Tęsdamas darbą įmonių dereguliavimo srityje, LLRI išnagrinėjo Ūkio ministerijos parengtą Individualių įmonių įstatymo projektą ir pateikė pastabas Seimui. LLRI nuomone, bene didžiausia šio projekto yda – draudimas vienam asmeniui būti kelių individualių įmonių savininku. Tokia nuostata taptų visiškai nepagrįstu asmens teisių suvaržymu, todėl jos būtina atsisakyti.
Toliau – LLRI pastabos.
Dėl draudimo vienam asmeniui būti kelių individualių įmonių savininku
Individualių įmonių įstatymo projekte siūloma nustatyti draudimą vienam asmeniui būti dviejų ar daugiau individualių įmonių savininku (įstatymo projekto 6 str. 3 d.). Kartu su šia nuostata įstatymo projekte siūloma neleisti individualių įmonių savininkams būti tikrųjų ūkinių bendrijų nariais ar komandinių ūkinių bendrijų tikraisiais nariais. Naujosios teisinio reguliavimo nuostatos iš esmės pakeistų susiklosčiusias fizinių asmenų ūkinės veiklos sąlygas, o reikalavimo pertvarkyti vienam savininkui priklausančias kelias individualias įmones ar nutraukti jų veiklą įgyvendinimas reikštų žymios finansinės bei organizacinės naštos užkėlimą verslininkams.
Draudimas vienam asmeniui turėti daugiau nei vieną individualią įmonę negali būti nuosekliai pagrįstas. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nėra analogo siūlomiems asmens ūkinės veiklos laisvės suvaržymams. Leidžiant fiziniam asmeniui būti susijusiam tik su vienu neribotos atsakomybės juridiniu asmeniu asmens civilinio teisnumo turinys apribojamas labiau, nei tai numatyta kituose teisės aktuose reglamentuojant analogiškus santykius. Pagal Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymą, tikrųjų ūkinių bendrijų narių ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių turtas nėra atsietas nuo bendrijų, kurioms jie priklauso, ir jie savo turtu atsako pagal bendrijų prievoles. Tad šiuo atžvilgiu santykiai tarp ūkinės bendrijos nario ir bendrijos pagal savo prigimtį yra analogiški santykiams tarp individualios įmonės savininko ir individualios įmonės. Vis dėl to Ūkinių bendrijų įstatyme nėra draudimo vienam asmeniui būti kelių ūkinių bendrijų nariu ar turėti individualią įmonę. Pagal šį įstatymą, kiekvienas fizinis asmuo gali dalyvauti keliose bendrijose tikrojo nario teisėmis ir prisiimti įsipareigojimus pilnai atsakyti savo turtu pagal tų bendrijų prievoles. Todėl Individualių įmonių įstatymo projekto nuostatos numato didesnius reikalavimus, kurie neatitinka egzistuojančio analogiškų santykių teisinio reguliavimo.
Asmens teisės ribojimas užsiimti ūkine veikla per kelias individualias įmones negali būti pateisinamas kreditorių teisių apsauga. Iš vienos pusės, tokia kreditorių interesų gynimo priemonė nėra būtina, nes savo teises jie gali ginti ir kitaip – sutarčių sudarymo metu prašyti papildomų garantijų, reikalauti informacijos iš skolininko bei rinkti duomenis kitais būdais ir kt. Individualios įmonės savininko, kaip galimo skolininko, teisių ribojimas neatitinka bendrų civilinių teisinių santykių nustatymo principų, pagal kuriuos kreditoriaus ir skolininko teisės turi būti vertinamos vienodai, neteikiant iš anksto vienai kuriai nors pusei pirmenybės. Kita vertus, analogiška priemonė nėra numatyta Ūkinių bendrijų įstatyme, pagal kurį į vieno asmens turtą gali būti nukreipiami kelių bendrovių kreditorių reikalavimai. Todėl priėmus siūlomos redakcijos Individualių įmonių įstatymą ūkinių bendrijų kreditorių interesai būtų saugomi mažiau nei individualių įmonių kreditorių, nors tokie skirtumai nėra pagrįsti.
