). 11 str. 1 d. nustatyta, kad RRT pati nustato atvejus, tvarką ir sąlygas savo teisės aktų projektams paskelbti.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės institucijų sprendimai turi būti žinomi visuomenei, informacijos paskelbimas turi būti laikomas šios institucijos pareiga. Todėl tikslinga Elektroninių ryšių įstatyme įpareigoti RRT skelbti visus sprendimus, sprendimų projektus bei visą su jos veikla susijusią informaciją ir pranešimus „Valstybės žinių“ priede ir interneto tinklalapyje.
8. Projekto 11 str. 2 d. nurodyta, kad RRT paskelbia tam tikrų savo sprendimų projektus nurodydama terminą per kurį suinteresuoti asmenys gali pateikti savo pastabas, jei tais sprendimais ženkliai įtakojama rinka.
Sprendimų poveikio rinkai ryškumas negali būti iš anksto įvertintas bei tiksliai nustatytas. Kita vertus, neįmanoma aiškiai ir netaikant santykinių kriterijų apibrėžti, koks poveikis laikytinas „ženkliu“, o koks – ne. Dėl šių priežasčių viešai skelbiami turėtų būti visų RRT sprendimų projektai suteikiant galimybę suinteresuotiems asmenims pareikšti savo nuomonę.
9. Pagal projekto 13 str. 1 d. RRT būtų suteikiama teisė nustatyti klausimus, dėl kurių ūkio subjektai gali sudarinėti tarpusavio susitarimus.
Ši nuostata reiškia galimybę RRT sprendimais varžyti ūkio subjektų galimybes sudarinėti bet kokius susitarimus, t. y. tokiu būdu ribojamas jų teisnumas. Kadangi ūkio subjektai nėra priklausomi nuo RRT, t. y. jie nėra tiesiogiai šios valstybės institucijos valdomi, tikslinga būtų nustatyti tik kokio pobūdžio ūkio subjektų susitarimus RRT gali drausti.
10. Projekto 13 str. 2 d. RRT numatyta teisė tvirtinti ūkio subjektų susitarimus, kurių atžvilgiu Konkurencijos taryba jau būtų davusi išvadą apie neprieštaravimą Konkurencijos įstatymui.
RRT teisė tvirtinti susitarimus, dėl kurių Konkurencijos taryba davė išvadą, kad jie neprieštarauja Konkurencijos įstatymui, reiškia bent dalinį Konkurencijos tarybos funkcijų dubliavimą. Iš kitos pusės, kadangi projekte nenurodoma, pagal kokius kriterijus RRT priimtų sprendimą patvirtinti ar nepatvirtinti ūkio subjektų susitarimų, RRT teisės šioje srityje tampa visiškai neapibrėžtos ir jų įgyvendinimas priklauso tik nuo RRT nuožiūros. Atsižvelgiant į tai, įstatyme netikslinga numatyti RRT teisę tvirtinti elektroninių ryšių tinklų ir (ar) paslaugų teikėjų susitarimus arba bent turėtų būti nurodytos šios RRT teisės įgyvendinimo sąlygos.
11. Projekte yra numatyta, kad RRT gali nuspręsti tam tikrus ūkio subjektų susitarimus paskelbti privalomais kitiems atitinkamus kriterijus tenkinantiems elektroninių ryšių tinklų ir (ar) paslaugų teikėjams ir prilyginti juos RRT teisės aktams (13 str. 4 d.).
Valstybės institucijos negali su administracinių sprendimų priėmimu susijusių savo teisių perduoti privatiems subjektams, o privačių asmenų sprendimai negali būti privalomi kitiems, su jais nesusijusiems asmenims. Dėl to projekto 13 str. 4 d. nuostata yra iš esmės netinkama.
12. Projekto 16 str. 2 d. antrame sakinyje nustatoma, kada du ar daugiau subjektų kartu užima dominuojančią padėtį rinkoje :„ši sąlyga tenkinama, kai rinka pasižymi tam tikrais ypatumais, ypač susijusiais su rinkos koncentracija, skaidrumu, o taip pat <…>“.
