Po pateikimo Seimui, Institutas dar kartą išanalizavo patobulintą Švietimo įstatymo projektą ir pateikė pastabas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui dėl išlikusių, LLRI manymu, ydingų projekto nuostatų.
– įtvirtintas švietimo finansavimo principas – mokinio krepšelis;
– nustatyti ne tik viešieji, bet ir privatieji švietimo finansavimo šaltiniai – apmokėjimas už švietimo paslaugas, paramą ar kitos teisėtai gautos lėšos;
– nustatyta, kad mokymasis privalomas ne ilgiau kaip iki 16 metų ir kad kiekvienas LR pilietis turi teisę gauti nemokamą pradinį bei pagrindinį išsilavinimą;
– panaikinta „mokytojo patentininko“ sąvoka;
– įteisinta nuostata švietimo santykius įforminti sutartimis (sudaromomis Civiliniame Kodekse nustatyta tvarka), o ne tvarkomaisiais dokumentais;
– panaikinta nuostata, reguliuojanti darbo apmokėjimą nevalstybinėse mokyklose ir kt.
Nepaisant to, įstatymo projekte išliko nemažai žalingų nuostatų, kurias LLRI ragina taisyti:
– leisti pradinio ugdymo programą įgyvendinti savarankiškai dirbantiems mokytojams ar mokinio šeimai (jei tai nekenkia pradinio ugdymo paskirties įgyvendinimui);
– įtvirtinti nuostatą, kad valstybė nesikiša į nevalstybinių mokyklų išdėstymo ir savarankiškai veikiančių mokytojų veiklos tinklą;
– įteisinti švietimą kaip paslaugą, o šios paslaugos teikimą – ne tik kaip biudžeto finansuojamą ar filantropinę veiklą, bet ir kaip verslą, tuo pačiu įtvirtinti nuostatą, kad mokinys gali ginti savo teises Vartotojų teisių gynimo įstatyme nustatyta tvarka;
– palaipsniui keisti atlyginimo už darbą valstybės ir savivaldybių mokyklose sistemą, pereinant prie didesnio mokyklų ūkinio savarankiškumo ir galimybės sutartimi nustatyti atlyginimus.
– įtvirtinti principą, kad valstybinių ir nevalstybinių mokyklų moksleiviai ar studentai remiami vienodai.
Toliau pateikiami LLRI suformuluoti pasiūlymai ir argumentai.
Dėl įstatymo tikslų ir principų
Projekto preambulėje yra teigiama, kad švietimo raida turi lenkti bendrąją visuomenės raidą.
Tai yra netinkamas principas, nes:
1) visuomenės raidos kryptis yra neaiški, todėl negali būti vieningos sampratos, ką reiškia „lenkti bendrąją visuomenės raidą”;
2) kitos visuomenės gyvenimo sritys yra ne mažiau svarbios nei švietimas, reglamentuojamas Švietimo įstatymu, todėl švietimo prioritetiškumas yra netinkama politinė deklaracija.
Siūlome išbraukti iš įstatymo preambulės sakinius „Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.”
Projekto 4 straipsnyje yra apibrėžti švietimo sistemos principai.
Principai yra ypač svarbūs rengiant įstatymo tekstą ir vėliau jį interpretuojant, todėl būtina, kad įstatymas atspindėtų visus esminius principus.
Siūlome papildyti 4 straipsnį ir į principų sąrašą įtraukti naują principą „Privati iniciatyva ir laisva konkurencija – šviesimoje sistemoje sudaromos sąlygos teikti nevalstybinio švietimo paslaugas, draudžiama riboti konkurencijos laisvę“.
Projekto 4 straipsnyje apibrėžtas prieinamumo principas. Šis principas yra netinkamas, nes yra daugiaprasmis ir pagal pateiktą apibrėžimą gali reikšti tiek teisę mokytis, tiek teisę, kad už mokslą sumokės visuomenė.
Siūlome vietoje „prieinamumo” įtvirtinti šiuos principus:
1) mokymo ir mokymosi laisvės;
2) privalomo mokymosi iki 16 metų;
3) valstybės garantijų į nemokamą bendrąjį lavinimą asmenims iki 19 metų amžiaus.
Dėl švietimo sistemos sandaros
Projekto 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas “informalusis” švietimas kaip švietimo sistemos elementas. Sąvoka “informalusis” yra vertalas, kuris reiškia tą patį, ką ir “neformalusis”. Be to, informalusis švietimas įstatymais nėra ir neturi būti reglamentuojamas, taigi ir apibrėžti nėra jokios prasmės.