Nuostata, kad su fiziniu asmeniu gali būti susijusi tik viena individuali įmonė ar ūkinė bendrija, nėra pakankama kreditorių interesų apsaugos požiūriu. Įsipareigojimai, dėl kurių į asmens turtą gali būti nukreipti kreditorių reikalavimai, gali atsirasti ne tik dėl individualios įmonės veiklos. Individualios įmonės savininkas gali tuo pačiu metu užsiimti ekonomine veikla turėdamas verslo liudijimą, sudarydamas autorines ar kitokias sutartis. Šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, pagal kurį individualia veikla laikomos įvairios veiklos rūšys, ir komercinė, gamybinė, kūrybinė, profesinė ar kitokia veikla turint verslo liudijimą yra tik viena iš jų. Visais atvejais fizinis asmuo prisiimdamas įsipareigojimus už juos bus atsakingas visu savo turtu, įskaitant ir individualią įmonę. Todėl asmens teisės turėti kelias individualias įmones suvaržymai nepadės kreditoriams išvengti rizikos sudarant sutartis su tam asmeniui priklausančia individualia įmone.
Viena iš juridinio asmens neribotos civilinės atsakomybės statuso ypatybių yra ta, kad, nukreipiant reikalavimą į juridinio asmens dalyvio turtą, reikalavimu patenkinti gali būti naudojamas ir to juridinio asmens turtas. Kreditorių interesų užtikrinimo atžvilgiu nebus jokio skirtumo, ar vienoje individualioje įmonėje vykdomos kelios skirtingos veiklos, ar tas pats fizinis asmuo turi kelias individualias įmonės, nes į kiekvieną iš jų gali būti nukreiptas kreditorinis reikalavimas. Įmonės savininko atsakomybė kreditoriams nepasikeis, jei fiziniam asmeniui bus leista turėti kelias individualias įmones.
Reikia atkreipti dėmesį į kitą nenuoseklumą Individualių įmonių įstatymo projekte. Apribojus fizinio asmens galimybes būti kelių individualių įmonių savininku bei individualios įmonės savininku ir ūkinių bendrijų nariu, išlieka galimybė, kad savo reikalavimus iš asmens turto bandys patenkinti ir kitos įmonės kreditoriai. Tokia situacija yra galima, nes individualios įmonės savininko turtas jungtinės nuosavybės teise gali priklausyti ir jo sutuoktiniui, kuris taip pat turi teisę įsteigti savo individualią įmonę (o šios sutuoktinio teisės įstatymo projekte nėra numatyta riboti). Apibendrinant reikia konstatuoti, kad apribojimas vienam asmeniui turėti daugiau nei vieną individualią įmonę yra nepagrįstas asmens teisių suvaržymas.
Dėl individualios įmonės turto
Individualių įmonių įstatymo projekto 8 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad individualiai įmonei turtas priklauso nuosavybės teise. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, koks turtas yra laikomas individualios įmonės turtu: įmonei perduotas dalyvio turtas; turtas, įgytas individualios įmonės vardu; taip pat turtas, kuris dalyviui ir jo sutuoktiniui priklauso nuosavybės teise ir atskirų sandorių pagrindu yra perduotas individualios įmonės nuosavybėn. Tačiau įstatymo projekto nuostata, kad įmonės dalyviui (ir jo sutuoktiniui) nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti ir individualios įmonės nuosavybė, yra logiškai prieštaringa. Kiekvieno turto savininkas gali būti tik vienas asmuo (ar keli asmenys, jei turtas priklauso bendrosios nuosavybės teisėmis), tačiau įmonė ir jos savininkas negali būti vienu metu to paties turto savininkai ir turėti vienodų teisių į tą pačią nuosavybę. Jei turtas priklauso įmonės dalyviui, tai įmonė gali jį valdyti patikėjimo ar kitokiomis teisėmis. Perduodant dalyvio turtą įmonei, tarp šių asmenų turi būti sudaroma nuomos, panaudos, turto patikėjimo ar dovanojimo sutartys.
Tikslinga būtų atsisakyti Individualių įmonių įstatymo projekto nuostatos, leidžiančios to paties turto savininkais vienu metu būti dviem asmenims (įmonei ir jos dalyviui), nes tai sukurtų teisinių santykių neapibrėžtumą. Pavyzdžiui, nebūtų aišku, kas gali perleisti tą turtą trečiajam asmeniui – individualios įmonės dalyvis ar tos įmonės vadovas.
Dėl individualios įmonės reorganizavimo į ūkinę bendriją sąlygų
Individualių įmonių įstatymo projekto 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad individuali įmonė gali būti pertvarkoma į tikrąją ūkinę bendriją tik sudarant jungtinės veiklos sutartį su savo sutuoktiniu. Tačiau nėra aišku, kuo grindžiamas toks apribojimas, kuris neatitinka Ūkinių bendrijų įstatymo nuostatų, pagal kurias į ūkines bendrijas asmenys gali jungtis sudarydami sutartis su bet kuriais asmenimis.