Šis sakinys yra visiškai neapibrėžtas ir netinkamas teisinės technikos požiūriu – įstatyme negalima nurodyti, kad sprendimo priėmimo kriterijus yra tam tikri ypatumai , kuriais pasižymi rinka. Tame pačiame sakinyje papildomai nurodyti 15 rinkos požymių, į kuriuos turi būti atsižvelgiama tiriant rinką. Bet tie požymiai taip pat nėra aiškūs, jų turinys neatskleidžiamas. Bendro pobūdžio sąvokos, vartojamos ES direktyvose, jas perkeliant į valstybės vidaus teisės aktus, turi būti detalizuojamos. Bet tiesiogiai taikomuose įstatymuose neturi būti vartojamos bendro pobūdžio ir todėl nevienareikšmės sąvokos. Apibrėžiant valstybės institucijų funkcijas, teises ir jų įgyvendinimo taisyklės, turi būti vartojami aiškūs terminai, priešingu atveju neįmanoma išvengti nepagrįstų privačių asmenų teisių suvaržymų, atsirandančių valstybės institucijai naudojantis neaiškių ribų įgaliojimais. Nedetalizavus nagrinėjamos nuostatos, jos taikymas praktikoje bus nenuoseklus ir komplikuotas. Dėl šių priežasčių, projekto 16 str. 2 d. turėtų būti išbraukta iš įstatymo.
13. Projekto 17 str. 5 d. nurodyta, kad RRT savo nuožiūra gali atlikti tik tam tikras rinkos tyrimo procedūros dalis, o kitas praleisti.
Siekiant teisinių santykių aiškumo, įstatyme turėtų būti nurodyti atvejai, kada RRT gali praleisti atskiras rinkos tyrimo dalis. Manome, kad 17 str. 5 d. turėtų būti papildyta pagrindais, kuriems esant RRT gali praleisti atskiras rinkos tyrimo procedūros dalis.
14. Projekto 24 str. 3 d. yra nustatyta RRT teisė reikalauti, kad būtų operatorius, įpareigotas pagrįsti kainas sąnaudomis, per RRT nurodytą terminą įrodytų nustatytų kainų pagrįstumą sąnaudomis, o kol operatorius įrodys kainų pagrįstumą, RRT gali nustatyti aukščiausią kainų ribą.
Nurodytos RRT teisės yra nepagrįstai plačios: teisė nustatyti privalomą aukščiausią kainų ribą, operatoriui dar neįrodžius savo kainų pagrįstumo, reiškia priversti operatorių patirti nuostolius ir tuo atveju, jei jis įrodys savo kainų pagrįstumą. Kadangi pagal projektą RRT turi teisę nustatyti terminą, per kurį operatorius turės pagrįsti savo kainas sąnaudomis, ir atsižvelgiant į galimybę operatoriui patirti nuostolius, netikslinga tuo pačiu numatyti ir RRT teisę laikinai nustatyti aukščiausią kainų ribą. Siekiant išvengti nepagrįstai griežto reguliavimo, galima būtų atsisakyti projekto 24 str. 3 d. nuostatos dėl RRT teisės nustatyti aukščiausią kainų ribą.
15. Projekto 28 str. 1 d. nurodyta, kad RRT priima teisės aktus, įpareigojančius laikytis tarptautinių, ES ir kitų standartų, specifikacijų ir (ar) rekomendacijų, o taip pat turi teisę nustatyti savarankiškus techninius reikalavimus.
Standartų nustatymo funkciją pagal Standartizacijos įstatymą atlieka Lietuvos standartizacijos asociacija, todėl RRT neturėtų dubliuoti šios institucijos veiklos nustatydama atskirus techninius reikalavimus. Tarptautinių bei regioninių standartų perėmimą taip pat užtikrina Lietuvos standartizacijos asociacija, o kol jie neperkelti, neturėtų būti taikomi Lietuvoje. Kadangi Elektroninių ryšių įstatymas įsigalios nuo Lietuvos įstojimo į ES, ES institucijų patvirtinti privalomi standartai galios ir be valstybių nacionalinių institucijų papildomo patvirtinimo. Atsižvelgiant į tai, Elektroninių ryšių įstatyme nereikia įtraukti RRT teisės priimti teisės aktų, įpareigojančių laikytis tarptautinių, ES ir kitų standartų.