Siūlome atsisakyti „informaliojo švietimo” sampratos ir jo reglamentavimo:
1) panaikinti 5 straipsnio 4 dalį;
2) 17 straipsnio pavadinimą ir straipsnyje naudojamą sąvoką keisti į savarankiškas lavinimasis;
3) panaikinti 17 straipsnio 1 dalį;
4) atitinkamai pakoreguoti kitas projekto nuostatas.
Dėl ikimokyklinio ugdymo
Projekto 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikimokyklinis ugdymas „atsakingoms už vaiko teisių apsaugą institucijoms rekomendavus” vykdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą.
Atkreipiame dėmesį, kad tai jau nėra rekomendacija, o privalomas nurodymas. Siekiant, kad “rekomendacijomis” nebūtų piktnaudžiaujama, siūlome papildyti šią dalį tokiu sakiniu:
„Už vaiko teisių apsaugą atsakingos institucijos tokias rekomendacijas gali teikti tik tokiu atveju, jei vaiko ugdymas šeimoje pažeistų jo konstitucines teises arba vaiko interesai būtų pažeisti dėl tėvų įvykdytų nusikaltimų prieš vaiką“.
Dėl pradinio ugdymo
Projekto 8 straipsnis nenustato, kad pradinio ugdymo programą galėtų įgyvendinti savarankiškai dirbantys mokytojai ar mokinio šeima. Tai nepagrįstai apriboja savarankiškai dirbančių mokytojų ir mokinio šeimos galimybes įgyvendinti pradinio ugdymo programą.
Siūlome papildyti 8 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad pradinio ugdymo programą gali įgyvendinti ir:
1) savarankiškai dirbantis mokytojas (-ai)
2) jei tai nekenkia pradinio ugdymo paskirties įgyvendinimui – moksleivio šeimos nariai.
Dėl profesinio mokymo
Projekto 11 straipsnis reglamentuoja profesinį mokymą.
Atkreipiame dėmesį, kad profesinis išsilavinimas gali būti įgyjamas įvairiais būdais, kurių visų įstatymas neturi reglamentuoti.
Siūlome patikslinti 11 straipsnio 3 dalį, išbraukiant žodžius „formalus, visuotinis ir” (taip būtų pripažįstamas ir neformaliojo profesinio mokymo egzistavimas), taip pat patikslinti kitas 11 straipsnio nuostatas nustatant, kad įstatymas reglamentuoja tik formalųjį profesinį mokymą.
Dėl medicinos pagalbos
Projekto 22 straipsnis nustato medicinos pagalbos teikimo tvarką.
Nuostatos dėl medicinos pagalbos yra pernelyg detalios ir jų įgyvendinimas gali prieštarauti efektyvumo principui. Be to, medicinos pagalba yra ne švietimo sistemos reikalas.
Siūlome atsisakyti 22 straipsnio.
Dėl švietimo paslaugų tinklo
27 straipsnio 4-7 dalys nustato valstybės institucijų funkciją ir pareigą užtikrinti optimalų mokyklų tinklą.
Tačiau tokiu būdu yra ignoruojama tai, kad mokyklų tinklas turi atspindėti vartotojų pasirinkimą, ir prie tokio modelio yra einama diegiant principą „pinigai seka mokinį”. Švietimo paslaugų tinklas kuo toliau, tuo labiau turėtų būti žmonių pasirinkimo veikimo, o ne centrinio planavimo rezultatas. Valstybė gali planuoti nebent valstybinių ir iš dalies savivaldybės mokyklų tinklą.
Valstybės institucijos tik išimtiniais atvejais galėtų skirti papildomų lėšų (be tų, kurios mokykloms atitektų pagal universalų finansavimo modelį, paremtą principu „pinigai seka mokinį”) mokykloms, kurios negali išsilaikyti rinkoje, finansuoti, tačiau tai turi būti išimtis, taikoma tik tiksliai numatytais atvejais.
Siūlome:
1) 1) panaikinti 27 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jos nereguliuoja visuomenės santykių;
2) 2) 27 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti nuostatą, kad “valstybė nesikiša į nevalstybinių mokyklų išdėstymo ir savarankiškai veikiančių mokytojų veiklos tinklą”.
Dėl apgyvendinimo
Projekto 35 straipsnio 5 ir 6 dalys numato moksleivių apgyvendinimą bendrabutyje, įskaitant ir teisę nemokamai gyventi bendrabutyje, tačiau nenustato, kas turi už šią “nemokamą” paslaugą sumokėti.
Tokia nuostata, jei prievolė finansuoti apgyvendinimą bendrabutyje bus palikta mokykloms, gali ne suteikti daugiau teisių moksleiviams, bet apriboti jų galimybę pasirinkti mokyklą. Jei mokykla neturės galimybės apgyvendinti mokinių bendrabutyje, ji apskritai turės atsisakyti priimti mokinius iš atokesnių vietovių arba pažeidinėti įstatymą.