16. Projekto 29 str. 9 d. bei 38 str. 3 d. nurodyta, kad teismas nenagrinėja ginčo tarp ūkio subjektų, jei ginčą iš esmės yra išnagrinėjusi RRT. Ši nuostata yra teismo, kaip aukštesnės ginčų sprendimo institucijos, kompetencijos paneigimas, todėl šios taisyklės negalima įtraukti į įstatymą.
17. RRT teisės aktuose, kuriuose nustatomos bendrosios sąlygos, kuriomis ūkio subjektai turi teisę verstis elektroninių ryšių veikla, gali būti elektroninių ryšių sektoriui specifiškos vartotojų teisių apsaugos taisyklės (projekto 32 str. 2 d. 8 p.).
Ši nuostata yra visiškai neapibrėžta – motyvuojant vartotojų teisių gynimu galima pridengti įvairiausių taisyklių priėmimą. Vartotojų teisių išplėtimas reiškia kitos teisinių santykių šalies – paslaugų teikėjo – teisių susiaurinimą, todėl vartotojo teisės turi būti nustatomos įstatyme, bet ne poįstatyminiuose teisės aktuose. Tad projekto 32 str. 2 d. 8 p. nuostatos reikia atsisakyti arba ją konkretizuoti, nurodant, su kokiais vartotojų teisių gynimo aspektais susijusios taisyklės gali būti nustatomos RRT teisės aktuose.
18. Projekto 32 str. 3 d. nurodyta, kad RRT nustatyta tvarka ir sąlygomis ūkio subjektai pateikia šiai institucijai ataskaitą apie savo veiklą.
Nenustačius šios taisyklės ribų, ji gali būti traktuojama labai plačiai, todėl įstatyme turėtų būti detalizuoti šios ataskaitos tikslai bei pateikiamos informacijos pobūdis.
19. Projekto 34 str. 1 d. nurodyta, kad RRT gali ūkio subjektui nustatyti aukščiausių kainų ribas, taikyti individualių tarifų kontrolės priemones ir įpareigojimus tarifus grįsti sąnaudomis, jei nepakanka įpareigojimų, nustatytų pagal projekto 19 – 24 straipsnius.
Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad valstybės institucijų vykdomas kainų reguliavimas visais atvejais trukdo verslu užsiimančiai įmonei, iškreipia konkuravimo atitinkamoje veiklos sferoje sąlygas ir nėra tinkama priemonė vartotojų interesams ginti. Be to, atvejai, pagrindai ir tvarka, kai RRT gali savo sprendimu taikyti aukščiausių kainų ribų nustatymą, tarifų kontrolės priemones ir nustatyti įpareigojimus tarifus grįsti sąnaudomis, yra numatyti projekto 24 straipsnyje. Tų pačių priemonių numatymas projekto 34 straipsnyje reiškia ir galimybę jas taikyti nesilaikant projekto 24 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Manome, kad projekto 34 str. 1 d. nuostata dėl RRT vykdomo kainų reguliavimo ir teisių nustatyti įpareigojimus tarifus grįsti sąnaudomis yra nesuderinta su projekto 24 str. Siekiant sudaryti tinkamas verslui sąlygas ir padėti realizuoti vartotojų interesus, šios RRT teisės neturėtų būti numatytos įstatyme.
20. Nėra aiški projekto 39 str. 6 d. minimų elektroninių ryšių tinklų statybos taisyklių kilmė: nėra nurodyta, kas jas tvirtina – Vyriausybė ar RRT.
21. Projekto 41 str. 1 d. nurodyta, kad viešųjų ryšių tinklų teikėjas gali siekti pasinaudoti kitiems asmenims priklausančia infrastruktūra „jeigu viešųjų ryšių tinklų teikėjas negali įgyvendinti teisės įrengti reikalingą elektroninių ryšių infrastruktūrą arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės“.
Projekte nurodyti teisės vienam ūkio subjektui naudotis kito asmens infrastruktūra pagrindai nėra pagrįsti – teisės įrengti infrastruktūrą turėjimas nereiškia, kad jos automatiškai turi būti įgyvendinamos; įgyvendinimas priklauso nuo paties asmens ekonominių pajėgumų, interesų ir pastangų. Projekte naudojama sąvoka „neproporcingai didelės išlaidos“ kiekvienu atskiru atveju gali būti skirtingai išaiškinama – infrastruktūros objekto įrengimo išlaidos gali būti per didelės bet kuriam mažą metinę apyvartą turinčiam ūkio subjektui. Tačiau nedidelis rinkos dalyvio ekonominis pajėgumas negali būti pagrindas suteikti jam teisių į kitų asmenų nuosavybę. Tokia projekto nuostata iš esmės reiškia nepalankių sąlygų pirmajam į ryšių infrastruktūrą investuojančiam asmeniui sudarymą, nes vėliau atėję rinkos dalyviai galėtų pasinaudoti jo turtu investuodami daug mažiau, ir tokiu būdu įgydami santykinį pranašumą. Teises naudotis svetima infrastruktūra kiekvienas elektroninių ryšių veiklos subjektas gali įgyti derėdamasis su tos infrastruktūros savininku dėl tokio naudojimosi sąlygų, atlyginimo ir kt. Manome, kad projekte numatytos galimybės elektroninių ryšių veikla užsiimantiems subjektams pasinaudoti kitiems asmenims priklausančia ryšių infrastruktūra nėra pagrįstos aiškiomis ir pakankamomis sąlygomis, kad būtų apribotos infrastruktūros savininkų teisės, todėl 41 str. 1 d. nuostatos reikėtų atsisakyti.
22. Projekto 41 str. 1 d. antrasis sakinys, kuriame nustatyta, kad RRT gali pareikalauti, kad bet kuris elektroninių ryšių tinklų teikėjas ar kitas asmuo, valdantis tinkamą infrastruktūrą, leistų ja bendrai naudotis kitiems asmenims, kai tai yra ekonomiškai tikslinga, nėra pakankamai aiškus. Siekiant tikslumo, nurodytą nuostatą reikėtų papildyti nurodant, kad tokį sprendimą RRT gali priimti, kai tai ekonomiškai tikslinga elektroninių ryšių infrastruktūros savininko interesų atžvilgiu.
23. Projekto 54 str. nurodyta, kad elektroninių ryšių ištekliai gali būti skiriami konkurso arba aukciono būdu.
Projekte nėra nurodyta, kokiais atvejais yra rengiamas konkursas, o kokiais – aukcionas. Nors konkursas ir aukcionas yra panašūs dėl jų dalyvių tarpusavio varžymosi, vienos iš šių formų pasirinkimas gali sudaryti skirtingas sąlygas konkuruoti asmenims, siekiantiems gauti elektroninių ryšių išteklius. Todėl siekiant išvengti galimo valstybės institucijų piktnaudžiavimo sudarant palankesnes sąlygas vienam ūkio subjektui, įstatyme turi būti nurodytas vienas išteklių skyrimo būdas arba aiškūs kriterijai, pagal ką pasirenkamas konkursas ar aukcionas. Manome, kad projekto 54 str. turi būti nurodyti kriterijai, pagal kuriuos RRT elektroninių ryšių išteklių skyrimui organizuoja konkursą arba aukcioną.
24. Pagal projekto 60 str. 2 d. 4 p. ir 60 str. 3 d. 5 p. RRT gali nustatyti maksimalų teisės naudotis elektroninių ryšių ištekliais terminą.