Siūlome patikslinti 34 straipsnio 5 dalį, nustatant, kad valstybė finansuoja gyvenimo bendrabutyje išlaidas tiems mokiniams, kurie negali įgyti analogiško išsilavinimo tokioje mokykloje, į kurią turėtų galimybę atvykti kiekvieną dieną, bei neturi galimybių sumokėti už gyvenimą bendrabutyje. Taip pat siūlome patikslinti nuostatą “neturi galimybės kiekvieną dieną atvykti į mokyklą”.
Dėl švietimo programų
Projekto 36 straipsnis detalizuoja institucijų kompetenciją nustatant ir vykdant programas.
Tačiau nėra tiksliai įtvirtinti, kiek bendrieji reikalavimai yra privalomi, o kiek tai yra mokyklų ir mokininių (studentų) ar jų tėvų tarpusavio susitarimo reikalas. Verta atkreipti dėmesį, kad privalomi turėtų būti tik patys bendriausi standartai, nes žmonių lavinimosi poreikiai yra labai skirtingi.
Siūlome 36 straipsnyje įtvirtinti, šias nuostatas:
1) bendrieji reikalavimai turi būti tokie, kad užtikrintų atitinkamos pakopos ugdymo programos pagrindinių tikslų pasiekimą, tačiau neturi riboti mokinių ir mokytojų pasirinkimo laisvės ir mokymo formų įvairovės;
2) reikalavimai programoms netaikomi, jei programa nefinansuojama valstybės ar savivaldybės lėšomis;
3) reikalavimai švietimo aplinkai ir priemonėms gali būti nustatyti tik tokie, kurie yra būtini mokinių sveikatai apsaugoti (šią nuostatą taip pat siūlome įtvirtinti 39 straipsnyje);
4) mokyklos turi teisę keisti nustatytus reikalavimus, jei tai padeda geriau pasiekti programose keliamus tikslus.
Dėl vartotojų ir paslaugos teikėjų santykių
Projekte nėra tiksliai įtvirtinta, ar švietimo paslaugos yra paslaugos, kurių vartotojai yra ginami.
Tikslus įtvirtinimas nuostatų, kad švietimas yra paslauga, o šios paslaugos teikimas gali būti laikomas ne tik biudžeto finansuojama ar filantropine veikla, bet ir verslu, būtų labai svarbus ir progresyvus žingsnis, nes:
1) leistų plėtotis konkurencijos santykiams, kurie yra būtina gyvybingo ir efektyvaus švietimo sąlyga;
2) leistų saugoti konkurencijos santykius nuo jų iškraipymo ir pritaikyti Konkurencijos įstatymą;
3) sukurtų realią švietimo paslaugų teikėjo atsakomybę už savo veiksmus;
4) suteiktų teisines galimybes mokiniams ginti savo interesus.
Siūlome 45 straipsnį papildyti nauja dalimi, kurioje būtų įtvirtinta, kad „mokinio teisės yra ginamos Vartotojų teisių gynimo įstatymo nustatyta tvarka“.
Dėl apmokėjimo už darbą mokykloje
Dabartinė ir 71 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūloma apmokėjimo už darbą valstybės ir savivaldybių mokyklose sistema remiasi pareigybinėmis kategorijomis.
Tokia sistema yra ydinga, nes:
1) neleidžia atsižvelgti į mokytojo realius sugebėjimus, o tik į turimas formalias kvalifikacijas;
2) neleidžia atsižvelgti į mokyklos materialinę padėtį (ir taip gali tapti mokyklos žlugimo priežastimi);
3) neleidžia atsižvelgti į mokytojo realų darbo krūvį (pavyzdžiui, mokinių skaičių klasėje);
4) neleidžia netgi papildomiems darbams sudaryti autorinių sutarčių, nors darbo pobūdis ir atitiktų autorinės sutarties objektą.
Mokytojai neturėtų būti valstybės tarnautojai, o atlyginimų mokytojams sistema turėtų būti gerokai lankstesnė (iš principo remtis pasiūla ir paklausa, paliekant tik kai kuriuos laikinus apribojimus).
Siūlome palaipsniui keisti atlyginimo už darbą valstybės ir savivaldybių mokyklose sistemą, pereinant prie didesnio mokyklų ūkinio savarankiškumo ir galimybės sutartimi nustatyti atlyginimus ir nereguliuoti šių klausimų Švietimo įstatymų (nepriimti Projekto 71 straipsnio).
Dėl materialinės paramos
Projekto 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad “profesinių ir aukštesniųjų mokyklų studentams gali būti mokamos stipendijos”.
Siūlome 72 straipsnyje įtvirtinti principą, kad valstybinių ir nevalstybinių mokyklų moksleiviai ar studentai remiami vienodai.