Šios nuostatos taikymas gali būti pagrįstas tik efektyviu elektroninių išteklių naudojimosi kontrolės poreikiu. Tačiau tokio pobūdžio kontrolės funkcijas galima įgyvendinti ir be elektroninių ryšių išteklių naudojimosi termino apribojimo. Suteikus RRT teises tikrinti, ar ūkio subjektai nėra „užkonservavę“ gautų išteklių, o elektroninių išteklių naudojimosi taisyklėse nurodžius, kad teisė į išteklius gali būti panaikinta jais nesinaudojant tam tikrą laiko tarpą, galima būtų atsisakyti terminų naudotis elektroninių ryšių ištekliais nustatymo. Kita vertus, sudarius tinkamas teisines sąlygas elektroninių ryšių išteklius valdančiam asmeniui perleisti ar išnuomoti laikinai nenaudojamus išteklius, būtų sudarytos sąlygos ir efektyvesniam elektroninių ryšių išteklių naudojimuisi. Todėl manome, kad įstatyme turi būti nustatyta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjų teisė naudotis turimais ištekliais tol, kol jie užsiima elektroninių ryšių veikla, nesudarant teisinių kliūčių tuos išteklius perleisti kitiems asmenims, o RRT suteikiant galimybes kontroliuoti tų išteklių naudojimosi efektyvumą.
25. Projekto 74 str. 1 d. 3 p. numatyta RRT teisė nustatyti ilgesnį terminą ūkio subjektui pašalinti nustatytus pažeidimus.
Ši RRT teisė turi būti objektyviai pagrįsta, priešingu atveju sudaromos paskatos korupcijai ir piktnaudžiavimams, pažeidžiant ūkio subjektų lygybės principą, pagal kurį visiems asmenims turi būti sudarytos vienodos sąlygos užsiimti ta pačia veikla. Manome, kad įstatyme turi būti nustatyta RRT pareiga paskelbti sprendimo nustatyti ilgesnį, nei įstatyme numatytas terminas, motyvus.
26. Projekto 75 str. 5 d. yra numatyta, kad asmeniui apskundus RRT direktoriaus sprendimą dėl RRT pareigūnų veiksmų teismui, skundo padavimas nesustabdo pareigūnų veiksmų, dėl kurių skundžiamasi.
Ši nuostata nenumato išimčių teismui priimti kitokį sprendimą, todėl iš esmės pakeičia Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytas proceso taisykles. RRT pareigūnų veiksmus nėra pagrindo laikyti kitokiais, negu kitų valstybės institucijų atstovų, ir todėl išskirtiniais. Atsižvelgiant į tai, Elektroninių ryšių įstatyme netikslinga numatyti nuostatą, kad skundo padavimas RRT pareigūnų veiksmų nestabdo.
27. Projekte, nustatant poveikio ūkio subjektams už jų padarytus įstatymo pažeidimus priemones, vartojamos sąvokos „sunkus pažeidimas“ bei „esminis teisės aktų pažeidimas“ (74 str. 4 d., 76 str. 2 d.).
Nurodytos sąvokos nėra detalizuojamos, todėl bet kuris iš pažeidimų praktikoje gali būti laikomas sunkiu ar esminiu. Siekiant išvengti neaiškumų taikant įstatymą praktikoje, įstatyme turi būti nurodyta, kurie pažeidimai yra laikomi sunkiais, kurie – esminiais.
28. Projekto 76 str. 5 d. yra numatytas daiktų, kurie buvo pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas. Tačiau daiktų konfiskavimas vertintinas neigiamai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, turto konfiskavimo sąlygos nėra tiksliai apibrėžtos – nėra aišku, kada turtas turi būti konfiskuojamas, o kada gali būti nekonfiskuojamas. Antra, teisėtai įgytas ir neuždraustas turėti turtas iš viso neturėtų būti konfiskuojamas, o pažeidėjui visada gali būti taikomos kitokios projekte numatytos poveikio priemonės, pavyzdžiui, laikinas pažeidimo padarymo įrankio sulaikymas išskirtiniais atvejais, kuriuo galima būtų efektyviai pasinaudoti, paskyrus pažeidėjui baudą ir nukreipus jos išieškojimą į pažeidėjo turtą, įskaitant ir sulaikytąjį daiktą. Todėl manome, kad Elektroninių ryšių įstatyme neturi būti numatytas daikto, buvusio to įstatymo pažeidimo įrankiu ar tiesioginiu objektu, konfiskavimas.
29. Projekto penktajame skirsnyje yra apibrėžtas universaliųjų paslaugų teikimo ir finansavimo principai. Siekiant geriau patenkinti vartotojų interesus, tikslingiau būtų pritaikyti Pasaulio banko ataskaitoje „Lietuva: Žinių ekonomikos plėtra“ apibūdintą lanksčios universaliosios paslaugos modelį. Žemiau pateikiame pagal projektą numatomos įdiegti tradicinės universaliosios paslaugos ir Pasaulio banko siūlomos lanksčiosios universaliosios paslaugos modelių palyginimus.
Tradicinė universalioji paslauga: paslaugų paketas, numatytas teisės aktais ir teikiamas kiekvienam vartotojui už valstybės reguliuojamą kainą paskirtojo operatoriaus, kuriam, jam tai įrodžius, nuostoliai kompensuojami iš fondo, suformuoto iš kitų operatorių lėšų.
Lanksti universalioji paslauga: paslaugų paketas, teikiamas laimėjusio konkursą mažiausiai subsidijai operatoriaus, skirtas aptarnauti visiems norintiems viešuose centruose ar kitaip už valstybės reguliuojamą kainą pagal sutartį, galiojančią konkrečioje geografinėje teritorijoje konkretų laikotarpį. Būtinas paslaugas, kurios turi įeiti į paketą, bei sutarties trukmę nustato konkurso organizatorius. Subsidija teikiama iš biudžeto lėšų: Informacinės visuomenės plėtros programos ir/arba savivaldybių.
|
Kriterijus
|
Tradicinė
|
Lanksti
|
|
Galimybė reaguoti į vartotojų poreikius:
– diferenciacija pagal regionus
– teikiamų paslaugų lankstumas
|
– vienas paslaugų paketas šalies mastu
– paslaugų paketas apibrėžtas teisės aktais
|
– skirtingi rinkos subjektai gali siūlyti skirtingus paslaugų paketus tarpusavyje ir skirtinguose geografiniuose vienetuose
– būtinos paslaugos formuluojamos konkurso sąlygose, konkretus paslaugų paketas išaiškėja po konkurso
|
|
Konkurencija
|
Nėra
|
Yra: konkurse konkuruojama paslaugų paketais ir prašomu subsidijos dydžiu
|
|
Paslaugos vykdymo ir subsidijos teikimo terminas
|
Neapibrėžtas
|
Apibrėžtas sutartyje
|
|
Evoliucija
|
–
|
Į komercinę paslaugą
|
|
Subsidijos dydis
|
Nustatytas reguliuojančios institucijos administraciškai
|
Minimizuotas konkuruojančių rinkos subjektų
|
|
Subsidijos pagrįstumas
|
Nepagrįsta, nes paslauga yra socialinė, o prievolė ją subsidijuoti priskiriama rinkos subjektams, todėl nėra saugiklių, kad paslauga nebus plečiama ne pagal finansines galimybes.
|
Pagrįsta, nes socialinės paslaugos kaštai tenka visiems mokesčių mokėtojams. Socialinių paslaugų apimtys nustatomos pagal biudžeto galimybes.
|
|
Subsidijos skaidrumas
|
Neskaidri, nes nėra objektyvių būdų įvertinti, kokius nuostolius ar pelnus patyrė konkretus operatorius teikdamas šias paslaugas.
|
Subsidija skaidri – „perkama“ konkurso būdu, nesigilinant į atskirų operatorių atskirų veiklų finansinę apyskaitą.
|
